Reginos Laukaitytės knygoje „Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941-1944)“ analizuojama Lietuvos krikščionių Bažnyčių – Katalikų, Evangelikų Liuteronų bei Reformatų, Stačiatikių ir Sentikių – padėtis 1941-1944 m. Daugiausia dėmesio skiriama Katalikų Bažnyčiai ir jos ordinariato veiklai.

 

Apžvelgiama vokiečių okupacinės valdžios konfesinė politika Lietuvoje, nagrinėjami iki šiol nežinoti 1941-1944 m. politinio turinio bažnytiniai dokumentai, o ir daugelis jau žinomų perskaityti iš naujo atveriant naujas jų interpretavimo galimybes.

 

Pateikiame šios knygos fragmentą.

 

Birželio sukilimas ir pirmosios egzekucijos

Kokiu mastu dvasininkai prisidėjo prie 1941 m. birželio sukilimo? Aukščiausia bažnytinė valdžia apie jo rengimą, atrodo, žinojo vien asmeninių ryšių dėka, tiesiogiai su sukilimo vadovybe nebuvo susijusi. Tačiau su­kilimui prasidėjus, daugelyje vietovių parapijų kunigai buvo įtraukti į pirmuosius savivaldos organus, radikaliausi dalyvavo organizuojant policiją savanorių sukilėlių būrius.

 

Reaguodami į politines permainas, pa­moksluose kunigai, be abejonės, pasmerkė bolševikų režimą ir paragino žmones pasitikėti naująja okupacine valdžia, kurią traktavo kaip išvaduotoją iš „bolševikinio jungo”. Vokietijos ir SSRS karo pradžia vertinta kaip vienintelė galimybė išsivaduoti iš neapken­čiamo bolševikų režimo ir atkurti valstybę pokarinėje Europoje. Vokiečių propaganda jos statusą siejo su lietuvių vaidmeniu karo arenoje. Tokios sąlygos lietuvių politikams atrodė priimtinos. Okupacijos pradžioje neabejota, kad „žaibiškas” karas neužtruks, ir vokiečiai sutiks atkurti jiems draugiškos tautos valstybingumą. Šios optimistinės viltys nepasitvirtino, bet būtent jos nulėmė Lietuvos orientaciją 1941-1944 m., tapo propagandos aksioma, sąlygojo politikų elgesį. Tolesnė karo įvykių eiga šias viltis palaidojo, tačiau atsisakyti okupacinei valdžiai duotų įsiparei­gojimų neįstengta.

 

Autoriai, sovietmečiu rašę apie vokiečių okupacijos metus Lietuvoje, ypač populiarioje spaudoje, nevengė kaltinti kunigus tiesiogiai dalyvavus žydų ir sovietų aktyvistų žudynėse. To meto periodikoje netrūko straipsnių pava­dinimais „Žmogžudys sutanoje”, „Sutanoti žudikai” ir pan. Reikia sutikti su Vytautu Skuodžiu, kad prisidengę įvairiais slapyvar­džiais juos tikriausiai rašė keli asmenys, turėję galimybių dirbti su tuomet visiškai įslaptintomis kunigų baudžiamosiomis bylo­mis. Panašių teiginių galima surasti ir moksli­nėje to laikotarpio literatūroje.

 

Pvz., J. Aničo duomenimis, „betarpiški žudynių dalyviai” buvo kunigai V. (Vilius) Francūzevičius ir L. (Lionginas) Jankauskas, nors autorius net nenurodė, kur dirbo minėti kunigai, kokių įvy­kių dalyviai jie buvo. A. Streikus pagrįstai abejojo tokių sovietų propagandos skleistų faktų patikimumu ir atkreipė dėmesį, kad buvo puolami išeivijoje aktyviai veikę kunigai (jis aptarė Zenono Ignatavičiaus ir L. Jankausko atvejus). Vis dėlto klausimas lieka aktualus. Mat teiginių, kad kai kurie kunigai dalyvavo žudynėse, galima surasti archyvų bylose, ne­seniai išleistuose atsiminimuose ir internete. Tai paskatino plačiau analizuoti šį klausimą pasitelkus kunigų, kaltintų minėtais nusikal­timais, bylas Ypatingajame archyve.

