Buvo Maskvos olimpiados metai. Todėl aš, neužsukdamas į uždarytą Maskvą, išvykau į Kaukazą. Įsiminė susitikimai su duchoborų ir molokanų sektų nariais Salsko stepėse – ten kadaise buvo įsikūrusios jų komunos. Prisiminiau kalnus ir kalniečius, dažniausiai svetingus.
Bet kartą vietiniai mane kažkodėl palaikė šnipu ir vos nesurengė linčo teismo. Ėjau keliu ir studijavau atlasą. Mane sučiupo ir atgabeno į gyvenvietę. Ten mane klausinėjo, šaukė ir mostagavo rankomis rodydami pietietišką karštakošiškumą. Uždavinėjo kvailus klausimus, pvz., klausė, kur aš slepiu siųstuvą. Bet paskui atėjo gerbiamas senolis, išklausė reikalą ir pasakė, kad mane paleistų.
Įsiminė ir Dagestanas, ir tai, kaip lengvai pavyko rasti bendrą kalbą su vienu milicijos kapitonu.
Toliau driekėsi kalmukų stepės ir druskožemiai, Astrachanė, keltai per Volgos deltos protakas ir vėl smėlynai. Įsiminė kupranugariai, kaitra ir juodos dulkės. Ten, Ganiuškine, sutikau dar vieną klajūną. Jis buvo iš Lietuvos ir keliavo į Ulan Udę, pas lamas. Iki Gurjevo mes nusigavome kartu.
Negyvose Gurjevo stepėse mus apėmė baisus troškulys, nors visai šalia teka Uralo upė. Maži viesulai sukosi po smėlynus, ir dulkių tumulai nuolat lipo prie rankų, kaklo, veido. Nors saulė buvo lyg migloje, kaitra buvo siaubinga.
Ir štai pagaliau aš Salavate. Atkeliavus iš dykumos, viskas atrodė maloniai: žalia žolė, medžiai! O juk nepabuvojęs dykumoje, aš taip ir nežinočiau, kad žaluma tokia gera...
keliaujantys Lvovo hipiai
Bet kaip žmonės bijo visko, kas neįprasta! Kaip yra praradę pasitikėjimą vieni kitais! Sėdinčio ant suoliuko ir vartančio atlasą klajūno vaizdas kažkam pasirodė įtartinas. Buvo pakviesta milicija, ko nė neįtariau. Ir štai du uniformuoti klausia manęs dokumentų. Ištiesiau jiems pasą.
– Ką čia veiki?
– Sėdžiu, ilsiuosi.
– O ką čia turi?
– Pasižiūrėkite. Automobilių kelių atlasas.
Jie pasklaidė kelis lapus.
– O Salavate ką veiki?
– Grįžtu iš Kaukazo. Nusprendžiau ir Baškiriją pažiūrėti.
– Dirbi?
Aš dirbau, bet susitariau, kad baigęs visus darbus, kuriuos man paskyrė, aš gausiu ilgas neapmokamas atostogas. Taigi galėjau sąžiningai atsakyti, kad dirbu, o dabar atostogose.
– Na, eime į skyrių. Ten išsiaiškinsime.
Ir mane, lydimą smalsių salavatiečių žvilgsnių, nusivedė.
Milicijos skyriuje mane perdavė budinčiajam. Jis buvo geranoriškas žmogus. Pažiūrėjo į pasą, uždavė kelis įprastus klausimus, surašė aktą.
– Na ką gi. Tavo pasas tvarkingas. Bet apskritai, kai žmogus kur nors vyksta, jis turi turėti arba komandiruotės dokumentus, arba atostogų pažymą. Turistui reikia turėti kelionės maršruto lapą. Kas gi taip keliauja? Kas nors pasakys, kad esi įtartinas. Ir ką parodysi? O štai jeigu turi atostogų pažymą, kelionės maršruto lapą – parodei, ir nėra klausimų. Taigi ateičiai apsirūpink dokumentais. Šį kartą atleisim. Pasėdėk truputį. Galbūt kriminalinės paieškos viršininkas panorės su tavim pasikalbėti.
Paskui budintis išėjo pietauti. Į jo vietą atėjo kitas. Jis ėmė ant manęs šaukti ir uždavinėti tuos pačius įkyrėjusius klausimus, kuriuos man jau ne kartą uždavė. Visgi aš bandžiau atsakinėti kuo ramiau, tad naujas budintysis netrukus nurimo.
– Na palauk truputį, – pasakė jis, – ateis viršininkas ir tada paleis.
