Autobiografinės knygos „Ugnis pelenuose“ autorė Rozka (Ruczka) Korczak gimė Lenkijoje, o prasidėjus karui, kartu su kitais „Hašomer Hacair“ organizacijos nariais, užstrigo Lietuvos Jeruzalėje ir pateko į tikrą pragarą. Vilniaus geto kalinės, pasipriešinimo organizacijos narės, Rūdininkų girios partizanės prisiminimuose pasakojama mažai žinoma mūsų šalies istorija. R. Korczak ne kartą mini lietuvius, todėl išgirsti šį autentišką pasakojimą mums turėtų būti svarbu ir įdomu.

 

Keliose knygos ištraukose gana glaustai, aiškiai ir įtaigiai parodoma beviltiška padėtis, kurioje karo metu buvo atsidūrę Lietuvos žydai. Pasakojama, kaip Vilniaus geto kaliniai priėmė sprendimą priešintis ginklu ir paragino taip elgtis Baltstogės ir Varšuvos getus. Minimos vėliau pagarsėjusios pavardės, pavyzdžiui, sprendimo priešintis ginklu iniciatoriaus Abba Kovnerio, pakvietusio Vilniaus geto žydus į kovą šūkiu „Jie neves mūsų į skerdyklą kaip gyvulių“ ir tapusio tikra, nors ir labai kontroversiška legenda.

 

Svarbus faktas, kad R. Korczak, atvykusi į Izraelį 1944 m. gruodžio 12 d., tapo pirmąja gyva Holokausto liudininke iš Lietuvos.

 

***

 

Prieš pat 1941 metų gruodį seserų benediktinių vienuolyne įvyko „Hašomer Hacair“ (1) vadovybės pasitarimas. Tuo metu tik užgimė naujos idėjos, kurių niekas nedrįso pareikšti garsiai. Bet štai atsistojo Abba Kovneris, ir pirmą kartą per visą mūsų naikinimo istoriją, kada žydų tauta bejėgiškai kraujavo, nuskambėjo aiškus ir ryžtingas raginimas: „Prie ginklo!“

 

Siela nušvito. Išsisklaidė geto košmaras. Pasibaigė kankinystė, bejėgiškumas ir vergija, dabar prieš mus vienas tikslas – maištas.

 

Tame posėdyje buvo nutarta:

1. išplatinti atsišaukimą geto jaunimui;

2. paskleisti naują idėją kituose getuose, ypač Varšuvos;

3. suteikti judėjimui vieningą pobūdį po sukilimo idėjos ženklu, įtikinti mūsų pozicijos teisumu;

4. įkurti judėjimą Baltstogėje.

 

Šiame posėdyje buvo atverta nauja mūsų gyvenimo epocha, nors iš pradžių niekas nepajuto ypatingų permainų. Labai nedaug kas žinojo susirinkimo vienuolyne smulkmenas ir negalėjo teisingai įvertinti jo reikšmės, tačiau tie, kurie viską sužinojo, iškart pasikeitė. Dabar kiekviena pastanga įgavo kilnią prasmę.

 

Edekas (2) rengia dešimtis planų ir siūlymų. Kartu su draugais jis kasdien traukia į savus katorgos darbus ir vokiečių prižiūrėtojų panosėje dažnai susitinka su Haika (3), taip užtikrindamas ryšius su vienuolynu. Vakarais grįžęs į getą jis nepailsdamas dirba – organizuoja jaunimą, mezga ryšius. Pastaraisiais vakarais jis išeina į miestą ir susitinka su atkirstais nuo centro mūsų „arijais“ (4). Du kartus jį sulaikė vokiečiai, kartą nuvedė į lietuvių policiją, kur jį būtų lengvai atpažinę. Pakeliui jis pabėgo, bet negrįžo į getą, kol neatliko to, kas buvo numatyta. Viskas paprasta ir natūralu, lyg kitaip ir būti negalėtų. Tomis dienomis jis dažnai kartojo: „Štai ir atsivėrė kelias. Dabar verta gyventi. Gyventi ir kautis!“ Persmelktas šio įsitikinimo, Edekas žino, kaip mums dabar veikti, ir yra apsėstas noro sudominti savo žinojimu kitus.

