Daug kalbėta apie organizacijos reikalingumą darbininkams. Ir visiems aišku, kad organizacija yra įrankis darbininkų išsiliuosavimo iš kapitalo verguvės ir kasdieninės kovos už būvio pagerinimą. Bet tai ne organizacija, jeigu darbininkai susirašys ant popierio, įsimokės mėnesinį mokestį ir manys, kad visa atlikta. Ne, su tokia organizacija darbininkai netoli nueis.

       Ir ištikrujų. kiekviena, kad ir mažutė, reakcijos banga, kaip matyti, darbininkų organizacijoj atsiliepia griausmu: nors laikinai, bet visgi juos dezorganizuoja.

       O ar turi taip būti? Aišku, kad ne. Darbininkai turi išlaikyti visus buržuazijos puolimus, juos atremti ir būti pasirengusiems patiems buržuaziją užpulti.

       O tam reikalinga organizacija ne ant popierio, bet tikra, gyva organizacija. Jau laikas atsisakyti nuo tos nuomonės, kad įsirašius profesinėn sąjungon, už­simokėjus nario mokestį ir išsirinkus valdybą mūsų darbas pabaigtas, o toliau turi veikti viena valdyba. Ne. Jeigu darbininkai suprato organizacijos reikalin­gumą ir ją net sutvėrė, jie visi turi ir dirbti: rinktis kur guli, ar fabrike, ar ordinarininkų butuose, kalbėti apie savo reikalus ir apie einamąjį momentą. Tiklai tada bus sliprios darbininkų organizacijos, tiktai tada galima bus priversti darbdavius mokėti tinkamai už darbą ir lik tada turės skaitytis su darbininkų organi­zacijomis valdžia.

       Geriausiai galima su savo priešais kalbėtis tada, kada turi jėgą, o jėga—gyva organizacija, bet ne popierinė.

       Darbininkai, bruzdėkite, kalbėkitės, leiraukitės. Kova už išsiliuosavimą, prasidėjo ir jį vistiek mūsų laimėjimu pasibaigs. O aukų-nuostolių tuomet ma­žiau turėsime, kuomet būsime tvirtesni.

       Darbininkai, nesnauskit!

       Daubaras.

       „Laisvė ir žemė“. Darbo klasės laikraštis. Marijampolė 1920 m. vasario mėn. 4 d.

       Kalba netaisyta.