Aš sėdėjau ant kėdės ir laukiau.
{youtube}JvUyY-19zPo{/youtube}
Visa aplinka man buvo labai pažįstama. Į pultą atkeliaudavo pranešimai. Durys nuolat atsidarydavo ir užsidarydavo. Kartais ką nors atvesdavo ir uždarydavo į KPZ. Į mane ypatingo dėmesio nekreipė. Mano išvaizda buvo ne tokia kaip Simferopolyje, plaukai tik truputį ilgesni nei įprasta, barzda – irgi. Tiesa, mano marškiniai buvo paties siūti. Ir brezentinis krepšys ne itin atitiko šiuolaikinius standartus (beje, jo turinį tikrino, bet nepamenu, kokiomis aplinkybėmis).
Pagaliau atėjo viršininkas. Paprastu kostiumu, aukštas, sportiškos išvaizdos. Kaip man pasirodė, jis iš karto suprato, kad aš hipis, o hipių jis nemėgo. Vis dėlto kabinete jis man pakartojo visus ankstesnius klausimus.
– Ar pažįsti ką nors Salavate? – paklausė jis pagaliau.
Supratau, ką jis turi omenyje, bet nenorėjau niekam pridaryti nemalonumų. Todėl atsakiau, kad nežinau. Negerai – sąžiningiau būtų buvę atsakyti, kad pažįstu, bet atsisakyti ką nors paminėti.
– Ką gi, mes tave sulaikysime ilgam. Teks keliauti į priėmimo-paskirstymo punktą, – taip pat ramiai baigė jis.
Į priėmimo-paskirstymo punktą!!! Negali būti! Kaip Staroje Rusoje! Matyt, nedaug teišmokau. Neišmokau visko priimti ramiai, lyg taip ir turėtų būti. Buvau labai prisirišęs prie savo troškimo, kad mane tuoj pat paleistų, nenorėjau daugiau pakliūti į tą įstaigą. Tad paskutiniai tardytojo žodžiai pakirto mano vidinę tvirtybę. Mano troškimai itin skyrėsi nuo aplinkybių, todėl labai kentėjau. Ėmiau protestuoti.
– Kaip gi taip, kam į priėmimo-paskirstymo punktą? Juk mano pasas tvarkingas.
Jis kažką pasakė tuo pačiu ramiu tonu, paliko pasą ant stalo ir vėl nuvedė mane pas budinčiuosius. Paskui kažkur nuėjo – turbūt įforminti arešto orderį. Budintiesiems pasakiau, kad mane ruošiasi sodinti į priėmimo-paskirstymo punktą.
– Kaip gi taip? – atrodė, ir jie buvo nustebę.
Buvau labai nusivylęs. Griuvo visi mano planai, atrodė, kad iki rudens teks sėdėti kameroje, dar neaišku, kokioje.
Budinčiųjų kambaryje pralaukiau iki vėlaus vakaro, dar tikėdamasis, kad viskas pasibaigs kažkaip kitaip. Bet kaip paaiškėjo, buvo lemta išgerti ir šią karčią taurę. Mane įsodino į milicijos automobilį ir nuvežė į miesto pakraštį. Ten buvo Salavato priėmimo-paskirstymo punktas.
Ėmė manęs klausinėti (arba, kaip jie sako, „atliko tyrimą“), pildė blankus. Buvo ir grafa apie: pasą. Su savimi paso nebeturėjau, jį pasiliko kriminalinės paieškos viršininkas. Priminiau apie tai, bet jie vis tiek parašė, kad paso neturiu.
Priėjome skirsnį „šeimyninė padėtis“.
– Viengungis? Teisingai, kam skubėti, – sakė vienas iš milicininkų. – Kam žudyti jaunystę? Ar ne? Moteris myli? Lovos prasme, – ir gudriai mirktelėjo.
Teko paaiškinti, kad laikau tokias kalbas vulgariomis. Iš to padarė išvadą, kad aš „kažkoks tikintis“, ir paklausė, koks būtent. Aš atsakiau, kad niekaip nesivadinu.
Tuo tarpu atliko kratą ir, žinoma, nepaliko nei šukų, nei dantų šepetuko, nei pieštuko. Paskui man davė pasirašyti atitinkamą aktą. O jame, kaip ir Staroje Rusoje, buvo parašyta, kad esu „sulaikytas už valkatavimą ir elgetavimą“. Aš vėl atsisakiau pasirašyti.