 

Gruodžio pabaigoje iš Vilniaus į Varšuvą išvyksta delegacija: Edekas Boraksas, Solomonas Entinas ir Izraelis Kempneris (jaunimo organizacijos „Beitar“ narys). Į Varšuvos getą jie gabena pasakojimą apie siaubingą Vilniaus istoriją, Tiesą apie Panerius. Ir mūsų kreipimąsi – raginimą imtis ginklo.

 

Vilniaus geto vartų sargybiniai sveikina žydus su Naujaisiais metais

 

1941 m. Kalėdos. Viso pasaulio krikščionims – šventė. Ta proga prisigeria ir vartus saugantys sargybiniai lietuviai. Nusprendėme pasinaudoti šia proga ir gete surinkti mūsų „arijus“.

 

Šaltas gruodžio vakaras. Gete neįprastai taiki tyla. Iš Visų šventųjų bažnyčios aiškiai girdisi iškilmingi vargonų garsai. Ten, kitoje vartų pusėje, pradėjo švęsti Kalėdas. O čia mes – kaliniai – jau seniai nebesišaukiame Dievo, nebetikime jo teisingumu ir jo nebelaukiame.

 

Laukiame savo draugų, bendro darbo ir negandų brolių. Laukimas kupinas baimės ir nerimo. Duokdie, kad pavyktų, – kažkas šnibžda burtažodį, – kad nepakliūtų Aba su savo žydiška nosimi ir Tosia Altman, kuri ką tik atvyko į Vilnių ir nežino vietinių geto įsakymų.

 

Staiga mūsų ausis pasiekia girgždesys – atsiveria vartai. Iš tolo stebime, kas tokie įeina. Visi mūsiškiai. Rankose „šeinai“ (5), užtruko ilgiau darbe. Rimtu veidu šalia Abos žengia Riva Medaisker, greta – Tosia, jos šypsena švyti baltais dantimis. Pro vartus pamažu įžengia Haika, kaip vėjas įlekia Vitka, iš po skarelės žiba linksmos, visai ne ariškos Lizos akys.

 

Dideliame kambaryje M. Strašūno g. 12 (viduje toks speigas, kad visi kaimynai išsilakstė) susirinko marga kompanija. Tosia – pasiturinti lenkaitė, keliaujanti savo malonumui, Haika – Galina Voronovič, neturtinga mergina, indų plovėja pigioje valgykloje, Aba – benediktinų vienuolė, Sara Develtov – tarnaitė, 14 valandų per parą dirbanti savo šeimininkei krikščionei, Vitka (6) – lenkaitės guvernantė, mokanti ją gerų manierų ir Evangelijos.

 

Tosia pasakoja apie Varšuvą. Jos klauso sulaikę kvėpavimą. Varšuvos getas gyvuoja jau dvejus metus. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, badas, šiltinės epidemija. Nuo jų kasdien žūva dešimtys žmonių. Laikraštiniu popieriumi uždengti lavonai gatvėse – įprastas reiškinys. Praeiviai abejingai kiūtina pro šalį, „Hesed šel emet“ (7) nespėja laidoti mirusiųjų. Kartais kūnai po kelias dienas mėtosi po atviru dangum. Bet greta siaubingo skurdo ir iš bado mirštančių šeimų gyvuoja turtuoliai ir netgi maudosi pertekliuje. Tų, kurie gete pasipelnė ir gali gyventi prabangų nevaržomą gyvenimą, yra gana daug. Už pinigus čia galima gauti viską. Kartais vokiečiai gete perka daiktus, kurių neįmanoma gauti mieste.

 

Tuo tarpu gyvenimas teka sava vaga – veikia visos partijos ir organizacijos, leidžiami laikraščiai, rengiami literatūriniai vakarai. Chalucų (8) jaunimas užimtas įvairia veikla. Judėjimas aktyviai organizuoja „Hachšaros“ (9) centrus, palaiko santykius su visais „kenais“ – skyriais visame Reiche, leidžia laikraščius, stiprina auklėjamąjį darbą. Draugai ištikimi savo veiklai. Judėjimas – vienintelė jų gyvenimo prasmė, jame – visos jų jaunos viltys. Niūriose gatvėse karais nuaidi garsi, džiaugsminga daina, suskamba „hora“, sušokama aistringai, užsimirštant.

