Fotografai paprastai vadovaujasi lozungu „Žemė – nuostabi“ ir nusuka objektyvus nuo panašių siužetų. Bet kartais mes darome išimtį, kad atkreiptume dėmesį į problemą ir padarytume planetą švaresne.
Atskridus į mūsų šalies (Rusijos – vert. past.) Arkties zoną, pirmiausia jus pasitinka bekraščiai šiukšlių kalnai ir surūdijusių statinių sangrūdos, nusitęsusios iki pat horizonto. Pakilimo takai Arktikoje priklauso kariškiams, o kariškiai Užpoliarėje juos paverčia gigantiškais sąvartynais. Nors ne tik kariškiai. Siaubinga tarša lydėjo visus bandymus industrializuoti poliarines teritorijas.
„Vrangelio sala‘ dar vadinama baltųjų lokių gimdymo namais. Be baltųjų lokių, čia sutinkama daug poliarinių pelėdų, baltųjų žąsų, juodųjų berniklių, avijaučių, poliarinių lapių, vėplių ir kitų gyvūnų. Šiandien gamtos kompleksai išlieka nepaliesti dėl geografinės izoliacijos ir gyventojų stokos. Bet anksčiau, iki sukurdama valstybinį gamtos draustinį, valstybė bandė įsisavinti teritoriją įvairiais būdais: buvo sukurta faktorija, elnių augintojų tarybinio ūkio skyrius, pagalbinis kariškių aerodromas ir priešlėktuvinės gynybos bazė.
Kasmet į salą buvo atvežamos tonos kuro, didelė dalis kurio išsiliedavo ant žemės ir pakrantės akvatorijoje; buvo naudojama sunki technika, tonos įrangos, 200 gyventojų buičiai ir maistui reikalingi daiktai. Į žemyną daiktai nebūdavo išvežami – visos atliekos, buitinės šiukšlės ir sugedusi technika liko salos sąvartynuose. Vrangelio sala ne išimtis, o tik pavyzdys, kaip buvo „užkariaujama“ šiaurė.
Kartais tuščios statinės buvo vežamos į metalo laužą, juk laivai, vežantys krovinius į šiaurę, grįžta tuščiomis. Bet netgi metalo laužo išvežimas nuostolingas – norint išvengti nuostolių, reiktų statines krante presuoti, o presų, žinoma, ten nėra.
Metalo laužas susikaupęs pietinėje Vrangelio salos pakrantėje. Vietose, kur ankščiau buvo įsikūrusios įvairios įstaigos: aerouostas, priešlėktuvinės gynybos bazė, meteorologinė stotis, pasienio užkarda ir Ušavsko gyvenvietė.
Šiuo metu dauguma statinių ir talpų netinkamos. Jose liko dešimtys tonų naftos produktų (benzinas, alyvos, dizelinas). Iš surūdijusių statinių šios medžiagos varva ant žemės, smarkiai teršiama draustinio teritorija. Dalis statinių buvo susandėliuotos jūros nerijose ir prie upių krantų. Smarkios audros nuplauna statines į jūrą, vėliau jas išmeta į krantą įvairiose salos vietose.
Be statinių ir pramoninių šiukšlių, Rusijos Arktika užteršta ir pavojingesniais daiktais. Palei visą Šiaurės jūrų kelią išsibarstę šimtai radioaktyvių maitinimo šaltinių „RITEG“, tarybiniais metais naudotų navigacijai, pavyzdžiui, švyturių maitinimui. Vietoje kuro juose naudojamas stroncis 90 – mirtinai pavojingas izotopas, keliantis pavojų apie tūkstantį metų. Vrangelio saloje analogiškas prietaisas buvo nuplautas į jūrą Rodžerso įlankoje. Savo jėgomis išvežti šaltinius neįmanoma, be to tai itin pavojinga. Norint juos surinkti ir išvežti, reikia narų ir malūnsparnio. 2008 metais buvo parašyti laiškai į Rusijos techninės priežiūros tarnybą, bet jokios reakcijos į laiškus nesulaukta. Sudužus „RITEG“ korpusui, radioaktyvios medžiagos paplinta visoje akvatorijoje.
2004 metais Vrangelio sala gavo pasaulinio gamtos paveldo statusą su viena sąlyga – privaloma išvalyti teritoriją nuo metalo laužo ir technogeninių šiukšlių. Kaip Arktikos „užkariavimo“ paminklus leista palikti tik nedidelę dalį istorinių objektų, neteršiančių teritorijos.
Draustinio darbuotojai pagal galimybes valo teritoriją – išveža tuščias statines į sandėliavimo vietas. Dalis statinių pakeleivingais reisais išgabenamos malūnsparniais į žemyną, bet tai lašas jūroje.
Savų lėšų draustiniui nepakanka. Draustinio bendradarbiai pasirengę paruošti bazę, sukurti technologiją, pradėti presuoti metalo laužą ir jį sandėliuoti, bet nėra presų. Yra tik nedidelis traktorius – ir tai jau pasiekimas.
Svarbiausia, kad Vrangelio sala nėra įtraukta į valstybinę Arkties valymo programą! Mūsų tėvai užteršė Arktį. Turėtume palikti ją savo vaikams šiek tiek švaresnę.
Sergejus Gorškovas
Daugiau foto: http://gorshkov-sergey.livejournal.com/12783.html
Vertė E. Balčiūnas.
2011 01 18