– Tada turi pasirašyti, kad atsisakai, – pasakė man.
Taip ir padariau. Pasirašyti man dar pakako vidinių jėgų, nors niekaip negalėjau susitaikyti su savo nauju areštu. Budintis pasakė, kad rytoj bus priėmimo-paskirstymo punkto viršininkas, ir kad visas pretenzijas reikščiau jam. O mane kol kas reikia uždaryti į kamerą. Jutau, kad būtų geriau vienutė, ir jos paprašiau, bet mane, žinoma, nuvedė į bendrą.
Priėmimo-paskirstymo punktas buvo nedidelis, penkios ar šešios kameros. Mane nuvedė į vieną iš jų, ten buvusiems pasakė „Priimkit!” ir uždarė duris. Įsižiūrėjęs blausioje šviesoje pamačiau du žmones: vienas – gal trisdešimt penkerių, kitas – visai senas. Manęs paklausė, kas aš, iš kur, kaip čia papuoliau. Aš papasakojau. Naujieji kameros kaimynai buvo jau ne kartą teisti asmenys – ypač senis, kuriam rytoj baigėsi kalinimo laikas, ir jį turėjo paleisti.
Kamera čia buvo erdvesnė nei Staroje Rusoje – kokie dvylika kvadratinių metrų. Sienos buvo padengtos ruda aštria skalda. Lango nebuvo, bet siena, skyrusi mus nuo koridoriaus, nesiekė lubų, tad pas mus patekdavo oras ir blanki šviesa. Vienam kampe stovėjo skardinis kubilas, kitame – medinė spintutė, o ant jos – kibiras su vandeniu ir puodukas. Grindys buvo betoninės, bet gal pusę kameros užėmė medinis gultas .
Jau buvo naktis, bet man nesimiegojo. Nuotaika buvo prasta. Iš ryto prie koridoriaus lemputės šviesos prisidėjo ir dienos šviesa, patenkanti per tą patį plyšį prie lubų. Pasigirdo skląsčių žvangėjimas. Į tualetą vedė moteris. Jų kamera buvo priešais kairėje pusėje. Tuo metu užpildytos buvo tik dvi kameros. Vėliau išvedė ir mus. Davė po puodelį arbatos. Visa tai buvo jau gerai pažįstama.
Po poros valandų vėl kilo triukšmas. Mane išvedė į lauką ir įsodino į mašiną. Dar įsodino kelias moteris, įlipo prižiūrėtojas, ir mus kažkur nuvežė – kaip paaiškėjo, į venerinių ligų ligoninę. Čia atliko atitinkamus tyrimus, pietums aš vėl buvau kameroje.
Atrodė, sriuba buvo be mėsos. Pavalgiau. Dar davė makaronų, sumaišytų su mėsišku užpilu. Teko apsiriboti duona.
Atėjo paleisti senio – apie jį kalbėjo kaip apie garsų zeką. Paskui jį išvedė ir mane. Šį kartą – pas viršininką. Tie patys klausimai, kaip ir vakare: kur dirbu ir panašūs. Aš dar turėjau vilties, bet ji nepasiteisino.
– Kada mane paleis? – paklausiau.
– Kai viskas paaiškės. Šiaip ar taip, ilgiau trisdešimties dienų tavęs laikyti negalime.
Jis tai sakė visai paprastai. Žinoma, jam tai įprastas reikalas, bet man...
Aš ėmiau pasakoti, kad visiškai nesutinku su areštu, kad jis netgi prieštarauja įstatymams. Viršininkas atsakė, kad turi prokuroro sankciją, ir jau nieko nepakeisi, bet reikalas galbūt išsispręs greičiau nei per mėnesį.
Kai grįžau į kamerą, viskas atrodė siaubinga. Na, niekaip negalėjau susitaikyti, praradau vidinę pusiausvyrą. Kaltinau save prisirišimu prie savo planų, troškimų. Kita vertus, lengva apie tai samprotauti dabar, o tada viskas buvo kitaip. Niekaip neradau sau vietos.
Po kurio laiko pabeldžiau į duris ir prašiau prižiūrėtojo perduoti viršininkams, kad skelbiu bado streiką. Tas atsakė, kad perduoti, žinoma, gali, bet tai kažin ar ką nors pakeis.
Nusprendžiau badauti, kol nenuspręs manęs paleisti. Iki tol nė karto nebadavau ilgiau kaip parą, nežinojau, ar ištversiu badavimą ir kuo visa tai pasibaigs. Kaip ten bebūtų, vakare aš pajutau silpnumą – turbūt dėl to, kad tam nusiteikiau ir apie tai nuolat galvojau.