 

Tosiai baigus pasakoti, kambarį apgaubė tyla. Valandėlei mes mintimis nuklydome už Varšuvos geto sienų, lyg bandydami išgirsti dainuojančius balsus ir šokančių jaunų kojų trepsėjimą. Bet tuojau pat grįžome į realybę ir neišvengiamos išvados: Varšuvą nuo Vilniaus skiria praraja, kas įmanoma pas juos, tas visiškai neįtikėtina pas mus. Pas mus – Paneriai.

 

Tomis dienomis buvo sušauktas aktyvo pasitarimas. Sekretoriato raginimas kol kas nepasiekė plačių judėjimo sluoksnių.

 

Gete pasirodžius Abbai, sustiprėjo naujų idėjų aiškinimo darbas. Šis laikotarpis buvo kupinas audringų ginčų. Gerai atmenu jų turinį. Remdamasi prisiminimais ir išlikusiais dokumentais, noriu papasakoti apie vieną lemtingą aktyvo pasitarimą, kurį pradėjo Chaika.

 

– Mums, – sakė ji, – reikia nuspręsti, kaip dirbti toliau ir kokios linijos laikytis. Mes priėjome vieno laikotarpio pabaigą – laikotarpio, kurio tikslas buvo išsaugoti aktyvą, draugus. Dabar aštriai iškilo klausimas, ar teisinga buvo ši linija, kurios iki šiol laikėmės. Ar ji verta mūsų judėjimo? Turbūt nė vienas judėjimas niekada nebuvo susidūręs su tokia problema. Mes izoliuoti, atkirsti nuo centro Erec Izraelyje (10). Nėra galimybių aptarti mūsų problemas su kitais judėjimo būriais kituose getuose. Spręsti ir rinktis kelią teks patiems.

 

Atsistojo Abba.

 

„Po praėjusio pasitarimo mūsų gretos praretėjo. Per tą laiką iš mūsų jėga atėmė pačius brangiausius mūsų draugus ir pasiuntė juos mirti. Vis dėlto nesiruošiu kalbėti apie mūsų skausmą ir sielvartą. Aš noriu pateikti sąskaitą. Dabar, o ne kada nors vėliau, mes privalome pateikti savo sąžinei pilną sąskaitą. Mūsų draugų deportavimas pagaliau mums apnuogino tiesą – tą tiesą, kuri daugelio mūsų akyse vis dar miglota. Ši tiesa byloja: negalime tikėtis, kad tie, kuriuos išvedė, liko gyvi, kad jie pateko tik į tremtį. Viskas, ką mes iki šiol patyrėme, reiškia Panerius – mirtį. Bet netgi šis faktas dar ne visa tiesa. Ji kur kas didesnė ir baisesnė. Sunaikinti tūkstančiai yra ne kas kita, kaip milijonų likvidavimo šauklys. Jų mirtys – mūsų galutinė žūtis.

 

Kol kas man sunku paaiškinti, kodėl Vilnius plūsta krauju tuo metu, kai Baltstogė gyvena tyliai ir ramiai. Kodėl įvyko taip, o ne kitaip. Viena man nekelia abejonių – Vilnius nėra vienišas. Paneriai – ne atsitiktinis epizodas. Geltonas „šeinas“ – anaiptol ne vietinio ortkomendanto išradimas. Tai – apgalvota sistema, kol kas paslėpta nuo mūsų akių.

 

Ar galima nuo jos pabėgti? Ne, negalima. Mes susidūrėme su ištisa sistema, tad bėgti iš vienos vietos į kitą yra tik saviapgaulė, kaip bet kuri kita saviapgaulė, pasmerkta pralaimėti. Kas gi bėgs iš Vilniaus geto į Baltstogę ar Varšuvą? Sakykime tiesiai – jaunesni, vikresni ir stipresni. O liepsnų apimtame mieste liks silpni seniai ir vaikai. O kai nelaimė užklups ir miestus, kuriuose mūsų jaunimas tikisi išlikti, ji užklups jaunuolius moraliai žlugusius, praradusius savo šaknis, nepasiruošusius, pasimetusius. Todėl mūsų pirmas atsakymas turi nuskambėti taip: išsigelbėti bėgant neįmanoma!

