Kai F. Nietzschė, šis didysis moterų nekentėjas, rašė apie Übermensch kaip apie vaiką, žaidžiantį laisvės ir grožio žaidimą amžinojo sugrįžimo ratuose, jis turėjo omenyje ne tuos, kurie žengia su minia, bet laisvuosius, kurie patiria kūrybingumo ir grožio galią ir didybę.
Revoliucijose prieštaringai susitelkia masės ir didybė, kūrybingumas ir autoritarizmas, valdžios aklumas ir nesibaigiantis iniciatyvumas, tvarka ir žaidimas. Nežinia, ar ši radikalios transformacijos situacija yra geriausias įvykis šiam Übermensch pasireikšti, ar, priešingai, proga pasijuokti iš krintančių akrobatų, kurie norėjo rasti masių populiarumą... Veikiausiai ir tai, ir tai.
Nietzschės sesuo Elisabeth teigė, esą pirmasis Zaratustros įvaizdis buvo aistringoji, kūrybingoji Salome Lu Andreas... Nediskutuosiu šios svarbios femina fatale temos ir nepaprastai įdomios Salome Lu asmenybės. Svarbiau yra tai, kad XIX pabaigos – XX pradžios moterys žymiai dažniau nei vyrai revoliucionieriai peržengdavo ne tik savo tariamai „moteriškas” ribas, bet ir gebėdavo nepanirti į daugelio vyrų aklą schematizmą ir autoritarinį patriarchalizmą.
Daugelis Rosos Luxemburg ir Aleksandros Kolontai bruožų liudija jas galimai esant Übermensch: daugiau nei jų laikotarpio žmonės. Abi buvo itin puikaus išsilavinimo moterys, gebėjusios peržengti dvaro aplinkos sąlygojamą vaizduotės, savijautos ir pasirinkimo ribotumą. Abi įveikė moteris kaustančias politiškumo, nacionalumo, seksualumo, kūrybingumo ribas. Abi gebėjo patirti ir jausti revoliucijų didingumą, alsuoti daugybės žmonių pakilimo energija ir meninio išradingumo žavesiu. Abi gyveno mirus dievui ir pačios sprendė dėl savo ir kitų likimo: tuo metu, kai viskas buvo galima ir kai visos ideologijos byrėjo į šipulius.
Šios dvi moterys nepakentė autoritarizmo ir šlovino kitamintiškumą bei avangardizmą. Rosa, aistringa spartakiečių oratorė ir viena giliausių Marxo „Kapitalo“ tyrinėtojų ir tęsėjų, buvo žiauriai nužudyta ir įmesta į kanalą 1919 metais. Kolontai, ko gero, didžiausia Rusijos revoliucijos femina fatale ir naujų šeimos santykių kūrėja, Stalino buvo išsiusta į garbingą amžinąją tremtį: būti aukščiausio lygio diplomate Skandinavijos šalyse.
Rosa Luxemburg ypatingai artima Lietuvai: ji daugelyje kūrinių diskutavo šio krašto raidos problemas. Prisimintina, ji buvo viena iš Lenkijos ir Lietuvos Karalystės socialdemokratijos (Socjaldemokracja Królestwa Polskiego i Litwy, 1893–1911) įkūrėjų ir dalyvių. Tiesa, jos revoliucinė istorija netapo prielaida, kad jos kūriniai būtų verčiami į lietuvių kalbą. Gaila...
Luxemburg išplėtojo spontaniškumo ir organizacijos dialektikos principus bei žmonių kūrybingumo ir iniciatyvų akumuliavimo teoriją, puikiai atspindėjusią revoliucijos ir meninio avangardo, įvairovės ir nesibaigiančių iniciatyvų sąsajas. Be to, ji negailestingai kritikavo partinės (tariamai „proletariato“) diktatūros iniciatyvas, direktyvinį ir biurokratinį valdymo būdą, kuris, jos manymu, galėjo sunaikinti revoliucijos pasiekimus.