O vėlai vakare duris atvėrė vienas iš tų prižiūrėtojų, kurie priėmė mane į šią įstaigą. Jis nuvedė mane, kad paimtų pirštų antspaudus. Tuo metu aš jau ėmiau svyruoti. Prižiūrėtojas padėjo ant stalo kelis blankus, lentą su tipografiniais dažais.
Jis buvo labai liūdnas.
– Taip, turbūt tu teisus, – sakė jis, sunkiai dūsaudamas.
Imdamas pirštų antspaudus, jis papasakojo liūdną istoriją, kaip jo mergina išėjo pas kitą. (Tik aš nesupratau, kuo būtent aš teisus.) Kai atėjo laikas pasirašyti, vėl parašiau, kad nesutinku su formuluote apie „parazituojantį gyvenimo būdą“ (kažkaip panašiai). Taip prasidėjo mano gyvenimas Salvate.
Kitą rytą atsisakiau arbatos, dieną – pietų. Gėriau tik vandenį. Prižiūrėtojai mane įkalbinėjo, kad nutraukčiau badavimą. Atėjo viršininkas. Pasakė, kad reikia rašyti atitinkamą pareiškimą, ir davė kelis popieriaus lapus bei pieštuką. Sunkiai nusėdėdamas ant narų, parašiau, kad skelbiu bado streiką protestuodamas prieš neteisėtą areštą. Man to pasirodė maža, ir aš ėmiau rašyti kažkokius pareiškimus ir protestus. Nors, galvoju, nė vienas jų taip ir nepaliko priėmimo-paskirstymo punkto. Vėliau pieštuką atėmė.
Kitas dienas prisimenu lyg migloje. Tie, kurie bandė badauti, žino, kad tuo metu reikia dažniau būti gryname ore, daugiau vaikščioti. Visai kitas reikalas – badavimas kalėjime. Kameroje nuolat tvyrojo prieblanda, ji buvo pripildyta tabako dūmų. O nuo ilgo sėdėjimo pradėdavo skaudėti nugarą ir kaklą. Tada aš guldavausi, bet skausmas nepraeidavo. Ir taip plonas riebalų sluoksnis išnyko, ir nuo lentų ant visų šonų jau matėsi mėlynės. Stengiausi daugiau vaikščioti. Čia – kitaip nei Staroje Rusoje, kur į vieną pusę buvo galima žengti vos du žingsnius, – buvo daugiau vietos.
{youtube}tHHKZBKihTI{/youtube}
Vėliau kameroje atsirado dar keli žmonės. Du buvo visai jauni, bet vienas iš jų jau teistas. Išimbajuje ar Sterlitamake juos suėmė ir nugabeno į blaivyklą be dokumentų. Vienas buvo iš Ufos. Jis buvo labai purvinas. Man pasirodė, kad jam per kaktą rėpliojo kažkokie vabzdžiai.
Darėsi pakankamai triukšminga, triukšmą irgi buvo sunku ištverti. Norėjosi vienutės, tylos. Blogiausia, kad visi aplink rūkė iki pat vėlumos. Visas tas dienas negalėjau užmigti: vakare trukdė pokalbiai, o paryčiais aš, badaujantis, sustirdavau iš šalčio, o ir gulėti skaudėjo. Taigi bent penkias paras visai nemiegojau (nors galbūt vieną kartą ir pavyko pasnausti porą valandų).
Tam tikromis dienomis į paskirstymo-priėmimo punktą ateidavo gydytoja. Į jos kabinetą mus vesdavo apžiūrai, ir galima įsivaizduoti, kaip aš atrodžiau. Bet gydytoja pasirodė labai užjaučianti. Ji su tikru gailesčiu piktinosi, kad aš nieko nevalgau. Bet aš pasakiau, kad badavimą tęsiu..
– Štai kaip nuvarė žmogų!– priekaištingai ji pasakė prižiūrėtojams.
Aš buvau dėkingas jai už paramą. Dar labai pergyveno virėja, kuri iš valgyklos atveždavo pietus.
– Oi, oi, oi! Toks sulysęs! Kaip gi taip? Visai nusigaluosi! Oi, oi, oi! – aimanavo ji.
