XX a. pradžioje Marius Jacobas subūrė ginkluotų nusikaltėlių gaują Paryžiuje, nors jų veikla ilgainiui išplito visoje Prancūzijoje. Jacobas tvirtino dalyvavęs 106 plėšimuose, 1903 m. per susišaudymą Abbeville, kuriame dalyvavo jo grupė, žuvo policininkas. Po 18 mėnesių jis buvo sučiuptas ir atvesdintas į teismą. 1905 m. jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas priverstinių darbų iki gyvos galvos. M. Jacobo kalba buvo atspausdinta 1905 m. balandžio mėn. „Balai Social” numeryje. Daugiau apie Mariusą Jacobą: http://en.wikipedia.org.

 

***

 

Ponai, dabar jūs žinote, kas aš esu: sukilėlis, kuris gyveno įsilaužimais. Be to, aš sudeginau kelis viešbučius ir gyniau savo laisvę nuo galios struktūrų agentų agresijos. Aš išaiškinsiu jums visą savo kovos egzistenciją ir perduosiu ją kaip užduotį jūsų protui.

 

Nepripažįstu kieno nors teisės mane teisti, neprašau malonės arba atleidimo. Aš nemaldauju, to nekenčiu ir niekinu. Jūs esate stipresni. Darykite su manimi ką norite, jei norite – siųskite mane į katorgą ar į kartuves. Man nerūpi! Tačiau prieš mūsų keliams išsiskiriant, leiskite man pasakyti paskutinį dalyką.

 

Kadangi jūs pirmiausia kaltinate mane, kad esu vagis, būtų naudinga apibrėžti, kas yra vagystė.

 

Mano nuomone vagystės yra tai, ko imasi visi žmonės, jaučiantys poreikį patenkinti savo apetitą. Šis poreikis pasireiškia visur: nuo žvaigždžių, kurios gimsta ir miršta kaip gyvos būtybės, iki vabzdžių erdvėje, tokių mažų begalybėje, kad mūsų akys vos gali jas atskirti. Gyvenimas yra niekas kita, tik vagystės ir žudynės. Augalai ir gyvuliai ėda vienas kitą, siekdami išgyventi.

 

Vieni yra gimę tik tam, kad tarnautų pašarų kitiems. Nepaisant civilizacijos ar, tiksliau sakant, tobulybės siekio, žmogus taip pat yra šio dėsnio subjektas, ir gali nuo jo pabėgti tik mirdamas. Jis naikina augalus ir žvėris maitindamas save: žmogus yra nepasotinamas.

 

Be maisto, užtikrinančio jam gyvybę, žmogus taip pat naudoja orą, vandenį ir šviesą. Bet ar kas nors matė du žmones, žudančius vienas kitą dėl šių dalykų? Kiek žinau, ne. Vis dėlto tai yra brangiausia, be ko žmogus negali gyventi.

 

Mes galime išlikti gyvi keletą dienų be medžiagų, dėl kurių mes tampame vergais. Ar galime ištverti be oro? Ne ilgiau kaip ketvirtį valandos. Vanduo sudaro tris ketvirtadalius mūsų organizmo, jis yra būtinas, kad mūsų audiniais išliktų elastingi. Be šilumos ir be saulės gyvenimas būtų visiškai neįmanomas.

 

Ir todėl kiekvienas žmogus ima, vagia savo dalį. Ar mes jį kaltiname kokiu nors nusikaltimu? Žinoma, ne! Kodėl tada atskiriame tai nuo viso kito? Nes visa kita reikalauja pastangų atlikti tam tikrą darbą. Darbas yra visuomenės, kuri prilygsta visų gerovės siekiančių jos narių asociacijai, esmė. Ar tai tikrai taip, kaip atrodo? Ar jūsų institucijos siekia tokios organizacijos? Tikrovė rodo esant priešingai.

 

Kuo daugiau žmogus dirba, tuo mažiau jis uždirba. Kuo mažiau jis gamina, tuo daugiau jis turi naudos. Neatsižvelgiama į nuopelnus. Tik įžūlūs imasi jėgos ir įteisina savo užgrobimus. Socialinės skalėje iš viršaus į apačią byra niekšybės, į kurias atsakoma apačių kvailumu. Kaip galite tikėtis, kad supratęs šią tiesą, aš galiu susitaikyti su tokia padėtimi?