Luxemburg požiūriu, spontaniškumas yra pamatinis klasinės kovos principas, kuris susieja vidinę žmonių energiją, ideologiją su laipsnišku virtimu politine organizacija ir partija. Jos manymu, šis vidinis kūno ir kraujo ryšys tarp revoliucinės partijos, kaip proletariato avangardo, ir darbininkų masių turi būti nenutrūkstamas ir nuolatos iškeliantis naujus iniciatyvius žmones į klasinės kovos, kūrybos ir iniciatyvų priešakį.
Ji aštriai kritikavo reformas, įgyvendintas Rusijoje po 1917 metų revoliucijos, teigdama, kad porevoliucinė biurokratizacija ir liberaliosios buržuazijos interesai (taip ji veikiausiai vadino užgimstančią sovietinę nomenklatūrą) neturi pašalinti ar panaikinti spontaniškumo, svarbaus gyvybingai revoliucijai.
Ji smarkiai kritikavo dekretinį Sovietų respublikos valdymą, kuris iš esmės panaikino kūrybines darbininkų ir daigelio kūrėjų grupių iniciatyvas. Jos teiginys „Palaikančiųjų vyriausybes arba tik partijos narių laisvė nėra laisvė išvis. Laisvė visados yra kitamanių laisvė (Freiheit ist immer Freiheit der Andersdenkenden)“, manau, ir šiandien yra svarbiausias šūkis. Jos nuomone, V. Lenino, L. Trockio ir kitų partijos lyderių veiklos uždarė, represavo nesibaigiančias masių iniciatyvas, pavertė Sovietų respubliką išsigimusia invalide. Iki pat mirties ji rašė, kad revoliucija pasuko itin pavojingu autokratiniu keliu.
Luxemburg pateikė alternatyvią masių sampratą tai, kuri ėmė vyrauti Vakarų socialinėje filosofijoje ir kuri šiandien klesti Lietuvoje: esą masės yra inertiškos, pasiduodančios manipuliacijai, o jos formuojamas minios kūnas linkęs paklusti įvairiausioms autoritarinėms įtakoms. Priešingai šiai kritikai, ji parodo darbininko žmogiškumą, jo asmeninę tragediją ir egzistencinę galią, jo gebėjimą ir norą įsitraukti į emancipacijos, kūrybiškumo procesus, į masėse slypintį bet nepažadintą spontaniškumą ir nesibaigiantį pamatinį iniciatyvumą. Tik vėliau C. Castoriadis atkreipė dėmesį į šį pamatines masių ir gimties sąsajas bei jų laipsnišką, spontanišką virtimą šiuolaikinėmis įsivaizduojamomis institucijomis. Revoliucija atveria galimybes akumuliuoti paslėptas žmonių potencijas, gebėjimus, įvairovės nuostatas, įteisinti kitamaniškumą kaip pagrindinį laisvės principą, atverti kūrybinei įvairovei laisvos raidos kelią.
Luxemburg, nagrinėdama išplėstines reprodukcijos fenomeną, susijusį su nuolatine pridėtinės vertės gamyba, jos nusavinimu ir gamybos plėtra, vartojo „kapitalo akumuliacijos“ sampratą. Ji teigė, kad išplėstinė reprodukcija ir yra kapitalo akumuliacija. Galbūt šioje vietoje Luxemburg mažiau akcentavo gamybos ir prekybos, pasiūlos ir paklausos santykį, tačiau sakydama „išplėstinė reprodukcija“, ji vis dėlto turėjo omenyje K. Marxo aprašytą „gamybos – prekybos – platesnės gamybos“ cirkuliacijos ratą, kuriame vyksta kapitalo akumuliacija ir kur šis kapitalas išlieka savimi. Šiandien kapitalo akumuliavimo cirkuliacijos procese ir jo sąsajų su žmonių spontaniškumu ir gimtimi teorijos laikomos vienomis fundamentaliausių.
2011 03 07