 

Bet ar išvis yra galimybė išsigelbėti? Net jei atsakymas į šį klausimą žiaurus, mes privalome jį ištarti: „Ne, jokio išsigelbėjimo nėra! Tiksliau, išsigelbėti galbūt gali vienetai, dešimtys ir šimtai, o visai tautai, milijonams žydų, pakliuvusių į vokiečių okupaciją, išsigelbėjimo nėra.

 

Tad ar yra išeitis? Taip, išeitis yra: tai – SUKILIMAS IR PASIPRIEŠINIMAS GINKLU. Tai – vienintelė garbinga išeitis mūsų tautai. Mes turime ją įsisąmoninti, suprasti mintimis, širdimi, visa savo esybe. Mes turime galvoti apie tai šiandien, kad rytoj mums pakaktų laiko parengti kovai mases. Ši išeitis turi tapti organizuota plataus masto priemone.“

 

Sušaudytų žydų kūnai Paneriuose

 

Atsimenu, kad Abbai baigus kalbėti įsivyravo tyla. Ir tik po ilgos, nenusakomai slogios pauzės, pakilo Jakovas:

 

„Mes – „Hašomer Hacair“ nariai, ir visas mūsų gyvenimas, visas auklėjimas iki šiol buvo skirtas tam, kad susijungtume su mūsų protėvių žeme Izraeliu. Mes visada, ir, beje, kategoriškai, neigėme diasporą su visais jos reiškiniais. Dabar Europos žydus užgriuvo katastrofa. Galbūt ši katastrofa juos dvasiškai palauš, bet nesu tikras, kad jiems gresia visiškas sunaikinimas.

 

Pačiame šios katastrofos epicentre užstrigome mes – saujelė „Hašomer“ narių. Tiesą sakant, faktas, kad esame čia, yra visiškas atsitiktinumas, nes mūsų vieta Izraelyje – žemėje, su kuria susietas mūsų kelias ir mūsų tikslas. Netgi dabar mintys apie aliją (11) yra mūsų egzistavimo pagrindas. Mes turime dėti visas pastangas, kad išgelbėtume kuo daugiau savo draugų. Galimybių išsigelbėti ir tęsti veiklą yra, juk Varšuvoje judėjimas funkcionuoja. Turime susirinkti, sustiprinti aktyvą ir padaryti viską, kad jį išsaugotume.

 

Juk mes buvome auklėjami darbui ir kovai Erec Izraelyje, o ne čia. Buvome mokomi kovoti ten iki pergalės. O čia, gete, tai bus tik demonstracija. Be to, neturime jokios paramos. Patys vieni esame silpni ir bejėgiai, o priešas – nepalyginamai stipresnis. Tokiomis sąlygomis kova visiškai neperspektyvi, mes žūsime visi iki vieno. Ginkluotas pasipriešinimas negali tapti nei judėjimo, nei jo aktyvo tikslu.“

 

Tada prabilo šių eilučių autorė:

 

„Žus daug mūsiškių, bet galbūt išliks „Hašomer“ aktyvas, kuriam pavyks išsigelbėti. Išlikę gyvens toliau ir galbūt netgi išvyks į Erec Izraelį. Ir štai aš klausiu: kam iš jų pakaks drąsos pažiūrėti į akis vaikui Erec Izraelyje, kai šis paklaus: o ką padarei tu? Ką veikei, kada žuvo tūkstančiai ir milijonai? Ar atsakysime mes vaikui: mes tik gelbėjomės, ieškojome „melinų“ (12) ir bejėgiškai leidome vesti į mirtį save ir kitus?

 

Manau, kad mes glaudžiai susieti su tauta ir jišuvas (13) Erec Izraelyje mums labai brangus, tad turime kilti į kovą už tautos garbę ir orumą, už jos dvasines vertybes. Kiekviena nacija turi savo senas tradicijas, dvasines vertybes, drąsos ir didvyriškumo šaltinius, iš kurių stiprybę semia būsimos kartos. Bet negalima leisti, kad tie šaltiniai liktų tik praeityje. Jie turi būti nuolat atsinaujinami.

 

Vyksta kruvinas susidorojimas su mūsų tauta. Jos didžiausiai daliai – Europos žydams – gresia fizinis sunaikinimas. Kad ir kaip tragiška būtų, kiekviename iš mūsų gyvuoja viltis, kad visa tauta nežus. Ko mokytis, kuo grįsti mūsų ateities kartų, mūsų jaunimo auklėjimą, kuris augs Erec Izraelyje, jeigu mūsų tautos istorija bus tik pogromų, sunaikinimo ir bejėgiškumo istorija?

