Prieš šimtą metų samdomi darbuotojai dar nereikalavo, kad juos prisiskirtų „viduriniajam sluoksniui“. Jie manė esą naujos civilizacijos, grįstos tikrai žmogiškomis vertybėmis, humanizmu ir aukštesne etika, šaukliai.

 

Darbininkų kultūra – skirtingai nuo šiuolaikinių „subkultūrų“ – nesirengė įsilieti į esamą „kultūros įvairovės“ pasaulį, kaip kokia „salelė“ tarp daugelio kitų. Ji pretendavo į „totalumą“ ir rengėsi tapti naujojo pasaulio ašimi. Šios kultūros rėmuose formavosi savitas vertybių supratimas, savos normos, tradicijos, didvyrių ir kankinių kultai, savi simboliai ir šventės...

 

Nenuostabu, kad dėl šių simbolių atkakliai kovojo įvairios socializmo srovės – ir anarchistai, ir autoritariniai „socialistai“ (socialdemokratai ir leninistai). Šioje kovoje autoritarai neretai mėgindavo pasisavinti jiems nepriklausiusias tradicijas, iškreipti jas, suteikti joms sau naudingas prasmes ir skambesį. Taip jie pasielgė su anarchisto Ejeno Pottier daina „Internacionalas“, vėliau ją sutrumpinę, pavertę socialistinių ir „komunistinių“ partijų himnu be antivalstybinių ir antimilitaristinių posmų.

 

Taip socialdemokratai pasielgė su Gegužės pirmąja, paskelbdami sava švente dieną, skirtą atminti Čikagos darbininkams anarchistams, kurie 1886 metų gegužės 1 dieną išėjo į gatves, reikalaudami 8 valandų darbo dienos ir už tai sumokėjo savo gyvybėmis. Lygiai tokia pat istorija ištiko dirbančiųjų moterų dieną – Kovo 8-ąją.

 

Judėjimo pradžia

„Kovingojo vasario ir kovo“ darbininkių moterų tradicija, kaip ir Gegužės pirmoji, gimė JAV viename iš XIX amžiaus darbininkų centrų. Anot miesto legendų, Niujorke 1857 m. kovą moterys, dirbusios Žemutinio Istsaido tekstilės fabrikuose, surengė demonstraciją, siekdamos sutrumpinti darbo laiką ir pagerinti darbo sąlygas. Maršą žiauriai išvaikė policija. Istorikai lyg šiol ginčijasi, ar toks įvykis buvo, ar jį sugalvojo „atgaline data“, kad paaiškintų Kovo 8-osios ištakas.

 

Kitas epizodas jau gerai žinomas. 1864 m. vasario pabaigoje sustreikavo apykakles skalbiančių skalbyklų darbininkės Troy mieste (Niujorko valstijoje). Šis darbas buvo laikomas „geru“, bet itin sunkiu. „Merginos kiekvieną dieną 12-14 valandų turėjo skalbti muilu, balinti sodos chloridu, pridėti skiestos sieros rūgšties, kad išbaltintų apykakles, paskui dar kartą išplauti putomis, virinti, trinti ir skalauti, krakmolyti plonu krakmolo sluoksniu, džiovinti ir lyginti. Nors vanduo buvo verdantis, balinimo medžiagomis ir soda – nuodingos, o daugelio merginų rankos buvo nudegintos lygintuvų, jos stengėsi viską daryti gerai. Uždirbdavo tik 3-4 dolerius per savaitę, o jei dirbdamos sugadindavo marškinius ar apykaklę, jų uždarbį smarkiai sumažindavo.“ Dėl nuolatinio buvimo karštoje ir drėgnoje patalpoje atsirado žinomas posakis apie „prakaitą spaudžiantį“ darbą.

