Internetas iš esmės pakeitė nusistovėjusią pusiausvyrą. Gal būtų banalu sakyti, kad internetas yra lygiai toks pat revoliucingas, koks savu laiku buvo spausdinimo presas, bet taip ir yra. Vis dėlto interneto revoliucingumas reiškiasi kiek kitaip.

     Spausdinimo presas leido vieną knygą paversti tūkstančiais knygų, tačiau tos knygos vis dar turėjo keliauti nuo spausdinimo preso iki skaitytojų. Knyga buvo laikmena, talpinanti savyje ne tik turinį, bet ir fizinis objektas, leidžiantis jį transportuoti iki vartotojo. Leidėjo išlaidos proporcingai priklausė nuo platinamų kopijų skaičiaus, todėl atrodė logiška, kad kiekvienas vartotojas privalo padengti atitinkamą platinimo išlaidų dalį. Jei knyga (ar garso įrašas) yra jo rankose, vadinasi, kažkas išleido pinigus knygos pristatymui. Padalinkite šias išlaidas iš kopijų skaičiaus, pridėkite tam tikrą pelno sumą – ir gausite apytikslę knygos kainą.

     Tačiau šiandien terpė, talpinanti savyje turinį, gali neturėti jokio ryšio su terpe, kurioje šis turinys vartojamas. Duomenis galima persiųsti kabeliu, t.y. praktiškai nemokamai, o vartotojas gali atsispausdinti kopiją savarankiškai. Dar daugiau – master kopija tapo nebesvarbi. Tiesą sakant, paseno pati tokios kopijos idėja. Pagaminti puikią atspausdinto darbo kopiją yra pakankamai sunku, o pagaminti prastesnės kokybės ar sutrumpintą kopiją yra visai nesudėtinga. Tuo tarpu pagaminti puikią skaitmeninio darbo kopiją yra lengva, o norint pagaminti netobulą skaitmeninę kopiją, jau reikia šiek tiek papildomų pastangų.

     Taigi reikalauti tos pačios kainos už kiekvieną kopiją, priklausomai nuo to, kiek iš viso yra kopijų ir kas jas pagamino, jau nėra teisinga. Gamybos ir platinimo kaina dabar iš esmės yra fiksuota ir nebepriklauso nuo kopijų skaičiaus. Žiūrint iš visuomenės požiūrio taško, kiekvienas papildomas doleris, išleistas kūrinio gamybai bei platinimui, yra beprasmis lėšų švaistymas ir tik trukdo savaiminei kūrinio sklaidai.

     Internetas padarė tai, ko nenumatė raštininkų kompanija: jis pavertė jų argumentus abejotinomis hipotezėmis. Ar kūrėjai ir toliau kurs be jų kūrinius platinančių centralizuotų leidėjų? Net minimali interneto apžvalga pateikia vienareikšmį atsakymą: žinoma, taip. Jie jau kuria. Kompiuterių vartotojai patogiai siunčiasi sau muziką, kepa manuose kompaktines plokšteles, o muzikantai vis geriau jaučiasi pateikdami savo kūrinius nemokamam parsisiuntimui. Daugybė nedidelių grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių yra laisvai pasiekiami on-line. Knygų spausdinimo įranga vis dar brangi, tačiau ji nuolat pinga, ir tik laiko klausimas, kada ji atsidurs kopijavimo centruose. Platinimo požiūriu, nėra jokio esminio skirtumo tarp muzikos ir knygos: pingant knygų spausdinimo ir įrišimo technologijoms, autoriai vis aiškiau matys, kad jie turi tas pačias alternatyvas, kaip ir muzikantai, todėl vis daugiau ir daugiau kūrinių pateiks be jokių apribojimų.

     Kas nors gali paprieštarauti, kad rašytojų yra visokių ir kad jie labiau nei muzikantai priklauso nuo autorių teisių. Juk muzikantai rengia koncertus ir tokiu būdu gauna naudos iš populiarumą didinančio nemokamo įrašų platinimo, o rašytojai nekoncertuoja, jie publiką pasiekia ne tiesiogiai, o per savo kūrinius. Ar jiems pavyks patiems save išlaikyti?

     Įsivaizduokite paprastą situaciją: jūs įžengiate į toje pačioje gatvėje įsikūrusį kopijavimo centrą ir tarnautojui pasakote norimos knygos interneto svetainės adresą. Po kelių minučių tarnautojas grįžta su ką tik atspausdinta ir kietais viršeliais įrišta knyga. Jis išmuša kasos čekį: „Aštuoni doleriai. Ar norėtumėte pridėti vieną dolerį autoriaus paramai?“.

