Grigorijus Geršunis (Heršas Isakovas-Ickovas) gimė 1870-aisiais, gimimo vieta tiksliai nežinoma. Vieni sako, kad Kaune, kiti – kad Minske, dar kiti – Šiauliuose. Buvo gabus bakteriologas, bet įsitraukė į narodnikų veiklą, o 1902 m. tapo vienu iš eserų (socialistų revoliucionierių) partijos vadų bei Kovinės eserų organizacijos įkūrėjų.
Kovinė eserų organizacija buvo pirmoji didelė Rusijoje organizuoto terorizmo grupė, nes iki tol teroro aktus rengė ir vykdė pavieniai teroristai ar mažos jų grupelės. G. Geršunis numatė organizacijos tikslus – ne tik gintis nuo savivalės ir smurto (ką jau darė ir narodnikai teroristai), bet ir pulti sėjant paniką tarp patvaldystės režimo tarnų. 1904 m. G. Geršunis buvo sučiuptas caro ochrankos ir nuteistas mirti, vėliau mirties nuosprendis buvo pakeistas katorga iki gyvos galvos.
Ši jo atsiminimų dalis pasakoja apie tai, kaip valdžia, naudodamasi kalinio izoliacija, bandė jį gundyti siūlydama išsaugoti jo gyvybę. Dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių (prasidėjo 1905 m. revoliucija) caro valdžia nesiryžo žudyti šio šaunaus revoliucionieriaus, mūsų žemiečio litvako.
Iš nesenos praeities. Petropavlovsko tvirtovė
Daugiau nei mėnesį niekas manęs netrukdė. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis, šeštą vakare, kai nešama vakarienė, atsivėrė durys į kamerą. Areštantai turi didelius puodukus virintam vandeniui. Žandarams nešant lėkštes su vakariene, paprastai juos pasitinki su puoduku. Girdėdamas, kaip atsiveria durys, visiškai įsitikinęs, kad tai unteris su lėkšte, nesižvalgydamas pasukau su dideliu puoduku rankose. Nespėjau nė apsižvalgyti – prie manęs su lazda rankose vikriai lyg katė prišoko… Plevė*! Ir neramiai įsistebeilijo...
Prišoko taip arti, lyg apkabinti norėtų. Akivaizdu, kad mano nekaltus, kupinus pačių geriausių ketinimų žingsnius, kuriuos žengiau jam priešais su moliniu puoduku, visos Rusijos patvaldys suvokė kaip akivaizdų grasinimą. Kelias sekundes mes stovėjome vienas prieš kitą. Jo įsakymu durys buvo uždarytos, ir mes likome visiškai vieni.
– Ar turite ką man pasakyti? – išbėrė jis gana padrikai.
Kadangi jo pasirodymo visiškai nelaukiau, o jis pasirodė toks veržlus, aš ne iš karto susivokiau, ką jam atsakyti, ir atsipirkau šūktelėjimu „Jums?!“ Šis žodis man turbūt išsiveržė per daug išraiškingai.
Jis išlėkė taip pat greitai, kaip buvo įlėkęs. Daugiau „nesusitikinėjome“, ir visi pasakojimai apie jo apsilankymus yra ne kas kita, tik legendos. Ko jam reikėjo, taip ir nesužinojau, bet girdėjau, kad apsilankymu jis liko labai nepatenkintas.