 

1941 m. birželį Vokietijai užpuolus SSRS, Lietuvoje, kaip žinia, prasidėjo Lietuvių ak­tyvistų fronto (LAF) organizuotas sukilimas. Valdžią miestuose ir bažnytkaimiuose perėmė ginkluoti sukilėliai, tvarką palaikė įvairūs komitetai. Šių komitetų nariai paprastai buvo vietos inteligentai – mokytojai, karininkai, kai kur – ir kunigai.

 

Vienas pirmųjų spontaniškai susikūrusios vietos savivaldos, policijos veiksmų buvo įvairaus lygmens sovietų valdžios pareigūnų ir žydų suiminėjimas. Tolesnis jų likimas vi­siškai priklausė nuo žmonių, įgavusių neribotą valdžią malonės. Tardymus dažnai lydėdavo patyčios, fizinės bausmės. Kai kur didelė dalis suimtųjų po apklausų būdavo paleidžiama, įpareigojus nustatytu laiku registruotis po­licijos nuovadoje. Kitur su jais iš karto, be jokio teismo, susidorota. Daugelis Lietuvos gyventojų 1941 m. vasarą ir rudenį tapo ne tik kaimynų žydų žudynių liudininkais, bet ir neteko su sovietų institucijomis susijusių savo artimųjų, buvo persekiojami dėl jų veiklos bei pažiūrų. Šios aplinkybės tiesiogiai susi­jusios su atsakymu į klausimą kaip atsirado neįtikėtini paprastų kaimo žmonių, moterų liudijimai, kad kai kur kunigai dalyvavo tar­dant sulaikytuosius, teisė juos myriop, lydėjo į sušaudymo vietas, patys buvo ginkluoti ir net šaudė.

 

Lietuvos visuomenė toli gražu nebuvo vienalytė. Paprasta ir aiški, socialinę lygybę deklaruojanti sovietų ideologija pasirodė priimtina ir didesne lygybe suinteresuotiems sluoksniams, ir materialinių nepriteklių neka­muojamiems idealistams. Sovietų stovykloje atsirado nemažai visuomenei žinomų žmonių. Net kunigas M. Krupavičius 1940 m. gruodį nustebino savo parapijiečius pamokslu, kuria­me sakė, kad katalikai „turi būti ne tik lojalūs Sovietų valdžiai, bet ir turi bendradarbiauti su ja visose tose srityse, kur bendradarbiavi­mui su valdžia nekliudo katalikiška sąžinė” (socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje), kad jie privalą dalyvauti SSRS AT rinkimuose ir t. t. 1941 m. pavasarį ir ypač birželį, prasidėjus trėmimams, daugelio socialistinės iliuzijos išsisklaidė, tačiau 1944 m. grįžusi sovietų valdžia čia vėl rado savo šalininkų. Visuomenės susipriešinimas pasiekė apogėjų, kai pokariu ginkluoto pasipriešinimo kovotojai ėmėsi represijų prieš civilius gyventojus.

 