 

Mūsų uždavinys – įrašyti į šį metraštį naują puslapį, suteikti jam kitą turinį, kad mūsų istorijoje būtų ir didvyriškos kovos, savigynos, garbingo gyvenimo ir garbingos mirties puslapiai. Jeigu iškelsime sau tokį uždavinį ir jį įgyvendinsime, tada įkūnysime savo ryšį su tauta ir savo atsakomybę, kuri tenka mums kaip jos avangardui.“

 

Žodžio paprašė Adamas:

 

„Niekas iš kalbėjusių nepaminėjo svarbiausios problemos. Turiu omenyje kolektyvinę atsakomybę, kuri tenka kiekvienam geto žydui. Kaip galima galvoti apie kovą, pasiruošimą ginkluotai savigynai, kada mes visi žinome, jog ji gali atnešti didelę nepataisomą nelaimę. Juk mes nežinome, ar tikrai stovime prie visiško geto likvidavimo, jo galutinio sunaikinimo slenksčio. Ar pradėję veikti mes nesukelsime pavojaus visam getui? Juk kalbame ne vien apie mūsų asmeninę parengtį. Mes patys pasirengę, bet ar mes turime teisę prisiimti atsakomybę už visus žydus, kelti pavojų jų gyvybėms ir žlugimo atveju faktiškai prisidėti prie masinio naikinimo. Niekas gete mūsų nepalaikys, nesupras ir galbūt netgi prakeiks pavadinę priešais, laikydami mus atslinkusios nelaimės priežastimi. Todėl mes neturime teisės ko nors imtis, kol neaptarsime šio klausimo. Kolektyvinė atsakomybė kabo virš mūsų galvų kaip kalavijas.“

 

Žydų slaptavietė („melina“) M. Strašūno g. 6, Vilniuje

 

Ginče kalbėjo daugelis, kiti neturėjo savo nuomonės, kai kurie paskendo abejonėse, bet buvo ir tokių, kurie aiškiai skyrė kelią. Abba apibendrino:

 

„Neaiškus diskusijos klausimas – iš kur esame įsitikinę, kad gyvename masinio sunaikinimo išvakarėse? Nors man tai nekelia abejonių, nepajėgsiu įtikinti kitų, nes neatremiamų argumentų turės tik tas iš mūsų, kuris liks paskutinis. Vis dėlto tie, kurie blaiviai, atvira širdimi ir, svarbiausia, sveiku instinktu stebi viską, kas vyksta aplinkui, negali nebūti įsitikinę, kad judame į galutinį ir visuotiną sunaikinimą. Ateis diena, kada tą supras daugelis, bet svarbu, kad šis supratimas neateitų pavėluotai, kada mes jau būsime bevaliai ir viskuo nusivylę. Todėl privalome pasirinkti dabar, nepaisydami jokių abejonių.

 

Čia mūsų tautai nėra prieglobsčio. Daugumai mūsų išsigelbėjimo keliai užtverti. Pasisekti gali vienetams, daugiausia šimtams. Bet ar mes turime teisę stoti į šį kelią? Kiekvienas individas ir be mūsų padarys viską, kad išsigelbėtų, bet jei mes nurodysime šį kelią, tuo pačiu mes primesime jį visiems. O kai galutinis rezultatas mus sugėdins mus ir įrodys, kad jis buvo klaidingas, pasipriešinimo ir kovos jėgos tautoje sunyks ir išseks.

 

Ir dar: mes turime atminti, kad galimybės išsigelbėti tiems vienetams bus tokios sunkios (organizuotos žydų medžioklės ir gyventojų priešiškumo akivaizdoje), kad net jas teks pirkti niekšybės kaina: vaidinti antisemitą tuo metu, kai brolius varys į skerdynes. Niekšybė – išsigelbėti kito sąskaita, išdavystė – tarnauti priešui, kad išliktum. Ištikimybė judėjimui šiandien reiškia mūsų žmogiškąjį orumą ir tautos garbę kovoje su žudikais. Argi yra kilnesnis siekis – paversti tautos neviltį organizuotu pasipriešinimu?