Tų dienų pokalbių kameroje aš neatsimenu, bet, atrodo, kiti suimtieji žiūrėjo į mane su pagarba. Iš tikro jaučiau kančias; sėdžiu – pavargstu, atsiguliu – vėl negaliu. Kasdien vaikščiojau vis daugiau, bet kas tie keturi žingsniai?! Alkio nejutau, bet ėmiau suprasti, kad kokia nors žalia daržovė – pavyzdžiui, morka, – geras maistas, beje, labai vertingas. Norėdamas prasimankštinti dariau ir kai kuriuos pratimus – tada pasidarydavo geriau.
– Na, aš apakęs! – pasakė ufietis. – Tu ką, šventa dvasia maitiniesi? Kai zonoje buvau paskelbęs bado streiką, trečią parą jau nuo narų pakilti negalėjau. O šitas šeštą parą fizkultūra užsiima!
Tai buvo ryte. O pusiaudienį atėjo viršininkas ir džiugiu balsu pranešė:
– Viskas tvarkoje! Ne rytoj, tai poryt važiuosi namo. Tad pradėk maitintis, kaupk jėgas. Kitaip niekur nenuvažiuosi. Žengsi žingsnį ir nugriūsi.
Tai buvo džiugi žinia, aš iš karto atsigavau. Ryt arba poryt! Galima atstatyti jėgas. Bet kaip? Nei sulčių, nei vaisių, nei daržovių priėmimo-paskirstymo punkte, žinoma, nebuvo. Pietums atnešta sriuba buvo be mėsos, bet baigti badavimą persūdyta raugintų agurkų sriuba nėra gerai. Tačiau pasirinkimo nebuvo. Suvalgiau tris šaukštus sriubos. Nuo pirmų gurkšnių pajutau, kaip grįžta jėgos. Bet valios pastangų pakako, kad pirmam kartui tuo apsiribočiau. Vakare atsigėriau arbatos ir, gerai sukramtęs, suvalgiau gabalėlį duonos.
Tą naktį aš turbūt pirmą kartą truputį numigau. Ryte pajutau pakilusį apetitą. Bet dėl vakarykščio druskos pertekliaus ir vitaminų trūkumo jaučiausi nekaip, skaudėjo kojas. Po rytinės arbatos atsitiko kažkas naujo: mus išvedė į kiemą dirbti. Mane irgi išvedė, kad pabūčiau gryname ore. Jaučiausi labai gerai. Vaikščiojau po kiemą ir mėgavausi saule. Pro šalį praėjusio priėmimo-paskirstymo punkto viršininko paklausiau, kada gi mane paleis. Jis atsakė, kad turbūt rytoj – atsakymas dar neatėjo.
Kaliniai iš vyrų kameros kalė kažkokius skydus. o moteris plovė grindis kabinetuose. Už tai jai davė dvi bandeles ir virtą kiaušinį. Moteris priėjo prie manęs. Ji buvo dar gana jauna, bet jau visa pamėlusi nuo alkoholio. Visi žinojo, kad esu paskelbęs bado streiką ir kad dabar ruošiasi mane paleisti.
– Sulysai kaip! – pasakė ji prikimusiu balsu. – Dabar reikia valgyti. Štai. Nori? Imk.
– Ačiū, nereikia. Aš dar negaliu šito valgyti. Bet viskas gerai, – atsakiau aš jai.
Vis dėlto buvo džiugu matyti, kad tuose žmonėse išliko kai kurie religiniai jausmai. Dažniausiai jie slypi kažkur giliai giliai, atrodo, jų ir nėra... Bet iš tų gelmių jie kartais iškyla. Kaip gerai, kad kartais prabyla užuojautos jausmai ir noras dalintis!
Kameroje man irgi rodė didelę paramą, o virėja, atveždavusi pietus, sakė, kad dabar reikia geriau maitintis. Paklausiau jos, ar neatsirastų žalio kopūsto lapo. Ji žadėjo atnešti kitą kartą. Ir atnešė, bet vietoj kopūsto lapo – raugintą agurką ir česnaką. Bet vis tiek buvau jai dėkingas.
Kai užsukdavo viršininkas, pakartodavau savo klausimą. Jis atsakydavo, kad artimiausiomis dienomis paleis – kai tik ateis atsakymas. Tik po savaitės supratau, kad mane tiesiog apgavo norėdami, jog nutraukčiau bado streiką. Bet jau praėjo daug laiko, mane galėjo paleisti jau ir be bedavimo, tad bado streiko nebekartojau.
1986 m.
Bus daugiau
Iš http://az.lib.ru/t/tolstowstwo/text_0080.shtm vertė Evaldas Balčiūnas