Neseni nacių okupacijos įvykiai buvo sistemingai naudojami sovietų propagandoje, grindžiant nepageidaujamų asmenų, sluoksnių ir klasių eliminavimo politiką. Daugeliui nu­kentėjusiųjų toks teisingumo posūkis atrodė priimtinas. 1941 m. taikiklyje atsidūrę žmonės, nužudytųjų artimieji po 1944 m. keršijo „naci­onalistams”. Kunigai, jų supratimu, priklausė pastarųjų stovyklai, nes prasidėjus egzekuci­joms daugelyje parapijų toleravo susidorojimą su „vidaus priešu”, „raudonaisiais” (sovietų aktyvu, karo belaisviais) ir žydais. Toli gražu ne dažnas išdrįso smerkti žudikus, susidoro­jimą be teismo. Kitaip tariant, 1941 m. aukų artimieji kunigus kaltino jau vien tuo, kad šie, jų supratimu, nepasinaudojo savo įtaka, nemėgino užkirsti kelio žudynėms16. Kunigų bendravimą su sukilėlių valdžios atstovais (kai kur štabai veikė klebonijose ar parapijų namuose) daugelis traktavo kaip bendra­darbiavimą, tapatino jų veiklą ir poziciją. Kunigams atsisakius užtarti suimtus sovietų aktyvistus, laidoti nužudytus, dalytis derliumi su valstiečiais, 1941 m. pavasarį apsėjusiais jiems duotas bažnytines žemes, ir t. t., poka­riu daugybė žmonių dėstė savo nuoskaudas suinteresuotiems NKVD tardytojams.

 

Vertinant baudžiamosiose bylose esančius duomenis, reikia pripažinti, kad tarp kunigų buvo keletas itin radikalių pažiūrų asmenų, aktyviai dalyvavusių įvykiuose, buvusių per­nelyg arti egzekutorių. Vienas kitas kunigas, ypač iš jaunesniųjų, apsiginklavo, tačiau patikimų duomenų apie tai, kad kuris nors būtų žudęs žmones, nėra. Sovietų propaganda eskalavo šią temą neturėdama jokių įrodymų, tačiau užčiuopusi dar vieną pretekstą suprie­šinti žmones, diskredituoti dvasininkus.

 

1941-1942 m. politiniai pareiškimai

Ta aplinkybė, kad sovietų režimas ir Baž­nyčia buvo nesutaikstomi priešai, paskatino vokiečius įtraukti ordinariatą į savo politinius projektus. Nors okupuojant Lietuvą čia gyveno 8 vyskupai, artimiausius kontaktus nuo pat okupacijos pradžios su vokiečių pareigūnais palaikė Kauno arkivyskupo metropolito pa­galbininkas V. Brizgys. Dar birželio 26 d. vokiečių valdžios atstovai Berlyne informavo generolą S. Raštikį apie ketinimus įsteigti Lie­tuvos Tarybą, į kurią įeitų įtakingiausi lietuvių tautos atstovai. Jos nariu buvo numatytas ir vyskupas V. Brizgys.

 

Vokiečiai ieškojo V. Brizgio visą pirmąją karo savaitę. Kaunas tuomet kuriam laikui buvo likęs be aukščiausios bažnytinės val­džios: arkivyskupas J. Skvireckas stebėjo įvykius iš savo rezidencijos Linkuvėlėje netoli Kauno, jo pagalbininkas V. Brizgys pirmąją karo dieną išvyko į Jonavą vizituoti parapijų ir ten įstrigo. Birželio 29 d. grįžęs į Kauną jis iš karto gavo vokiečių pareigūnų pasiūlymą imtis iniciatyvos sudaryti Tarėjų tarybą.

 

Vokiečiai šiuo manevru siekė atstatydinti nepageidaujamą Laikinąją vyriausybę, sukurtą birželio sukilimo metu. Vyskupas pasiūlymo atsisakė (su juo nebuvo aptariama kokia nors valstybingumo perspektyva), tačiau vėliau, vokiečių okupacinei valdžiai mėginant Vyriau­sybės vietoje organizuoti pasitikėjimo tarybą, jos pirmininku taip pat siūlyta jo kandidatū­ra. Vyskupo atsisakymas privertė vokiečius ieškoti kitų politikų ir kuriam laikui atidėjo Laikinosios vyriausybės veiklos sustabdymą (kol buvo sudaryta generolo P. Kubiliūno vadovaujama Tarėjų taryba).

