Kažin ar gyvena Lietuvoje brandaus amžiaus žmogus, negirdėjęs apie masines žmonių žudynes II-ojo pasaulinio karo pradžioje. Pirmaisiais karo mėnesiais per nepilną pusmetį buvo nužudyta daugiau nei 100 000 žmonių, daugiausia žydų. Liūdna, bet faktų, kad civilių, moterų ir vaikų žudynėse dalyvavo lietuviai – kadriniai Lietuvos kariuomenės karininkai – daugiau nei pakanka.

 

Anarchija.lt jau rašė apie 1-ojo TDA bataliono karių vykdytas žudynes Kauno 7-ajame forte, su Hamanno būriu. Buvo ir pasižymėjusių. Štai ką rašo Dr. Arūnas Bubnys tyrime, pavadintame „Institucijų, asmenų, tarnavusių okupacinio režimo politinėse, policijos, karinėse, visuomeninėse bei teisinėse institucijose vaidmuo. Lietuvių policijos batalionai ir Holokaustas (1941-1943)“:

„Pagal nuteistų TDA bataliono karių parodymus sovietų saugumui galima daryti išvadą, jog žydų žudynėse VII forte dalyvavo 1-oji ir 3-ioji TDA bataliono kuopos. Vėlesnėse žydų žudymo akcijose dažniausiai dalyvaudavo 3-ioji kuopa, vadovaujama leitenantų B. Norkaus, J. Barzdos ir A. Dagio.“

Taigi trys karininkai susitepę senių, moterų, vaikų krauju. Kas jie?

 

Štai kaip juos apibūdina oficiozinis Lietuviškas tinklapis http://www.genocid.lt.

 

Barzda Juozas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 2-ojo pėstininkų pulko 2-osios kulkosvaidžių kuopos būrio vadas; 1940 07 24 perkeltas į 9-ąjį pėstininkų pulką; 1940 09 24 paskirtas 179-osios šaulių divizijos žvalgybos bataliono būrio vadu; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; gyveno Kaune, dirbo universiteto ūkio dalies vedėjo padėjėju; kilus Vokietijos–SSRS karui universiteto bendrabutyje organizavo sukilėlių būrį iš studentų; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vadu; nuo 1941 m. liepos vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; vėliau jo vadovaujama 3-ioji kuopa buvo specialiai naudojama masinėms žudynėms Kauno fortuose ir už Kauno ribų; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vadu; 1941 m. spalio mėn. kartu su batalionu išvyko į Minską, kur 2-asis PPT batalionas (vėliau 2-asis apsaugos batalionas, 12-asis batalionas) vėl buvo panaudotas masinėms žydų, sovietinių belaisvių ir kt. žudynėms; vėliau paleistas į atsargą; 1944 m. Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros formuojamo 302-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadas; LLA narys; nuo 1944 08 19 – Telšių „Vanagų“ vadas; 1944 m. gruodžio mėn. išmetant parašiutininkų desantą nuskendo Platelių ežere, 1945 01 15 lavonas buvo ištrauktas ir atpažinta, kad tai J. Barzda, gimęs Zarasų aps. Kavolių kaime.

 

Norkus Bronius, leitenantas – okupacijos pradžioje 5-osios eskadrilės karo lakūnas; 1940 10 04 perkeltas į 29-ojo korpuso aviaeskadrilę; kilus Vokietijos–SSRS karui pabėgo iš armijos būdamas atvykęs savaitgaliui į Kauną; 1941 06 23 sukilimo metu Kaune iškėlė Lietuvos vėliavą virš Prisikėlimo bažnyčios; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vadu; vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; žuvo 1943 m. nelaimingo atsitikimo metu Rusijoje (tarnaudamas 13-ajame batalione).

Dagys Anatolijus, leitenantas – okupacijos pradžioje 2-ojo pėstininkų pulko minosvaidžių būrio vadas; 1940 09 07 perkeltas į 259-ąjį šaulių pulką, paskirtas 3-iosios kulkosvaidžių kuopos minosvaidžių būrio vadu; 1940 10 21 perkeltas į 215-ąjį šaulių pulką; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vado padėjėju; vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; 1941 08 25 paskirtas 3-iosios kuopos vadu; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas (13-ojo bataliono sąrašuose); 13-ajam batalionui išvykus į Pskovo sr., liko Kaune, komandiruotas į LSD ryšių karininko štabą; po karo gyv. JAV.

 

Atrodo, nė vienas iš jų už savo nusikaltimus teisiamas nebuvo. Kita vertus, žinios gana skurdžios. Frazė „vokiečių įpainiotas į masines žudynes“ kažin ar adekvačiai atspindi veiksmus tų karininkų, kurie vadovavo dešimčių tūkstančių žmonių nužudymui. Įdomu, kad visi jie toliau  tarnavo tarp kitų vokiškomis nacistų uniformomis apsirengusių kadrinių karininkų, niekinusių prie rankovės prisiūtą trispalvę. Kiek bevarčiau lietuviškų šaltinių – niekur neradau, kad kuris nors iš kolegų būtų juos smerkęs dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose. Neradau duomenų, kad juos būtų smerkę ir vadinamieji lietuviško antinacistinio pogrindžio veikėjai.