     Ar pasakysite „taip“? Galbūt pasakysite, galbūt ir ne, tačiau daugelis žmonių savanoriškai aukoja lankydami nemokamus renginius, pavyzdžiui, apsilankydami muziejuje. Kopijavimo centre vyktų labai panašus procesas. Daugelis žmonių mielai sutiktų sumokėti nedidelį papildomą mokestį prie didesnės sumos, jei jie jau išsitraukė piniginę ir mano, kad turi rimtą argumentą. Žmonės atsisako aukoti nedideles savanoriškas aukas ne dėl pačių pinigų, o dėl šio veiksmo keliamų nepatogumų (reikia išrašyti čekį, įdėti į voką ir pan.). Jei tik keliolika skaitytojų sutiks paaukoti nedideles pinigų sumas, autoriai uždirbs daugiau nei dabar ir, galų gale, pajus bendravimo su savo skaitytojais džiaugsmą.

     Tai ne vienintelė įmanoma sistema. Tie, kurių neįtikina savanoriškas aukojimas, galėtų pagalvoti apie kitą metodą – „Finansuok ir išleisk“ schemą (dar vadinamą „garantinio slenksčio“ sistema). Ši schema išsprendžia klasikinę išsklaidyto finansavimo problemą, kada kiekvienas prisidedantis, dar prieš įnešdamas savo pinigus, nori būti tikras, kad prisidės ir kiti. „Finansuok ir išleisk“ schema veikia šitaip. Viltis puoselėjantis kūrėjas iš anksto praneša, kiek pinigų reikės, kad būtų išleistas jo naujas kūrinys, – tai ir yra „slenkstis“. Tada tarpininkaujanti organizacija surenka garantinius pasižadėjimus iš visuomenės. Kai pasižadėjimai pasiekia reikiamą sumą, tarpininkas pasirašo sutartį su kūrėju ir ima rinkti pažadėtus pinigus. Tarpininkas išmoka pinigus kūrėjui pagal suderėtą tvarkaraštį, o paskutinė surinktų lėšų dalis jam sumokama, kai kūrinys jau yra atspausdintas ir išplatintas ne tik prisidėjusiems prie finansavimo, bet ir visiems kitiems, norintiems jį turėti. Nepavykus surinkti reikiamos sumos, tarpininkai gražina pinigus rėmėjams.

     „Finansuok ir išleisk“ schema pasižymi bruožais, kurių nėra monopolistinėse autorių teisėmis paremtose rinkose. Galutinis rezultatas yra nemokamai pasiekiamas kiekvienam pasaulio gyventojui, tačiau autorius gauna atlygį už savo darbą. Jei autorius nori didesnio atlygio, jis pačioje pradžioje gali prašyti daugiau ir žiūrėti, kaip į tai reaguos rinka. Tie, kurie sutiko mokėti, mokėjo tiek, kiek jiems pasirodė tinkama ir nė cento daugiau. Ir galiausiai čia nėra rizikos rėmėjams – jei „slenksčio“ suma nepasiekiama, pinigai grąžinami ir niekas nepatiria nuostolių.

     Žinoma, ne visi metodai tokie maloniai kilnūs. Prieš kelis metus žinoma rašytoja Fay Weldon išgarsėjo rinkdama Bulgarijos juvelyrų pinigus už romaną „The Bulgari Connection“, kuris garsins Bulgarijos produktus. Iš pradžių knyga buvo sumanyta kaip riboto tiražo knyga, platinama siekiant korporacinių tikslų, tačiau F. Weldon atidavė ją ir leidyklai, kad ši išleistų ją įprastu būdu. Ar tai reiškia, kad ateityje mes turėsime kruopščiai ieškoti korporacijų įtakos? Galbūt ir taip, tačiau čia nėra nieko naujo – reklama jau seniai įsiskverbusi į tradicines autorių teises, kaip ir į visur kitur. Autorių teisės nėra nei priežastis korporacinei paramai, nei kliuvinys jai. O žiūrėti į leidybos pramonę kaip į dekomercializacijos priemonę apskritai būtų kvaila ir nelogiška.