 

Atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkta būtent V. Brizgio kandidatūra, nėra lengva, galėjo būti keletas priežasčių. Tai buvo jaunas žmogus, mokėjęs vokiškai. Vokiečių pareigūnams, matyt, imponavo jo karjera, sietina su įtakingais ryšiais bažnytiniuose sluoksniuose (36-erių buvo konsekruotas vyskupu). Pirmosios sovietų okupacijos me­tais jis disponavo informacijos perdavimo Miunchene rezidavusiam Vatikano nuncijui kanalais, susijusiais ne vien su Bažnyčia. Anot vėlesnės Lietuvos saugumo policijos ir SD vado charakteristikos, „Bolševikų laiku jis puikiai bendradarbiavo su įvairiom vokiečių tarnybom ir daug nusipelnė”. Kokios tai buvo tarnybos? Ar vokiečiai tikėjosi bendra­darbiavimo ir naujomis aplinkybėmis?

 

Nors vyskupas V. Brizgys atsisakė vo­kiečių jam siūlytų oficialių postų, okupacijos metais jis labiausiai iš Lietuvos vyskupų įsitraukė į politinį gyvenimą. Arkivyskupas J. Skvireckas tikriausiai buvo suteikęs jam įgaliojimus kuruoti kurijos santykius su valdžios institucijomis. Mat V. Brizgio auto­ritetą pripažino ir lietuvių politiniai veikėjai, palaikę su juo kontaktus svarbiausių įvykių dienomis. Antai po minėto vokiečių pareigūnų apsilankymo okupacijos pradžioje, „formaliam vizitui” pas V. Brizgį buvo atvykę birželio sukilimo vadas Leonas Prapuolenis su palyda. 1941 m. liepos pabaigoje svarstant LAF'o ir voldemarininkų Geležinio vilko organizaci­jos sujungimo į Lietuvių nacionalistų partiją klausimą, būsimasis jos generalinis sekretorius Zenonas Blynas pasiprašė būtent vyskupo V. Brizgio audiencijos. Vyskupo vaidmenį tų dienų politinėse peripetijose liudija ir liepos 28 d. raštas svarbiausiems lietuvių politikos veikėjams – Laikinajai vyriausybei, Geležinio vilko ir Lietuvių aktyvistų fronto štabams. Apgailestaudamas dėl lietuvių politinių jėgų susiskaldymo V. Brizgys ragino nutraukti ne­vaisingus ginčus, atsisakyti partinių ambicijų ir atsidėti vieningam darbui tautos labui. Ne pas metropolitą, bet pas V. Brizgį savo atsto­vus okupacijos pradžioje ir vėliau delegavo Žydų komitetas.

 

Pats metropolitas, kaip minėta, gyveno Linkuvėlėje netoli IX forto. „Jis gyveno labai nuošaliai, su maža kuo tebendraudamas, net viešumoj beveik nesirodydamas. Beje, neko­kių ir tebūta progų viešumoj reikštis, ypač kad reikėjo būti labai atsargiam – neužsiangažuoti į glaudesnius su okupantais santykius. Čia vyskupas elgėsi labai išmintingai. Savo šaltu santūrumu aiškiai pabrėždavo naciams esąs jiems nepalankus. Bet į antrą pusę steng­davo perdaug nenukrypti – kad nepakenktų Bažnyčios ir Tėvynės reikalui”, – apibūdino arkivyskupo politinę laikyseną atsiminimuose kanauninkas M. Vaitkus.

 

Net jei arkivyskupas ir buvo apsisprendęs laikytis nuošalėje nuo politinio gyvenimo, jam ne kartą teko bendrauti su okupacinės valdžios pareigūnais dėl bažnytinių reikalų (seminarijos, Teologijos fakulteto ir kt.), taip pat atsiliepti į jų raginimus kreiptis į tikinčiuo­sius įvairiais propagandiniais tikslais.