 

Streiko iniciatorėmis tapo Kate Mullaney, Esther Keegan ir Sarah McQuillan. Darbininkės pareikalavo pakelti darbo užmokestį 20-25% ir įdiegti lyginimo mašinas. Prie streiko prisijungė 300 moterų iš 14 kitų skalbyklų. Iš esmės tai padėjo pagrindus pirmajai šalies istorijoje moterų profsąjungai. Streikas baigėsi kovo 1 dieną visiška streikuojančių moterų pergale! Vėlesniais metais skalbyklų darbuotojų profsąjunga aktyviai rėmė darbininkų vyrų kovą, 1866 m. vasarą ji surengė naują streiką ir pasiekė, kad atlyginimas būtų pakeltas iki 8-14 dolerių per savaitę. Moterys dalyvavo vienijant bei plečiant profsąjungų judėjimą ir padėjo kurti darbininkų profsąjungas kituose miestuose.

 

Lemiamas mūšis su verslininkais įsižiebė 1869 m., kai profsąjungai priklausė 450 moterų. Jos reikalavo padidinti užmokestį už tuziną išskalbtų apykaklių. Skalbyklų savininkai sudarė koaliciją su apykaklių gamintojais ir nusprendė sutriuškinti profesinę sąjungą. Streikas prasidėjo kovo pabaigoje ir tęsėsi ilgus mėnesius. Streikavusioms padėjo kitos profsąjungos, vyko daugiatūkstantiniai mitingai, buvo renkamos lėšos. Savininkai samdė streiklaužes ir bandė marinti streikininkes badu. Kad jiems pasipriešintų, skalbėjos organizavo savo kooperatinę skalbyklą ir ėmė propaguoti darbininkų kooperatyvų idėją. Galų gale didvyriškas streikas pralaimėjo, o skalbėjų profsąjunga buvo paleista...

 

„Duonos ir rožių!“

JAV moterų darbininkių judėjimas pamažu vystėsi ir stiprėjo, kūrėsi profsąjungos, aktyvėjo streikininkų kova. Nuo 1908 metų per šalį nuvilnijo streikų banga, veiklos avangarde buvo Niujorko Žemutinio Istsaido siuvyklų darbuotojos ir Tarptautinė moteriškų rūbų siuvėjų sąjunga, kurios daugelis narių buvo anarchistai ir socialistai. 1909 metų lapkritį jie surengė masinį siuvimo fabrikų streiką, kuris truko 11 savaičių („20 tūkstančių sukilimas“). Skambėjo raginimai rengti visuotinį streiką. Nežiūrint į šalčius, policijos represijas ir įmonininkų taikomą marinimo badu taktiką, darbininkėms pavyko laimėti.

 

Streiko dalyvės per „20 tūkstančių sukilimą“

 

Tarptautinės moteriškų rūbų siuvėjų sąjungos aktyvistės

 

Streikuojančių moterų susirinkimas

 

1910 m. streikavo 60 tūkstančių darbininkių ir moteriškų apsiaustų siuvėjų; šis pergalingas streikas įėjo į istoriją kaip „Didysis maištas“.

 

1911 m. kovą „Trikampio“ fabrike, tapusiame streikų iniciatoriumi, dėl saugumo technikos pažeidimų kilo gaisras. Žuvo 146 žmonės.  Jų laidotuvėse dalyvavo 100 000 žmonių. Moterys aktyviai dalyvavo garsiajame tekstilininkų streike Lawrence (Masačiusetso valstija) 1912 m. sausio-kovo mėnesiais. Kovos įkarštyje jos skandavo garsųjį šūkį „Mes norime ne tik duonos, bet ir rožių!“. Streikui vadovavo sindikalistinė profsąjunga „Pasaulio pramonės darbininkai“.

 

I-ojo pasaulinio karo metais darbininkų šeimų moterys (darbininkės ir darbininkų žmonos) kariaujančiose ir neutraliose Europos ir Amerikos šalyse stovėjo eilėse prie nuolat brangstančių produktų, kėlė „alkanus maištus“ ir plėšė parduotuves, kad parneštų namo nors truputį duonos.