 

Likerio pardavėjas ir viešnamių bosas turtėja, o genialus žmogus miršta nuo skurdo ligoninėje. Duoną kepantys kepėjai jos negauna, tūkstančius batų pasiuvęs batsiuvys vaikšto basas; audėjos neturi kuo apsirengti; rūmus ir pilis statantis mūrininkas gali pasislėpti nuo darganos tik purvinoje pašiūrėje. Tie, kurie gamina viską, neturi nieko, o tiems, kurie nieko gamina, atitenka viskas.

 

Tokia padėtis gali tik kurti priešiškumą tarp dirbančiųjų klasės ir savininkų, t.y. nieko nedarančių klasės. Kova ir neapykanta žada audrą.

 

Jūs vadinate žmogų vagimi ir banditu; taikote prieš jį teisinius apribojimus nė nesusimąstydami, ar jis galėtų būti kažkuo kitu. Ar mes kada nors matėme rantje tampant įsilaužėliu? Prisipažinsiu, kad aš niekada to nesu regėjęs. Bet aš nesu nei rentininkas, nei savininkas, aš esu tik žmogus, kuris turi tik savo rankas ir savo protą, todėl norėdamas išlikti turiu elgtis kitaip. Visuomenė man suteikė tik tris išlikimo galimybes: darbą, elgetavimą ir vagystę. Darbas, netgi bjaurus, man patinka: žmogus negali apseiti be darbo. Jo raumenys ir smegenys turi energijos, kurią reikia panaudoti. Aš nekenčiu tik kruvino prakaito ir ašarų už varganą atlyginimą.

 

Vienu žodžiu, nusprendžiau atsisakyti bjauraus darbo prostitucijos. Elgetavimas yra degradacija, bet kokio orumo paneigimas. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimo šventę. Teisė gyventi yra ne išmalda, ji paimama jėga.

 

Vagystė yra restitucija, prarasto susigražinimas. Vietoje to, kad būčiau uždarytas gamykloje tarsi pataisos kolonijoje, vietoje išmaldos, į kurią turėjau teisę, aš linkstu maištauti ir kovoti su savo priešu akis į akį, skelbdamas karą turtingiesiems, puldamas jų turtą.

 

Suprantu, kad jums norėtųsi, kad aš sutikčiau su jūsų įstatymais, kad tapčiau paklusniu bei išvargusiu darbininku ir kraučiau jums turtus mainais už varganą atlyginimą, ir kai mano kūnas susidėvėtų ir mano smegenys atbuktų, aš mirčiau ant gatvės kampo. Tada būčiau vadinamas ne „cinišku banditu”, o „sąžiningu darbuotoju”. Meilikaudami galėtumėte netgi duoti man medalį už darbą. Kunigai žada lengvatikiams rojų. Jūs esate mažiau abstraktūs: jūs siūlote mums popieriaus gabalėlį.

 

Dėkoju jums už dosnumą, esu labai dėkingas, ponai. Tačiau pageidauju būti ciniku, suvokiančiu savo teises, o ne automatu, kuriuo rūpinamasi. Kaip tik tai suvokęs, aš leidau sau vogti be jokių skrupulų. Nesivadovauju jūsų vadinamąja morale, kuri pateisina nuosavybę kaip dorybę, nors vagys iš tikrųjų nėra blogesni už dvarininkus.

 

 

 

Įvertinkit savo sėkmę, ponai. Jūs užkrėtėte žmones prietarais, tarnaujančiais jums kaip geriausias žandaras. Žinant teisės bejėgiškumą, jie yra solidžiausia jūsų apsauga. Bet saugokitės: viskas laikina. Viskas, kas sukurta gudravimu ir jėga, gali būti sugriauta tokiu pačiu gudravimu ir jėga.