     Tai tik keli pavyzdžiai, kaip kūrėjai gali išleisti knygą be autorių teisių. Yra ir daugybė kitų būdų, kurie buvo sugalvoti dar prieš tai, kai internetas leido tiesiogiai prisidėti prie leidybos. Nesvarbu, kokią schemą pasirinks kūrėjas, svarbu tai, kad išnykus kliūtims, stabdžiusioms nedidelių sumų kaupimą, autoriai tikrai atras tinkamus būdus, kaip surinkti pinigus knygai. Susižavėjusiems rinka ekonomistams turėtų patikti atsiveriančios naujos galimybės, tačiau greičiausiai to nebus, nes jie nepakenčia, kai kas nors deprivatizuojama.

     Norint užmesti žvilgsnį į ateitį, galbūt geriau būtų pažvelgti ne į supančiotus muzikantus, o į programuotojus. Klestintis nemokamų programų sąjūdis, ko gero, yra pats tinkamiausias pasaulio be autorių teisių pavyzdys. Nemokama programinė įranga (dar vadinama „atvirojo kodo“ programine įranga) yra Richardo Stallmano – programuotojo, kuris norėjo kurti programas su specialiai aukštyn kojomis apverstomis autorių teisėmis, – kūdikis. Užuot draudusi platinti, programinės įrangos licenzija skatino laisvai ir nemokamai ja dalintis. Netrukus prie šios idėjos prisijungė daugelis kitų ir taip buvo sukurta daug veikiančių programų.

     Kai kurie skeptikai pranašavo, kad ši sėkmė išblės, nes, didėjant apimtims ir sudėtingumui, tokios programinės įrangos palaikymui prisireiks centralizuotų hierarchinių struktūrų. Tačiau įvyko visiškai priešingai – atvirojo kodo programų judėjimas plėtėsi taip greitai, kad stebino net pačius jo dalyvius. Jis ir šiandien nerodo jokių sulėtėjimo ženklų.

     Šiandien tokiu būdu gimsta programos, savo funkcionalumu sėkmingai besivaržančios su komerciniais produktais. Nemokamos programos naudojamos bankuose, korporacijose, vyriausybėse ir privačių vartotojų kompiuteriuose. Nemokamą „Apache“ tinklo serverį naudojančių interneto svetainių skaičius viršija visus kitus serverius naudojančių svetainių skaičių. Nemokamos operacinės sistemos šiandien yra sparčiausiai augantis operacinių sistemų rinkos segmentas. Nors kai kurie nemokamų programų kūrėjai gauna atlygį už savo darbą (galų gale, jų paslaugos juk duoda naudos, todėl kai kurie vartotojai pasiryžę už tai sumokėti), kiti savanoriškai aukoja tam savo laiką. Kiekvienas programinės įrangos projektas turi savų priežasčių egzistuoti ir kiekvienas programuotojas turi savų priežasčių prisidėti.

     Tačiau vis augantis judėjimas kelia abejonių autorių teisių būtinumu. Klestinti intelektinės gamybos bendruomenė šiandien veikia be autorių teisių ir pasiekia beveik tų pačių rezultatų, kaip ir jos meinstryminiai konkurentai.

     {youtube}IeTybKL1pM4{/youtube}

     Tradicinis požiūris į autorių teises sako, kad to neturėtų būti. Programinė įranga iš esmės yra viešai prieinama visiems norintiems, o autorių teisės pasitelkiamos tik siekiant nustatyti originalų kūrėjus ir apsisaugoti nuo kitų asmenų įvestų griežtesnių licenzijų. Autoriai atsisakė visų išskirtinių teisių, išskyrus teisę būti identifikuotiems kaip autoriams. Jie savanoriškai grįžo į tokį pasaulį, koks buvo prieš įvedant autorių teises: jie nesigriebia karališkų privilegijų ir nekontroliuoja savo kūrinių platinimo bei keitimo. Programinės įrangos licenzija kiekvienam vartotojui automatiškai suteikia teisę ir ja naudotis, ir ją platinti. Galima tuojau pat pradėti gaminti ir dalinti kopijas niekam nieko nepranešant ir neprašant leidimų. Jei norite ką nors pakeisti, galite tai laisvai padaryti. Galite net parduoti kopiją, nors tai nėra lengva, nes tenka konkuruoti su kitais, kurie tas pačias kopijas dalina nemokamai.