 

„Šeimų motinos, pavargusios nuo begalinių eilių parduotuvėse, kankinamos savo sergančių pusalkanių vaikų vaizdo, šiuo metu kur revoliucingesnės nei vis ponai miliukovai, rodičevai ir jų kompanija ir, žinoma, jos kur kas pavojingesnės, nes sudaro sprogstamąją masę, kuriai sprogti pakanka vienos kibirkšties“ – 1917 m. sausį pranešė Peterburgo Ochranka. Vasario 23 (kovo 8 pagal naująjį kalendorių) eilių iškankintos moterys prisijungė prie streikavusių tekstilininkų; minia, reikalaudama duonos, suplūdo į miesto centrą.

 

„Jeigu istorikai ateityje panorės sužinoti, kas pradėjo Rusijos revoliuciją, jiems nevertės kurti painių teorijų, – dienoraštyje rašė įvykių liudininkas Pitirimas Sorokinas. – Revoliuciją pradėjo duonos reikalavusios alkanos moterys ir vaikai. Revoliuciją jos pradėjo laužydamos tramvajaus vagonus ir plėšdamos smulkias parduotuvėles. Ir tik vėliau, kartu su darbininkais ir politikais ėmė griauti tvirtą Rusijos patvaldystės statinį “ 1917 m. kovo 8 dienos moterų maištu prasidėjo Didžioji Rusijos revoliucija.

 

Uzurpacija

Valstybininkai bandė kreipti moterų darbininkių judėjimą sau naudinga linkme – įvesti visuotinę rinkimų teisę moterims. Už tokias idėjas pasisakė ir viduriniojo sluoksnio atstovės (sufražistės), ir socialdemokratės. 1869 m. sužlugdžius skalbėjų profsąjungą, žinoma sufražistė Susan Anthony pareiškė: „Jeigu tos moterys galėtų balsuoti, jos pasiektų politinę pusiausvyrą.“

 

1908 m. kovo 8 d. Niujorko tekstilininkų aktyvumo įtakotos moterys, socialistų partijos narės, surengė masinį mitingą Istsaide reikalaudamos ne tik 8 valandų darbo dienos, bet ir visuotinės rinkimų teisės. Socialdemokratai siekė nukreipti moterų darbininkių judėjimą į kovą už politines reformas ir dalyvavimą rinkimuose. Socialistės įkūrė Nacionalinį moterų komitetą ir nuo 1909 m. paskutinį vasario sekmadienį rengdavo akcijas už rinkimų teisę.

 

Amerikiečių delegatė May Wood Simmons atsivežė šią idėją į tarptautinį socialistų kongresą Kopenhagoje, kur ją atkakliai parėmė vokiečių socialdemokratė (vėliau partinė „komunistė“) Clara Cetkin. Kongresas nutarė: „Sutarus su politinėmis ir profsąjunginėmis klasiniu pagrindu susipratusio proletariato organizacijoms, visų šalių moterys socialistės savo šalyse kasmet mini moterų dieną, kuri visų pirma bus skirta agituoti už moterų teisę dalyvauti rinkimuose. Moterų diena turi būti tarptautinė, jai reikia kruopščiai ruoštis.“

 

Tiksli tokios dienos data nebuvo numatyta. Tik 1921 metais antroji tarptautinė moterų komunisčių konferencija Maskvoje numatė kovo 8-osios datą, sutapatindama ją su Peterburgo moterų akcija 1917 metais. Nuo XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio šią dieną mini ir socialdemokratai.

 

Moterų darbininkių kova ir jos šlovingos tradicijos buvo užgrobtos partiečių ir įtrauktos į jų ideologines schemas bei politinius manevrus. Po II-ojo pasaulinio karo „Kovo 8 diena“ įgavo oficialų pripažinimą ne tik „senojo“ bei „naujojo“ pasaulio moterų judėjime, bet ir daugelyje šalių ir netgi Jungtinių Tautų organizacijoje. Kapitalizmas prarijo ir ištirpdė darbininkų kultūrą. Šios dienos revoliucionierių uždavinys – ją atgaivinti.

 

V. Grajevskis

Iš http://www.aitrus.info/node/1378 vertė Evaldas Balčiūnas

2011 03 13