 

Mums kalba apie kolektyvinę atsakomybę. Gąsdina grėsme užsikrauti atsakomybę už poelgius, kurie galų gale baigsis tūkstančiais aukų. Iš tikro, kolektyvinė atsakomybė – viena sunkiausių mūsų gyvenimo problemų. Bet kas gi ji yra iš tikrųjų? Galbūt mūsų veiksmai pagreitins galą, ir jis ateis anksčiau laiko, bet juk vis tiek jo neišvengsime. Todėl klausiu: kas atsakys už tai, kad mes visi eisime mirti kaip nebylūs gyvuliai?

 

Kai kurie klausė, kaip galime priešintis, kada jėgos tragiškai nelygios. Nėra vilties laimėti, nėra jokių šansų stoti į tikrą mūšį. Sąlygos mūsų gete tokios, kad bet koks bandymas pasmerktas žlugti. Bet negalima taip susiaurinti sprendimo, o problema – ne plano sukūrime. Planas atsiras. Taps aišku, kaip veikti. Svarbiausia – ar mes galime priešintis? Norint žengti šiuo keliu, reikia daug drąsos, pasiaukojimo ir tikėjimo. Tai, ko mes ruošiamės imtis, nėra nevilties aktas. Tai dar ne pasaulio pabaiga. Galbūt ji ir ateis, bet šiandien mes pašaukti priimti lemiamą sprendimą.

 

Mūsų uždaviniai – sunkūs. Pirmiausia mes privalome išsivaduoti nuo visų iliuzijų, patys susivokti ir padėti tai padaryti kitiems – iki galo įvertinti pavojų. Žadinti bejėgiškam ir akcijų palaužtam jaunimui tikėjimą savo jėgomis, ugdyti tautinę savigarbą ir neapykantą priešui, o vėliau vesti į mūšį ir kautis organizuotai. Tapsime stiprūs, kai į tas kruvinas sutemas įsiskverbs sąmoningumo šviesa, mintis, kad nuo šiol mes patys mirties valdovai. Tada atsiras prasmė ir mūsų gyvenime.

 

Jūs klausiate – o kas bus, jeigu dauguma mūsų nesupras? Nežinau. Vis dėlto žinau, kad mes neisime kaip gyvuliai į skerdyklą!

 

Žinoma, nelengva iš karto pakeisti savo pažiūras. Daugelis išgyvena tikrą psichologinę ir idėjinę krizę. Kartais ima atrodyti, kad mes vieniši ir palikti likimo valiai visą pasaulį užklojusiame didžiuliame rūke ir turime apgraibomis ieškotis kelio į šviesą. Iš čia kyla visi svyravimai ir paklydimai. Bet akivaizdu, kad viskas, ką mūsų draugai jaučia ir kalba šiomis minutėmis, yra rūpinimosi žydų tautos idealais bei šventenybėmis rezultatas.“

 

NAUJŲJŲ METŲ NAKTIS. Getas paskendęs tyloje ir tamsoje. Siaurais tamsiais skersgatviais skrieja sniegas. Snaigėms palietus geto žemę, jų žibėjimas gęsta ir virsta purvu. Prietema tirštėja, jos išsklaidyti nepajėgia net užslinkusi balzgana migla.

 

O už sienų, iš kitos pusės girdisi džiazo garsai. Pretendentai į visos planetos užkariavimą švenčia artėjančius naujuosius metus. Geria ir skaičiuoja dienas, skiriančias juos nuo Maskvos. Iki geto ataidintys girti balsai trenkia krauju. „Kai nuo peilio ištrykš žydo kraujas“. – bliauna jie.

 

Septyni uždari skersgatviai atsako į šią dainą santūriu aidu. Širdis jau neapmiršta iš baimės, nesusitraukia iš skausmo ir nespurda bejėgiškoje neviltyje. Su šia daina mes jau apsipratome. Jos perpildytos visos praėjusios dienos ir ji skuba pasitikti rytojaus. Jos žodžiai tapo tokie įprasti ir kasdieniški, kad mūsų smegenyse maniakiškai sukasi jos motyvas. Kaip iki skausmo jie įsirėžė į atmintį!

