Šiandien – žydų genocido diena. Šiemet ji ypatinga – geri jauni žmonės padarė kai ką itin įspūdingo. Kalbu apie visą savaitę vykusį renginių ciklą „Vardai”. Vakar kartu su daugeliu kitų vilniečių šv. Kotrynos bažnyčioje skaitėme Vilniaus gete kalėjusių žmonių vardus, pavardes, kur buvo parašyta – profesijas. Tikrai ypatingas pojūtis – kvietėme žmones iš nebūties.
Taip nejučiom dar sykį pagalvojau apie tai, ką buvau supratęs jau anksčiau: kad mano mieste nuskendo ištisa civilizacija, sunaikintas labai paprastų, dažniausiai neturtingų žmonių pasaulis, ir tą pasaulį nuo mūsų skiria fenomenali užmarštis – atmintis išlieka priverstinė, parodomoji. Mus skiria neparžengiama tylos siena. Ir vienintelis mums liekantis dalykas – ne kaltinti, bet priminti, nuolat kalbėti apie tai ne kaip apie gamtinę katastrofą, o apie nelaimę, kylančia socialinėje plotmėje, mūsų įsitikinimų, prietarų erdvėje.
Nes kalbėti yra kam. Vieni bando pabrėžti ginčus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, kiti nesivaržo savo kasdieninio buitinio antisemitizmo: „Kas būtų jei nebūtų atėję vokiečiai? Gal gerai sakė Šustauskas, gal iš tikrųjų turėtume valyti jiems batus...”
Negalima su tuo taikytis, negalima nusileisti žudikiškiems prietarams. Vakar įsisegiau geltoną žvaigždę, kurį akcijos organizatoriai vadino solidarumo ženklu. Man tai – politinis ženklas, kvietimo iš nebūties į solidarumą ženklas.
Regis, kadaise Sverdiolo knygoje „Steigtis ir sauga” skaičiau, kad bendruomenei užmegzti pakanka teksto, žodžio. Būdamas bažnyčioje pagalvojau, kad žydų padėtis mūsų apylinkėse panaši į kovingos, emancipuotos dirbančiųjų klasės padėtį: vienų jau nebėra, kitų dar nėra. Pastangos – į abi puses, siejančios istoriją ir ateitį, bet jos panašios: megzti ryšius su nebūtimi ir tikėti, kad solidarumas padės atrasti kažką, kas užmiršta ir palaidota.
Beje, prisisegęs geltoną žvaigždę vakare pamačiau arabų porą, ir apėmė dviprasmiški jausmai. Gazos siena, žmogaus teisės Palestinoje... Daugelis dalykų, kuriuos dabar dažnai su JAV parama daro Izraelio politikai, dar sykį patvirtina anarchistinę nuostatą: valstybė ir visuomenė privalo būti vertinamos skirtingai, o solidarumas su visuomene dar nereiškia pritarimo valstybės kaip prievartos aparato veiksmams. Tai visada kartoja žydai disidentai, smerkiantys savo valstybės veiksmus.
Bet mums Lietuvoje lyginti praeitį su dabartimi tikrai nėra ko. Nėra ko teisintis, nurašant viską holokausto industrijai. Reikia nuolat prisiminti ir kalbėti apie tai, ką nacių okupacijos metais veikė kai kurie aktyvesni lietuviai. Pats nacionalizmas – koks jis bebūtų – progresyviai mąstantiems žmonėms turi išlikti labiausiai svetima idėja – idėja, kurios apraiškas, visus su ja susijusius prietarus, turime akylai stebėti, neleisti jai tapti perversyvia, iškrypėliška. O nuo nacionalizmo iki prietarų sąlygoto iškrypimo – neapykantos – tik pusė žingsnio. Juk ne kas kitas, bet nacizmas, agresyvi nacionalizmo forma, tapo tautų naikinimą sankcionavusia idėja.
Žinau, žinau, dabar vėl daug kas ims kalbėti apie tai, kas blogesnis – bolševizmas ar nacizmas (Lietuvoje tai, būkime atviri, daro patriotai, norėdami pateisinti savo simpatijas „tvarkingiesiems” vermachto kareiviams). Atsakymas – puikaus italų rašytojo Primo Levi knygoje „Jei tai žmogus”: „Sovietų Sąjungoje, regis, sunkiausiais periodais mirtingumas siekdavo apie 30 proc., ir tai, žinoma, labai didelis skaičius; tačiau vokiečių stovyklose mirtingumas siekė nuo 90 iki 98 procentų.” (p. 233)
Įsisegiau geltoną žvaigždę palto atlape, nes gedėjau ne kažkokios vienos tautos, bet žmonių, kuriems nekaltiems teko žūti XX a. absurde. Skambės labai banaliai, bet žvaigždė – tai įsipareigojimas kovoti visomis išgalėmis, kad tai nebesikartotų.
http://raudonajuoda.blogspot.com/
2011 09 23