Mano didelei nuostabai, kelis mėnesius manęs daugiau netrikdė, o tai, beje, mane labai neramino. Ko vilkina? Atrodytų, jiems patogiausia susidoroti vasarą, per mirusį Peterburgo sezoną. Akivaizdu, prasidėjo kažkokie sunkumai, bet kokie? Po Kačiuros** nusižeminimo kas kartą, kai kas nors preidavo pro kamerą, mano širdis apmirdavo: „Vėl tardys“, – galvoji virpėdamas, – „vėl kokia nors išdavystė!..“
Praėjo vasara, vėliau – ir ruduo. Prasidėjo tamsios dienos – nuolatinė prietema. Vidurdienį be žvakės nieko nesimato. Dienos ir nakties riba išsitrynė. Trusevičius*** netrikdo. Sielos žaizdos pamažu ima gyti. Su nelaisve apsipranti. Iš pradžių kiekvienąs garsas, bet koks šnaresys pakelia kaip išgąsdintą paukštį. Siela veržiasi į laisvę ir daužosi į kalėjimo grotas. Visos mintys ten, laisvėje. O naktį sapnuojasi pabėgimo planai, patys gudriausi, patys fantastiškiausi. Ir viskas baigiasi nesėkme… Apsipylęs prakaitu, stipriai mušant širdžiai, prabundi, kad užmiges, vėl bėgtum! (Pabėgimai kankina beviltiškai areštuotus labai ilgai – ištisus metus. Po dviejų metų, kai pasimačiau su senais šliselburgiečiais ir patikrinau savo įspūdžius, pasirodė, kad tie košmarai juos kankino 6-10 metų.)
Bet pamažu pripranti. Įgyji netgi tam tikrą dvasinę ramybę. Kiekviena papildoma diena – juk likimo, arba tiksliau, viršininkų aplaidumo dovana. Taip, niekieno netrikdomas, pratempiau iki lapkričio pabaigos, kai kameros durys atsivėrė ir vėl atnešė drabužius – reikia rengtis!
Nuvedė į tą patį kvotų kambarį, ten tas pats žavingasis Trusevičius. Paradine uniforma, iškilmingas. Ant stalo foliantai – mano „byla“.
– Tyrimas jūsų byloje baigtas ir įgauna tolesnę eigą. Norite kuo nors papildyti tardymo medžiagą?
Ne aš pripildžiau, ne aš ir papildysiu. Atsiųsiu principinio pobūdžio pareiškimą.
Išsiskyrėme gana šaltai. Vadinasi, greitai! „Byla įgauna tolesnę eigą“ – vadinasi, kelioms dienoms į karo teismą, o paskui – į aną pasaulį. Lapkričio pabaiga. Iki Kalėdų, vadinasi, turi užbaigti. Reikia skubėti su pareiškimu, kad jis pakliūtų į kaltinamąjį aktą. Visą laiką delsiau, nes tikėjausi, kad pavyks bent apytikriai sužinoti, kokią medžiagą jie turi. Į bylą buvo įtraukti keli žmonės, neturėję nieko bendro su Kovine organizacija. Akivaizdu, kad jų parodymai painūs. Žinojau, kad kaltinimai daugiausia grindžiama apkalbomis. Jeigu taip, vadinasi, negaliu pripažinti teisinga mane liečiančių apkalbų dalį, nes taip netiesiogiai patvirtinčiau liudijimo kitų atžvilgiu „teidingumą“. Nusprendžiau palaukti, kol parašysiu bendro pobūdžio pareiškimą, paiškinantį socialistų revoliucionierių partijos veiklą ir pripažinsiu save jos nariu.
***
Po kelių dienų, vėlai vakare, jau po patikrinimo, staiga žadina – renkitės! Nuveda pas pulkininką (kalėjimo valdytoją). Priešais pakyla kažkoks ponas juodu sudurtu. Žandarai išeina, ir mes liekame vieni. Pulkininkas mielas, malonus, paslaugus ir korektiškas...
– Kreipiuosi į Jus vidaus reikalų ministro pavedimu.
– ?!
– Jūs tikriausiai jau žinote, kad Jūsų byla perduota karo teismui, tiksliau, karo lauko teismui.
Pauzė. Jis pabarbena pirštais į stalą.
– Galima kalbėti atvirai? Juk jūsų nervai tvirti, tiesa?
– Taip, prašom!
– Nuosprendis pagal 279 straipsnį žinomas ir iš anksto paruoštas. Jūs juk žinote! Bet aš Jums turiu tiesiai pasakyti: vyriausybė nenori mirties nuosprendžio, tiksliau, mielai panaikins mirties nuosprendį. Išklausykite mane ramiai. Gerai žinau, su kuo turiu reikalą, ir neturiu minčių siūlyti jums kokių nors sandėrių, prašyti nuoširdžių parodymų ir pan. Jūs padarėte savo darbą. Pagailėkite savo gyvybės!
