Lietuvoje ir gretimose šalyse vis aktyviau veikia šovinistinės organizacijos, nevengiančios pogromų. Darbininkų organizacijos yra sukaupusios nemažą kovos prieš tokią veiklą patirtį. Čia pateiksime pora epizodų iš Voldemaro Antoni, sukūrusio Guliaipolės „Vargingų žemdirbių sąjungą“ ir įtraukusio į anarchistinę veiklą Nestorą Machno, atsiminimų.
Atsiminimai rašyti tarybiniais metais, Antoni grįžus iš Urugvajaus į Ukrainą. Pilną tekstą pdf formatu galima rasti http://www.pseudology.org/Eneida/Bio_Lyapunov.pdf
Vertėjas
_____________
Aš, čeko ir vokietės sūnus, gimiau 1888 m. birželio 4 dieną Guliaipolės kaime. Nuo trylikos pradėjau savo darbininkišką gyvenimą J. Kringerio žemės ūkio mašinų gamykloje Guliaipolėje. 1902 metais, būdamas šešiolikos metų jaunuolis, išvažiavau į Jakaterinoslavo miestą ir ėmiau dirbti metalo tekintojo mokiniu Langės gamykloje.
Čia iš tėvo gaudavau paketus proklamacijų ir platindavau jas Amūro gyvenvietėje. Sužinojęs, kad tėvas vaikšto į slaptus darbininkų susirinkimus pas socialdemokratus, ėmiau prašytis, kad pasiimtų kartu ir mane, bet jis neleido. Vėliau tėvas duodavo skaityti „Iskrą“, kurią per pietų pertrauką skaitydavau tokiems pat jauniem vaikinam kaip aš pats.
Greitai apie mane susibūrė draugų būrelis, kurie padėdavo platinti socialdemokratų ir eserų proklamacijas, o mums buvo tas pats – ar viena, ar kita – jos abi socialistinės, vadinasi, mūsų. Tuo pasinaudojo eserai ir įtraukė mus į eserų ratelį.
Tuo metu caro valdžia, kad numaldytų liaudies įsiūtį, organizavo žydų pogromus. Žandarai ir juodašimtininkai platino gandus: „Greitai bus žydų pogromas...“. Pogromininkų numatytą sekmadienį, mes – dešimt jaunų Langės vamzdžių gamyklos vaikinų – pasukome į Jakaterinoslavo centrą. Jakaterinoslavo prospektas ir Oziornio turgus buvo tiršti nuo žmonių.
Pogromas buvo pačiame įkarštyje. Plėšė žydų parduotuves. Mes ėmėme šaukti: „Plėšk visus iš eilės! Argi tik žydai kalti, argi mūsiškiai angelai?“. Bet kai tik liaudis ėmėsi ne žydų parduotuvės, pasirodė policija, ir raiti kazokai nustūmė minią. Kai minia ėmė mušti dvylikametį žydų berniuką, mes jį išgelbėjome vien savo riksmu „Pakaks, pakaks, o tai užmušite jį, kuo jis prasikalto?“. Ir minia mums pakluso.
Netoliese stovėjo juodašimtininkų oratorius ir kurstė minią prieš žydus, paistydamas piktus išsigalvojimus apie žydus. Kartu su mumis buvo stiprus vaikinas iš mūsų cecho. Mes prasibrovėme prie pat oratoriaus, o mūsų stipruolis dvidešimtmetis Gorochovas kaip trenkė seduline lazda tam juodašimčių kurstytojui per galvą, kad jis visas apsipylė krauju. Kilo sumaištis, o mes ja pasinaudojome ir pagal vyresniojo nurodymą grįžome į Amūrą. [...]
1906 m. sugrįžęs į savo kaimą, suorganizavau revoliucinę „Vargingų žemdirbių sąjungą“ ir ėmiau hektografuoti proklamacijas prieš Stolypino žemės reformą. Kaip atsvarą mums stanicos pristavas Karačencevas įkūrė kaime Archangelo Gabrieliaus „Tikrųjų rusų draugiją“ (Juodašimčių organizaciją, veikusią visoje Rusijos imperijoje – E.B.), kurių nariai nešiojo archangelo Gabrieliaus ženklelius. „Tikrųjų rusų“ aktyvistais tapo vietos dvarininkai ir buožės. Į savo susirinkimus jie po vieną kvietėsi valstiečius ir kvotė – kas platina proklamacijas?
Grupė susirinko, ir mes nusprendėme, kad jei neišvaikysime „archangelų“, mus greit išaiškins. Nusprendėme padegti visų „Tikrų rusų draugijos“ narių dvarus ir pačių aktyviausių tos draugijos buožių turtą. Išplatinome proklamaciją kaip ultimatumą: „Pranešame jums, kad privalote paleisti savo juodašimčių organizaciją, nes padegsime visų jos narių turtą, o juos pačius – naikinsime“.
Jie, žinoma, nekreipė į proklamaciją jokio dėmesio ir dar energingiau mūsų ieškojo. Greitai suliepsnojo dvarininkų sodybos. Sudegino netgi vieno valstiečio, kuris labai puikavosi archangelo žetonu, namus. Juodašimčio troba degė. Subėgo žmonės, ėmė stebėti, bet niekas nė piršto nepajudino.
– Gerieji žmonės, ko jūs stovite? Padėkite užgesinti gaisrą!
– Tegul tau archangelas padeda, – sakė valstiečiai.
Ir kai padegėlis neviltyje nusiplėšė nuo krūtinės archangelą ir aistringai šveitė savo nelaimės priežastį į ugnį, valstiečiai pasakė:
– Štai dabar mes tau padėsime, – ir draugiškai ėmėsi gesinti ugnį.
Vertė Evaldas Balčiūnas
2010 12 28
Juodašimtininkai 1907 ir 2007 m.