 

Lietuvos vyskupų lūkesčiai iš esmės sutapo su to meto politikų prognozėmis. Džiaugtasi politinėmis permainomis, kurios traktuotos kaip išsigelbėjimas nuo bolševikų teroro ir naujo gyvenimo pradžia. Tokias nuotaikas atspindi ir dokumentų retorika, ir pirmieji vieši Bažnyčios vadovų veiksmai. Antai 1941 m. liepos 4 d. laikraštyje „Į lais­vę” buvo paskelbtas metropolito J. Skvirecko, vyskupo V. Brizgio ir generalinio vikaro K. Saulio pasirašytas pareiškimas „Brangūs tautiečiai”, perskaitytas ir per radiją. „Šiais priminimais norima visiems pasakyti, kad mūsų tautą slėgęs juodas debesis jau praslinko. Pas mus prasideda naujas gyvenimas, kuriame mes visi galėsime kurti ir niekas mūsų darbo negriaus. Stokime visi į savo darbą dėkingai pasitikėdami mus išlaisvinusios vokiečių kariuomenės ir didžiosios vokiečių tautos kultūrine parama. Vokiečių kariuomenė ir tauta eina vaduoti Europos ir viso pasaulio nuo bolševikų pavojaus”, – rašyta pareiškime. Nežinia, kas buvo tiesioginis jo iniciatorius, tačiau, anot metropolito, pareiškimas atitiko „Vokietijos atstovo pageidavimus ir dėl jo turinio buvo su juo susižinota”.

 

Vilniaus arkivyskupas M. Reinys okupa­cijos pradžioje paskelbė keletą analogiškų straipsnių sostinėje leistame dienraštyje „Nau­joji Lietuva”. „Vokiečių garbingas kryžiaus žygis išlaisvino Lietuvą nuo žiaurios priespau­dos, atpalaiduoja visą Europą nuo didžiausio pavojaus, kuris jai grėsė ir atskleidžia naujus akiračius gyvenimui ir veikimui”28,– rašė arkivyskupas viename pirmųjų straipsnių. Panaši retorika būdinga ne tik viešiems to meto tekstams. Minėtame rašte Laikinajai vyriausybei, Geležinio vilko ir LAF'o štabams dėl nederamų partinių rietenų V. Brizgys rašė: „kas bus iš viso mūsų atsikėlimo [čia ir toliau išskirta mano. – R. L.] ir ką daryti su gyve­nimo darnaus atkūrimo obstruktoriais”. Tai rodytų, kad 1941 m. birželio įvykius jis nebuvo linkęs įvardyti kaip naują krašto okupaciją nestokojo pasitikėjimo vokiečiais ir įžvelgė tam tikrą perspektyvą.

 

Arkivyskupui J. Skvireckui pavedus, liepos 5 d. Kauno arkikatedroje buvo laikomos iškil­mingos pontifikalinės pamaldos už žuvusius vokiečių ir lietuvių karius bei partizanus. Jas laikė ir pamokslą pasakė vyskupas V. Brizgys. Pamaldose dalyvavo Kauno komendantas ge­nerolas Robertas von Pohlis su didele vokiečių karininkų delegacija (todėl šv. Mišias laikęs vyskupas V. Brizgys kalbėjo ir vokiškai), generolas S. Raštikis, miesto burmistras ir kiti lietuvių veikėjai. Reikia pastebėti, kad vėliau birželio 22-oji kaip Lietuvos „išlaisvinimo” diena buvo oficialiai minima taip pat ir baž­nytinėmis apeigomis. Antai 1942 m. tą dieną Kauno arkikatedroje iškilmingas pamaldas, transliuotas ir per radiją laikė arkivyskupas J. Skvireckas. Ordinariatas iš anksto para­gino dvasininkus tą dieną bažnyčiose laikyti „kiek galima iškilmingiau gedulingas šv. Mišias su Libera už žuvusius tų kovų metu mūsų tautiečius ir vokiečių karius ir pasakyti momentui pritaikytą žodį. Kur yra galimybės, du ar daugiau kunigų, atlaikyti antras šv. Mišias dėkojant Apvaizdai už mūsų tėvynės globą ar bent pagiedoti suplikacijas coram exposito Sanctissimi, suteikti palaiminimą Švenčiausiuoju ir atkalbėti maldą už tėvynę”. 1943 m. vokiečiai oficialiai paskelbė birželio 22-ąją švente – „Išlaisvinimo diena”, ta proga buvo amnestuoti kai kurie kaliniai.