– Nuo kada Plevė taip sunerimo ir ėmė rūpintis revoliucionierių gyvybėmis?
– Esmė ne čia. Palikime Plevę ramybėje. Pasakysiu tik, kad Jūs be reikalo priskiriate Plevei tokį žiaurumą. Kartoju: vyriausybė pasirengusi palikti Jus gyvą...
– Su sąlyga?..
– Taip, žinoma, su sąlyga. Bet grynai formalaus pobūdžio. Jūs nedavėte jokių parodymų. Tai Jūsų teisė, bet tai suteikia tam tikrą atspalvį, taip sakant, niekinantį pobūdį Jūsų požiūriui į vyriausybę. Nesijuokit, taip yra. Kartoju, aš nesiūlau duoti parodymų. Viskas, ko iš Jūsų reikalaujama – patvirtinkite kaltinimų teisingumą, bent tuos punktus, kurie akivaizdūs. Prisipažinkite esąs Kovinės organizacijos narys – daugiau nieko nereikalaujama, ir Jums garantuotai bus atšaukta mirties bausmė. Jūs gerai suvokiate, kad čia jokių spąstų nerengiame: norint nuteisti Jus karo lauko teisme, visiškai pakanka duomenų ir be Jūsų prisipažinimo.
– Trumpai ir aiškiai: už tai, kad prisipažinčiau esąs Kovinės organizacijos narys, jūs siūlote man tokį puikų atlygį kaip gyvybė? Iki šiol man nebuvo aišku – pasiskelbti nariu, ar ne. Dabar man aišku: ne!
– Kokia keista logika?
– Matote: jeigu jūs už prisipažinimą taip gerai mokate, vadinasi, jums tai naudinga. O jeigu jums naudinga, tai mums nuostolinga – reikalas paprastas. Aš dar nežinau, koks čia reikalas, kam jums to reikia. Galbūt egzekucija šiandien jums tiesiog ne į naudą – nežinau. Bet užtat aš dabar žinau, kas mums patogu ir naudinga.
Pasiuntinys – tai pasirodė esąs policijos departamento direktoriaus pavaduotojas Makarovas – gal tris valandas atkakliai įrodinėjo, kad tai turiu padaryti „tėvynės, dėl kurios jūs aukojate gyvybę, labui“ ir „nelįsti į kilpą“. Pabaigėme išvada: „Jeigu nelįsi į kilpą, tai ir krapštytis iš jos nėra reikalo“...
Tas pokalbis, tiksliau – pasiūlymas, privertė mane sunerimti. Kad čia nėra jokių spąstų, kad jiems nereikėjo mano prisipažinimo, kad mane pakartų, – tai buvo aišku. Vadinasi, jiems prisipažinimo reikia dėl ko kito. Dėl kažko svarbaus, nes užmokestis buvo labai didelis. Todėl prisipažinti K.O. nariu kol kas negalima. Reikia laukti ir būti atsargiam.
Po dviejų dienų vėlai vakare pasikartojo ta pati istorija. Makarovas „artėjant teismui ir bylos atomazgai, laiko savo pareiga atlikti antrą bandymą ir išgelbėti mano gyvybę“.
– Meskim tai. Aš nenoriu jūsų įžeidinėti. Galbūt jokių užkulisinių minčių ir nėra. Bet juk jūs gerai suprantate savo misijos beviltiškumą. Ar jums iš tikro tokia svetima revoliucionieriaus psichologija? Gerai, kitaip nei įprasta, būsiu su jumis atviras: mes susidūrėme tokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Kas jus žino – galbūt jūs iš tikro sąžiningas žmogus – kiekvienoje šeimoje juk būna apsigimusių! Įsiminkite, kad su revoliucionieriais neverta negaišti laiko.