 

Kairėje – žydų žudynės Kauno 7-ajame forte. Šaltinis: http://einestages.spiegel.de

Dešinėje – paminklas Juozui Barzdai – Klevui. Šaltinis: www.xxiamzius.lt

        Juozas Barzda – Klevas svariai prisidėjo kuriant Lietuvos Laisvės armijos kovinę galią. Buvo toje organizacijoje ne eilinis, o svarbus asmuo – LLA Telšių Vanagų rinktinės vadas. Derėjosi su vokiečiais dėl ginklų kovai prieš „raudonuosius diversantus“ – gavo porą šimtų šautuvų ir pažadą Abvero mokyklose apmokyti 50 diversantų (tais mokymais kiek vėliau pasinaudojo pats). Rūpinosi LLA Vanagų stovykla, „kuri buvo įrengta Platelių-Sateikių miškuose (6 km nuo Platelių rytiniame ežero krante)(427,12). Čia telkėsi ne tik Telšių rinktinės Vanagai, rugpjūčio 2 d. gavę įsakymą atvykti 10 dienų apmokymams, bet ir pasitraukę iš kitų LLA rytų apygardų ar rinktinių partizanai bei naujokai (427,12). Stovykloje pradžioje susitelkė apie 400-500, vėliau iki 250 žmonių, padalytų į kuopas, būrius ir skyrius.“

 

Kaip LLA atstovas Barzda Juozas – Klevas dalyvavo vadinamajame Kaltanėnų suvažiavime 1944 rugsėjo 5 d., kur buvo tariamasi, kaip priešintis artėjančiai Raudonajai armijai. Vėliau mokėsi Abvero mokykloje ir tapo desantininku. Tiesa, šuolis baigėsi nesėkmingai – nusileido Iešnalio ežere ir nuskendo. Daugiau apie šį įvykį: http://partizanai.org/

 

Na, žuvo negarbingas žmogus, tad istorijoje galėtume padėti tašką. Deja, ne. Ši istorija turi ir tęsinį. Nepasmerktos piktadarybės dažnai imamos garbinti.

 

2008 m. prie Iešnalio ežero, netoli numanomos Juozo Barzdos – Klevo palaidojimo vietos (tikslios jos niekas nežino), Plungės rajono tarybos narys iš Tvarkos ir teisingumo partijos Albinas Klimas pastatė šiam žmogžudžiui akmeninį paminklą valstybinio rezervato žemėje. Valstybinės tarnybos nė nebandė nubausti savavaliautojo. Priešingai, Plungės rajono savivaldybės tarybos nario Albino Klimo vadovaujama savivaldybės komisija Laisvės kovoms įamžinti ne kartą svarstė šio paminklo problemą. Mat paminklas stovi, kad ir neteisėtai pastatytas, bet prieiti prie lankytojai negali. Keliukas eina per privačią valdą, o savininkai nelinkę leisti juo vaikščioti. Buvo svarstoma, kaip rezervato teritorijoje įrengti keliuką šio abejotinos vertės ir teisėtumo paminklo link. Į klausimą – kodėl teisėsauga nebaudžia gamtą niokojančių ir žudikams paminklus statančių politikų – atsakymo neturiu.

 

Iš tos trijulės Lietuvoje palaidotas ir 1942 metais Rusijoje krisdamas nuo arklio užsimušęs Lietuvos aviacijos leitenantas – moterų ir vaikų žudikas Bronius Norkus. Skaudu matyti, kaip tam tikruose šaltiniuose aukštinami šio žmogaus nuopelnai. Taip, 1941 m. birželio 23 dieną Kaune virš Prisikėlimo Bažnyčios jis iškėlė trispalvę, tačiau nutylima, kad šis žmogus, praėjus vos keletui dienų, tame pačiame 7-ajame Kaune forte ėmė vadovauti tūkstančių žmonių žudynėms. Vienkartinį patriotinį aktą pakeitė daug dienų trukusi kruvina orgija.

 

2001 m. birželio 29 d. Kultūros paveldo centre vykusiame kultūros vertybių apsaugos ekspertų posėdyje, kuriame dalyvavo Bronius Kašelionis, Loreta Kazlavickienė, ekspertai dr. Romas Batūra ir dr. Algirdas Antanas Baliulis, pritarta Broniaus Norkaus kapą paskelbti kultūros paminklu. Posėdžio dalyvių nuomone, Bronius Norkus priskirtinas prie „Lietuvos karių, žuvusių dėl Lietuvos laisvės, kūrusių nepriklausomą valstybę, nusipelniusių karo mokslui bei krašto apsaugai“ (žr. straipsnio apačioje, „paminklo“ numeris LlOl 1).

 

Ciniška bet sprendimas priimtas prabėgus lygiai 60 metų nuo žudynių 7-ajame Kauno forte pradžios – žudynių, per kurias Broniaus Norkaus vadovaujami budeliai nužudė daugiau nei 6 tūkstančius žmonių. Net SS vadai buvo pasipiktinę – anot jų, jie nužudė trim tūkstančiais daugiau nei buvo liepta. Apgailėtini nuopelnai karybai, apgailėtina ir valstybė, globojanti tokių „karių“ atminimą.

 

Šiemet kruviniems trijulės darbams sukanka 70 metų. Dviejų „karių“ atminimą bandyta įamžinti valstybiniu lygmeniu. Gal jau pakaks tyčiotis iš jų aukų atminimo?

 

Evaldas Balčiūnas

2011 03 22