 

Bet iš tos naujametės nakties man liko ne tik purvinų balų ir sunkios geto tamsos vaizdas, ne tik Horst-Wessel-Lied“ (14) garsai. Įsižiūriu į tamsų to vakaro tolį, ir man prieš akis iškyla kitokie vaizdai. Užgesusiuose, su prietema apsipratusių akių lęšiuose įsižiebia šviesos žiburiai. Iš pradžių jie akina, o paskui...

 

Kairėje – Jungtinės partizanų organizacijos (Fareinikte Partisaner Organizatzie, FPO) manifestas; dešinėje – Rūdininkų girios partizanės, iš kairės: Vitka Kempner, Rozka Korczak, Zelda Trager.

 

M. Strašūno gatvės 2-ojo namo kiemas. Didelė salė skendi prietemoje. Kelios dešimtys susikaupusių vaikinų ir merginų. Rimti veidai sustingusiomis įtempto laukimo išraiškomis. Šimtas penkiasdešimt porų akių susmigo į vieną veidą, šimtas penkiasdešimt klausosi vieno balso. Jis alsuoja jėga ir skausmu. Skamba įsimintini žodžiai – pirmojo atsišaukimo tekstas. Parašytas Abos Kovnerio, perskaitytas jo ir Tosios idiš ir ivrito kalbomis. Skirtas pirmiausia chalucų judėjimo nariams:

 

Jie neves mūsų į skerdyklą kaip gyvulių!

Žydų jaunime, netikėk tais, kurie tave apgaudinėja. Iš aštuoniasdešimties tūkstančių „Lietuvos Jeruzalės“ žydų liko tik dvidešimt tūkstančių. Nuo mūsų atplėšė tėvus, mūsų seseris ir brolius.

 

Kur tie šimtai žydų, kuriuos sugavo lietuviai ir išvarė į darbus?

Kur išrengtos moterys ir vaikai, kuriuos nuo mūsų atskyrė baisią provokacijos naktį?

Kur Teismo dienos žydai?

Kur mūsų broliai iš Antrojo geto?

 

Kas buvo išvarytas per geto vartus, tas jau nebegrįš.

Visi gestapo keliai veda į Panerius, o Paneriai reiškia mirtį.

Abejojantys! Atsisakykite visų iliuzijų: jūsų vaikų, žmonų ir vyrų jau nebėra.

Paneriai – ne konclageris. Ten visus juos sušaudė!

 

Hitleris nutarė sunaikinti visus Europos žydus. Likimo valia Lietuvos žydai tapo pirmieji eilėje.

Neleisime savęs varyti kaip gyvulių į skerdyklą!

Taip, mes silpni ir beginkliai, bet vienintelis atsakas budeliams bus pasipriešinimas!

Broliai! Geriau žūti kaip laisviems kovotojams nei gyventi iš žudikų malonės.

Priešinsimės! Priešinsimės iki paskutinio atodūsio!

 

1942 m. sausio 1 diena, Vilniaus getas

 

__________________

 

(1) Hašomer Hacair (hebr. Jaunasis sargas) – žydų tautinė skautų sąjunga, auklėjusi jaunuolius tautine dvasia bei lavinusi fiziškai, globota ir ideologiškai veikta sionistų organizacijos.

(2) Edekas Boraksas

(3) Haika Grosman

(4) „Arijai“ – organizacijos nariai, turintys padirbtus ne žydų dokumentus.

(5) Šeinas (vok. Schein) – darbo pažymėjimas.

(6) Vitka Kempner

(7) „Hesed šel emet“ – Varšuvos žydų laidojimo organizacija.

(8) Chalucai – žmonės, pasiruošę vykti kultūrinti žemės plotų Palestinoje.

(9) Hachšara – paruošimas kelionei į Palestiną.

(10) Erec Izraelis (hebr.) – Izraelio žemė.

(11) Alija (hebr. pakilimas) – žydų repatriavimas į Izraelį.

(12) „Melinos“ – bunkeriai, kuriuose žydai slėpėsi II Pasaulinio karo metu.

(13) Jišuvas (hebr. gyvenvietė) – žydų gyventojai Palestinoje iki Izraelio valstybės sukūrimo.

(14) „Horst-Wessel-Lied“ – SA šturmuotojų himnas.

 

Iš http://lib.rus.ec vertė E. Balčiūnas

Nuotraukos iš www.fold3.com

2011 12 03