 

Kartu su kitais lietuvių politikos, visuo­menės veikėjais metropolitas su vyskupu V. Brizgiu 1941 m. liepos 11 d. pasirašė te­legramą Hitleriui, kurioje dėkota už Lietuvos išvadavimą „pasižadant kovoti drauge prieš bolševikus”. Metropolito parašas telegramoje buvo antras po buvusio prezidento Kazio Griniaus.

 

Perduoti panašią padėką generaliniam ko­misarui A. Rentelnui – „padėkoti Didžiosios Vokietijos Reicho Vyriausybei už Lietuvos išvadavimą iš bolševikų jungo” – nutarė rug­pjūčio pradžioje vykusio pirmojo okupacijos metais vyskupų pasitarimo dalyviai, delegavę su šia misija vyskupus J. Kuktą ir V. Brizgį. Pasitarimo dalyviai nutarė kreiptis į pirmąjį generalinį tarėją P. Kubiliūną ir generalinį komisarą dėl bažnytinės nuosavybės, taip pat ir likviduotų draugijų turto, metrikų knygų grąžinimo. Pasak V. Brizgio, generalinis komisaras šios delegacijos (jo žodžiais, turėju­sios „pareikšti vyskupų vardu kai kuriuos pa­geidavimus”) nepriėmęs. Vis dėlto netrukus įvyko keletas ordinariato atstovų susitikimų su okupacinės valdžios pareigūnais.

 

Rugsėjo 12 d. dienraštis „Į laisvę” pranešė apie Kauno vyskupo ir katalikų dvasininkijos atstovų susitikimą su Reicho komisaru Balti­jos kraštams H. Lohse. Pastarasis susitikime pareiškęs, kad vokiečių valdžios organai daug dėmesio skiria Katalikų Bažnyčios atstatymui Baltijos kraštuose, kad, jis ir jo bendradar­biai kiekvienu metu priims pageidavimus ir pasiūlymus, kurie gali patarnauti naudingam bendradarbiavimui”. Sis susitikimas ir spaudoje paviešintas H. Lohsės pareiškimas optimistiškai nuteikė metropolitą J. Skvirec­ką. „Vokiečių valdžia, paėmusi valdyti mūsų kraštą, jau yra atitaisiusi nemaža bolševikų padarytų neteisybių ir nuo pat pradžios yra pareiškusi savo palankumo Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir jos reikalams, kaip kad aiškiai matyti iš paskelbto Reicho Komisaro Loh­sės su Kauno Vyskupu pasikalbėjimo (žr. „Į Laisvę” 1941.IX. 12)”, – rašė metropolitas iš Linkuvėlės seminarijos rektoriui, minėtus ko­misaro pažadus traktuodamas kaip tam tikras garantijas, paskatinimą Bažnyčios teises ginti „visose ir net aukščiausiose instancijose”.

 

Arkivyskupo J. Skvirecko susitikimas su generaliniu komisaru A. Rentelnu, matyt, įvyko 1941 m. rugsėjo 25 d.: po metų savo rašte metropolitui pastarasis priminė apie tuo­met pareikštą jam „savo ir visų savo kunigų pasiryžimą bendradarbiauti bendroje kovoje prieš bolševizmą”.