 

Žmonės kasdien tobulėja. Negalite nematyti, kad žmonės, sužinoję šias tiesas, ima suvokti savo teises, kad visi badaujantys, visi vargšai, žodžiu, visos jūsų aukos ima ginkluotis ir puola jūsų namus atsiimti turto, kurį jie sukūrė, o jūs iš jų pavogėt.

 

Ar manote, kad jie bus nelaimingi? Aš manau priešingai. Jei jie gerai susimąstytų, tada atmestų bet kokią galimą riziką, o ne šertų jumis dejuodami dėl kančių. Žinoma, bus paskelbta: „Kalėjimas... Pataisos darbų kolonija... Kartuvės…". Bet kas yra ši perspektyva, palyginus su gyvulišku gyvenimu, kupinu visų įmanomų kančių?

 

Kalnakasys, užsidirbantis duoną žemės gelmėse, niekada nematydamas saulės spindulių, gali žūti nuo sprogimo kiekvieną minutę; stogdengys, laipiojantis ant stogų, gali nukristi ir užsimušti; jūrininkas išvykimo dieną nežino, ar sugrįš į uostą. Daugybei kitų darbininkų sutarčių vykdymas susijęs su mirtinomis ligomis, išnaudojimu, nuodijimu, žudymu. Visa tai sukurta jūsų. Kartais net žandarai ir policininkai – jūsų bernai – išbarsto savo kaulus ir mėsą žūdami, nes įsipareigoja kovoti su jūsų priešais.

 

Kietasprandiškas ir siauras egoizmas verčia jus žiūrėti į šią viziją skeptiškai? Žmonės yra išsigandę, jūs – irgi. Mes valdomi baime ir represijomis. Jei jis sušunka – metate jį į kalėjimą, jei jis prasižengia – išsiunčiate į katorgą, jei jis ima veikti – giljotinuojate jį! Bet visa tai yra blogai apskaičiuota, ponai, patikėkite manimi. Jūsų daromi nuosprendžiai netrukdo sukilti. Represijos toli gražu nepadeda ištaisyti padėties, tik palengvina jūsų padėtį padaugindamos blogį.

 

Tai tik priemonės, auginančios neapykantą ir kerštą. Tai mirtinas ciklas. Argi jūs apsaugoti nuo neapykantos, kai nukertat galvas, kai užpildot kalėjimus ir katorgos vietas? Sakykit ką nors! Atsakykit! Faktai rodo jūsų impotenciją.

 

Puikiai žinau, kad už savo elgesį negaliu sulaukti jokio kito sprendimo, tik katorgą ar kartuves. Turite matyti, kad tai netrukdė man veikti. Vagystės, kurias aš sau leidau, man nebuvo uždarbio ar praturtėjimo reikalas, jos man principo ir teisės klausimas. Aš, savarankiškai sprendžiantis žmogus, rinkausi savo laisvę, savo nepriklausomybę, savo orumą, o ne paklusnumą kažkieno malonei. Aš verčiau plėšiu, o ne būsiu apiplėšinėjamas!

 

Aš, žinoma, smerkiu aktą, per kurį žmogus smurtu ar suktumu užvaldo kieno nors kito darbo vaisius. Bet būtent dėl ​​to aš pradėjau karą su turčiais ir vogiau turtą vargšams. Aš noriu gyventi visuomenėje, kurioje nebus vagysčių. Aš tik išbandžiau ir pasinaudojau vagystę kaip priemonę sukilti, tinkamiausią kovai prieš labiausiai neteisingą iš visų vagysčių: privačią nuosavybę.

Norėdami panaikinti pasekmes, pirmiausia turite sunaikinti priežastis. Jei būna vagysčių, jų būna tik todėl, kad vieni badauja, o kiti visko pertekę. Nes viskas priklauso tik kai kuriems. Kova išnyks, kai žmonės bendrai sudės savo džiaugsmus ir kančias, savo darbus ir savo turtus, kai viskas priklausys kiekvienam.

 

Aš – revoliucinis anarchistas – įvykdžiau savo revoliuciją. Tegyvuoja anarchija!

Kilkime kovai už gyvenimą.

 

Iš www.marxists.org vertė E. B.

2011 09 05