Eugène Lanti (tikrasis vardas – Eugène Adam) gimė 1879 m. Normandijoje, mirė 1947 m. Meksike. Esperantininkas, socialistas, rašytojas. Aršus stalinizmo kritikas ir naujos teorinės doktrinos – anacionalizmo – kūrėjas. Darbininkiškos esperantininkų organizacijos – „Pasaulinės anacionalistų asociacijos” (SAT, Sennacieca Asocio Tutmonda) – kūrėjas ir vadovas. E. Lanti visada pabrėždavo esąs tautybės atmetimo šalininkas ir vadino save ne internacionalistu, o anacionalistu.
Slapyvardis Lanti kilęs iš žodžio „l‘anti”, prancūziškai reiškiančio „prieš”. Jaunystėje Lanti buvo anarchistas, bet 1920 m. trumpam tapo Prancūzijos komunistų partijos nariu. Ilgus metus dirbo socialistinio tarptautinio žurnalo „Sennaciulo” redaktoriumi. Pagal profesiją – stalius, dirbęs fizinį darbą, mokęs kitus šios profesijos.
Žinomiausias jo veikalas – „Anacionalizmo manifestas” (1931). Stalinizmo kritikai skirta 1935 m. išėjusi knyga „Ar TSRS statomas socializmas?“, kurios išvada – šalį valdo raudonas fašizmas. SAT organizacijoje dominavę ir aktyviai veikę anarchistai negalėjo nekofrontuoti su stalinistiniu režimu, o tiklinė SAT organizacijos struktūra nesidavė centralizuotai valdoma. Nepadėjo nė atskiros komunistinės „Proletarinių esperantininkų organizacijos” sukūrimas. Tai galų gale baigėsi stalinistiniu teroru prieš visus TSRS esperantininkus.
Įdomu, kad 1920 m. pas E. Lanti ir jo gyvenimo draugę Ellen Kate Limouzin lankėsi rašytojas G. Orwellas. Pasisvečiavęs britas įgijo didelę nemeilę esperanto kalbai, kurią paskui išreiškė romane „1984“.
Pateikiamas trumpas E. Lanti 1920 m. tekstas, apibėžiantis naujos anacionalizmo doktrinos būtinybę.
Internacionalinis ar anacionalinis organizavimasis?
1914 m. buvo surengtas Socialistų Internacionalas. Tarptautinių kongresų pabaigoje buvo įprasta choru sugiedoti „Internationalą". Karas viską sugriovė... Visi socialistai pamiršo išsilaisvinimo dainas ir užtraukė „Marselietę”, „Deutschland über alles” ar kitus patriotinius himnus.
„Į Berlyną!” – sušuko prancūzai. „Į Paryžių!” – ėmė rėkti vokiečiai. „Mes kovojame už savo kultūrą!”... „Mes kovojam už savo teises ir laisvę!..” Taip bliaudamos avys eina skerdyklon.
Patriotinis maras buvo toks baisus, kad net anarchistai, antimilitaristai ir kiti „-istai” – daugiausia pagyvenę – ėmė liaupsinti „išsivaduojamojo karo“ ir „karo iki galutinės pergalės“ mėsmalę.
Dabar aplinkui beveik ramu. Keliamas klausimas atkurti Internacionalą. Ar įmanoma atgaivinti Antrąjį? O gal prisiungti prie Trečiojo Maskvoje?
Tačiau esperantininkai nori įkurti Raudonai žalią (turima omenyje žalia esperantistų vėliava – vert. past.). Taigi šiek tiek minčių šiuo klausimu.
Internacionalas kalba apie tautas. Tai blogas dalykas.
– Nepaisant visko, tautos egzistuoja.
– Deja, taip. Ligos ir epidemijos irgi egzistuoja. Argi protinga išsaugoti šį blogį siekiant, kad žmonės būtų sveiki? Priešingai, rūpestingi gydytojai bando jų atsikratyti, jas sunaikinti.
Tautos egzistuoja iš principo dėl įvairių tautų kalbų. Esperanto kalba suteikia žmonijai galimybę atsikratyti šio kalbinio nacionalizmo. Tad argi mes – esperantininkai – turėtume įsivaizduoti tą patį žmonių organizavimosi būdą ir tuos pačius žmonijos tikslus, kaip ir kiti „-istai”?
Aš taip nemanau. Turėtume elgtis taip, tarsi tautų nebūtų. Mes turime sukelti anacionalistinius jausmus ir pripildyti kiekvieno žmogaus širdį humanistinėmis, o ne nacionalistinėmis vertybėmis. Jei Esperantolande vieni kalbės anglų, kiti – prancūzų, treti – vokiečių kalbomis, tai turėtų reikšti tą patį, kaip Prancūzijoje vieni kalba normandiškai, o kiti – bet kuria kitos provincijos tarme.
Esperantininkai pirmiausia yra žmonės, o tik vėliau mes esame bretonai, italai, kinai...
Apibrėžiau kelias idėjas, kurias verta apmąstyti. Tą ir siūlau visiems padaryti.
1920 m.
Iš www.marxists.org vertė E.B.
2011 10 05