 

Mandagumo vizitai ir frazės netrukus tapo žodiniais įsipareigojimais, per tris oku­pacijos metus metropolitas paskelbė keletą vokiečių pageidautų pareiškimų, kartu su kitais vyskupais išleido bolševikų režimą smerkiančių ganytojų laiškų. Antai 1942 m. sausį okupacinės valdžios leisti laikraščiai paskelbė per Kalėdas metropolito parašytą kreipimąsi „Į Lietuvos katalikų visuomenę”, kuriame jis pareiškė Kauno arkivyskupi­jos ordinariato pritarimą sumanymui rinkti kailinius ir kitus šiltus drabužius vokiečių kariuomenei, kuri „išvadavusi mūsų kraštą iš bolševizmo priespaudos, šiandien toliau tęsia kovą Rytuose, turėdama pakelti kietos rusų žiemos sąlygas”. Metropolitas paragino tikinčiuosius nuoširdžiai paremti tą sumanymą savo aukomis.

 

Praėjus porai mėnesių jis vėl kreipėsi į vi­suomenę, šįkart dėl metalų rinkimo. Priminęs bolševikų antplūdį ir tai, kad „bolševizmas nėra vien tik ekonominė ar socialinė teorija, bet kad jis yra kartu ir aršiausias Bažnyčios, kiekvienos religijos ir Dievo priešas”, metro­politas pranešė, kad netrukus ir Lietuvoje bus renkama karo pramonei reikalinga „metalų medžiaga”. „Kas pats tą renkamą medžiagą duos ar jos rinkliavą rems, turėdamas galvoje baisų bolševizmo pavojų pasauliui religijos ir kultūros atžvilgiu, padarys gerą ir girtiną darbą”, – rašė metropolitas. Vis dėlto jį, matyt, trikdė būtinybė kreiptis į tikinčiuosius tiesiogiai su karo pramone susijusiu reikalu.

 

„Tačiau aš tame savo atsiliepime neturėčiau būti netinkamai suprastas. Šiuo metalų rinklia­vos reikalu nedrįstu aš statyti kam nors griežtų reikalavimų ar nurodymų, ypač remdamasis savo bažnytine galia. Aš tik noriu tą pareikšti, kas mūsų krašto gyventojų daugumai ir be to yra suprantama [...] ir priminti tą pavojų, koks lauktų Europos ir mūsų, jeigu bolše­vizmo galia nebūtų sulaužyta”,– baigė savo pareiškimą metropolitas J. Skvireckas. Tokio asmeniško paaiškinimo priežastis galėjo būti ir ta, kad metalų rinkimo vajus neišvengiamai turėjo pasiekti kiekvieną parapiją, – kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečiai rinko bažnyčių varpus.

 

***

 

PRIEDAS NR. 1. 1941 M. LIEPOS 4 D.

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS VYRESNYBĖS PAREIŠKIMAS PER RADIJĄ

 

Brangūs tautiečiai,

 

Užplūdus sovietų bolševikams mūsų mylimą kraštą, jų slegiama mūsų tauta, nors pati buvo bejėgė pasipriešinti, tačiau vilties Viešpatyje nenustojo. Ji visa šaukėsi dangaus pa­galbos. Tiesa, ta turėtoji viltis daugeliui labai susilpnėjo, ypatingai po birželio 14-15 dienų baisių įvykių, kai tūkstančiai tauriausių Lietuvos žmonių buvo netikėtai suimami ir žiauriai tremiami iš savo tėvynės. Žmonės kalbėjo, kad daug geriau būtų sulaukti kad ir baisiausio karo ir po karo audros pasilikti ant pliko lauko, bet kultūringoje santvarkoje, negu gyventi pastogėje, bet bolševikų vergijoje. Beveik visos tautos akys krypo į kaimyninę Vokietiją. Ir iš tikrųjų, išsivadavimo viltis Lietuvai įvyko.

 

Galingoji Vokietijos kariuomenė sunaikino pas mus įsitvirtinusią bolševikų santvarką kurio­je nebuvo nei proto, nei širdies, kuri buvo pilna visokio melo, visokios apgaulės ir negirdėto žiaurumo.