Jūs ten, departamentuose, žinoma, visiškai nuoširdžiai tikite, kad mes kylame į revoliuciją šiaip sau: kas susižavėjęs, kas dėl mados, kas tikėdamasis, kad neteks atsakyti, kas tiesiog nesusimąstydamas, ir pan. Jūs nesuprantate, kad suaugęs sąmoningas žmogus, nutraukdamas ryšį su praeitimi ir mesdamasis į revoliuciją, apgalvotai sprendžia savo gyvybės klausimą. Nutraukdamas ryšį su senu ir žengdamas į naują gyvenimą – jam už to gyvenimo nėra nieko. Kompromisai su sąžine buvo daromi ten, sename gyvenime. Naujame jų nėra: todėl į naują ir išėjo, kad atsikratytų kompromisų. Ar naujame gyvenime mūsų laukia deputato kėdė parlamente, tremtis į Sibirą ar kartuvės – patikėkite, mes apie tai nedaug mąstome, nes sau pasiskyrėme būtent kartuves.
Įsiminkite visiems laikams – mūsų veiksmų kriterijus yra vienas ir tas pats. Tai darbo žmonių gerovė ir interesai, žinoma tokie, kaip mes juos suprantame, t.y. revoliucijos gerovė ir interesai. Vyriausybės veiksmų kriterijus – visiškai priešingas: jai viskas gerai, kas blogai revoliucijai. Mes ir jūs – dvi nesutaikomos stovyklos. Bendrų interesų mes neturime ir negalime turėti. Mūsų interesai tiesiogiai priešiški vieni kitiems. Vadinasi, tai, kas naudinga jums, yra žalinga ir nenaudinga mums.
Jums kažkodėl prireikė mano pareiškimo apie narystę Kovinėje organizacijoje. Jau to vieno fakto revoliucionieriui pakanka, kad neskubėtų su tokiu pareiškimu. Gyvybės iš Plevės rankų, kaip iš bet kurio priešo rankų, mes nepriimame. Yra dar viena aplinkybė. Aš žydas. Jūs gi, o taip pat ir tie, kurie pakankamai kvaili, kad jumis tikėtų, tvirtina, kad žydai stengiasi išvengti pavojaus ir dėl bailumo vengia kartuvių. Gerai! Jums bus suteikta galimybė pamatyti „žydiško bailumo“ pavyzdį! Jūs sakote, kad žydai moka tik maištauti? Jūs pamatysite, ar jie moka mirti. Pasakykite savo Plevei: tartis mes neturime dėl ko. Tegul jis daro savo darbą, aš savo padariau!..
***
Vėlai naktį mane nuvedė atgal į kamerą. Ilgame skliautuotame koridoriuje tryrojo niūri, slegianti prietema. Blausios lempos vos spindėjo. Narvai, narvai, narvai!.. Visi užrakinti, ir kirkviename kankinasi jauna siela, tą pusiaunakčio valandą apsupta vaiduoklių, slegiama košmarų!.. Skausmo ir liūdesio buveinė, mūsų dienų prakeiksmas – kada ji pagaliau grius!..
Štai ir mano narvas. Tyliai virpa žvakės liepsna, mesdama ant sienų didžiulius šešėlius. Trinkteli durys, subarška spyna. Aš vienas su savo mintimis, su savo abejonėmis. Kas ten – laisvėje? Ką reiškia primygtiniai Makarovo įtikinėjimai? Kokias pinkles jie ten vėl rezga? Jausdamasis iš visų pusių apsuptas spąstų, stengiuosi sekti kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną žodį.
Aišku bent viena: greitai viskas baigsis. Po poros dienų įteiks kaltinamąjį aktą, po to – „teismas“. Iki Kalėdų viskas baigsis. Reikia ir pačiam pasiruošti...
________________
* Viačeslavas Plevė (1846 - 1904) - tuometinis vidaus reikalų ministras, dažnai kankinęs ir terorizavęs revoliucionierius
** Parodymus davęs teisiamasis
*** Bylą tyręs prokuroras, vėliau policijos departamento direktorius
Iš www.hrono.ru vertė Evaldas Balčiūnas
2011 09 10