 

Tiesa, kad pas mus vos tik kelias dienas trukusių karo veiksmų pasekmėje kraštui teko skaudžiai nukentėti. Bėgdami bolševikai išžudė daug nekaltų žmonių, ne tik vyrų, bet vaikų, moterų, senelių, net gydytojų ir ligonius beslaugančių seselių. Jie sugriovė ir sudegino daug miestų ir kaimų. Buvo pasirengę mus dar baisiau sunaikinti, bet narsiosios Vokietijos armijos ir mūsų patriotinio jaunimo pasiaukojimo dėka jie nespėjo savo žiaurių planų visai įvykdyti. Tačiau šis nekaltas kraujas ir šie medžiaginiai nuostoliai nublanksta prieš tai, ko mes būtume sulaukę, jeigu bolševikų niekas iš mūsų krašto nebūtų išvaręs.

 

Dabar mūsų tautai atsiveria vėl naujas gyvenimas. Daugiau niekas mūsų nebetrems iš tėvynės, niekas už susipratusio lietuvio vardą mūsų nežudys, mūsų ūkinio gyvenimo niekas negriaus, tikėjimo Lietuvoje daugiau niekas nepersekios. Visi bendromis jėgomis atsikursime sugriautus miestus ir ūkius, žinodami, kad iš mūsų jų niekas neatims.

 

Jei seniau kai kas ir būtų laukęs gerovės iš bolševikų santvarkos, tai visi tie liko skaudžiai apvilti ir apgauti. Visiems reikia laukti ir laukiame gerovės iš Dievo palaimos ir savo darbo. Lietuvos žmonių gyvenimas turi būti taip tvarkomas, ir to sieksime, kad kiekvienas asmuo, kiekviena šeima iš savo teisaus darbo galėtų padoriai gyventi.

 

Tikinčiajai Lietuvos visuomenei rūpi, kokias teises pas mus turės religija. Visi stengsimės įgyvendinti seniai pageidaujamą kultūringai suprastą sąžinės laisvės dėsnį. Tikintieji vėl turės laisvę savo religiją laisvai praktikuoti ir jos mokytis, turės viešas ir nepersekiojamas religines bendruomenes. Už savo tikėjimo išpažinimą daugiau niekas nebus baudžiamas nei karys, nei tarnautojas, nei darbininkas, nei studentas, nei moksleivis.

 

Kodėl visus šiuos dalykus minime? Bolševikų žiaurumas, karo audra ne vieną yra taip skaudžiai palietę, kad kai kurie ir dabar dar gyvena baime, nepajėgdami sugrįžti į normalaus gyvenimo kelią. Šiais priminimais norima visiems pasakyti, kad mūsų tautą slėgęs juodas debesis jau praslinko. Pas mus prasideda naujas gyvenimas, kuriame mes visi galėsime kurti ir niekas mūsų darbo negriaus. Stokime visi į savo darbą dėkingai pasitikėdami mus išlaisvinusios vokiečių kariuomenės ir didžiosios vokiečių tautos kultūrine parama. Vokiečių kariuomenė ir tauta eina vaduoti Europos ir viso pasaulio nuo bolševikų pavojaus.

 

Todėl, brangūs tautiečiai, visi imkimės kruopštaus ir vieningo darbo atstatyti bolševikų apiplėštam ir sugriautam mūsų kraštui. Būkime tvirtai įsitikinę, kad mūsų gerovė daugiausia pareina nuo kruopštaus sąžiningo darbo. Dievo palaima, visų lietuvių meilė visiems lietuviams, visų kruopštus ir drausmingas darbas teves mus į gražią mūsų tėvynės ateitį.

 

Juozas Skvireckas, arkivyskupas ir metropolitas

Dr. Vincentas Brizgys, Kauno vyskupas pagalbininkas

Prelatas Kazimieras Šaulys, Kauno arkivyskupo generalvikaras

 

* Originalą žr.: Į laisvę, 1941 07 04, nr. 10, p. 1.

 

Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941-1944). V.: Lietuvos istorijos institutas, 2010.