     Kiek įprastesnis atrodo modelis, kuriuo žmonės skatinami nemokamai parsisiųsti programas, o mokėti tenka tik už kai kurias paslaugas, tokias kaip techninė pagalba, apmokymai ar pritaikymas. Tokie modeliai nėra fantazija, jie yra jau dabar veikiančių verslų schemų pamatas ir suteikia konkurencingas pajamas nemokamas programas kuriantiems programuotojams. Tačiau esmė yra ne tai, kad žmonės gauna pinigus už darbą. Daugelis jų negauna visiškai, tačiau vis tiek kuria. Svarbiausia yra tai, kad kiekvienais metais sukuriama daugybė nemokamos programinės įrangos ir tos apimtys sparčiai auga net pagal informacinių technologijų pramonės standartus.

     Jei šis fenomenas apsiribotų vien tik programine įranga, viskas būtų paaiškinama išimtimis – programinė įranga skiriasi nuo romanų, programuotojai ir taip per daug uždirba ar pan. Tačiau tai vyksta ne tik su programuotojais. Jei pasižiūrėtume atidžiau, šio reiškinio požymių pamatytume visur. Muzikantai pradeda laisvai dalintis savo kūriniais, o nemokamai pasiekiamų tekstinių kūrinių kiekis internete, pradedant moksline informacija ir baigiant romanais bei poezija, jau seniai viršijo bet kokias apytiksliai apskaičiuojamas apimtis. Programinė įranga iš esmės nesiskiria nuo kitų informacijos rūšių. Kaip ir eilėraščiai, dainos, knygos ir filmai, ji gali būti perduodama skaitmeniniu būdu. Ji gali būti kopijuojama, gali būti panaudojama kituose kūriniuose, gali būti perdaryta ir pataisyta, gali būti net išjuokta.

     Autorių teisių atsisakymas programinėje įrangoje pasistūmėjo toliausiai ne todėl, kad ji yra kažkuo ypatinga, o todėl, kad programuotojai buvo tarp pirmųjų, pradėjusių naudotis internetu. Kiti kūrėjai irgi pamažu supranta, kad gali platinti savo darbus be leidėjų ar centralizuotų platinimo tinklų, paprasčiausiai leisdami laisvai juos kopijuoti. Vis dažniau jie taip ir daro, nes beveik neturi ko prarasti, be to, tai yra lengviausias būdas jų kūriniams pasiekti auditoriją. Toli gražu ne taip stipriai priklausomi nuo autorių teisių, kūrėjai gauna žymiai daugiau, kai atsisakoma autorių teisių monopolijos.

     Net ankstyvoje stadijoje tokia įvykių eiga kelia akivaizdžius klausimus. Jei autorių teisės iš tikro nestimuliuoja kūrybos – kam jos šiandien apskritai reikalingos? Pakankamai aišku: jei autorių teisių nebūtų, šiandien mes jų neįvestume. Mes ką tik baigėme kurti milžinišką kopijavimo mašiną (internetą), kuri kartu yra ir komunikacijos įrenginys, įgalinantis patogiai ir greitai pervesti nedideles pinigų sumas tarp atskirų žmonių. Šiandien dalijimasis tapo natūralus visame pasaulyje. Idėja, kad menininkai nuo to kenčia, kiekvieną dieną paneigiama tūkstančiais nemokamų kūrinių, kurie kasdien atsiranda internete. Jei kas nors pabandytų ginčytis, kad kūrybiškumas netrukus išseks, jei tik mes nesukursime griežtos kopijavimo kontrolės sistemos, mes visai logiškai į tokius žmones galėtume žiūrėti kaip į bepročius. Vis dėlto tie patys argumentai, įvilkti į kiek švelnesnę diplomatinę kalbą, pateikiami autorių teisių lobistų, siekiančių sugriežtinti įstatymus.

     Kad čia kalbama ne apie kūrybingumą, kartais tyliai sutinka net leidybos pramonė. Tačiau viešuose pareiškimuose vėl ir vėl pabrėžiamas vargšų menininkų poreikis užsidirbti pragyvenimui. Leidybos pramonės pareiškimai paprastai pabrėžia tik verslo poveikį autorių teisėms. 2003 m. vasario 5 d. „The New York Times“ straipsnyje apie schemas, apsaugančias nuo skaitmeninio kopijavimo, cituoja didžiausios pasaulyje muzikos įrašų kompanijos „Universal music group“ atstovo Larry Kenswilo žodžius: „Jūs neperkate muzikos, jūs perkate raktą. Būtent taip veikia skaitmeninė teisių vadyba: ji leidžia veikti verslo modeliams“. Būtų sunku trumpiau apibūdinti leidybos pramonės esmę, nors jis galėjo pasakyti dar trumpiau: „Būtent tai ir daro autorių teisės: jos leidžia veikti verslo modeliams“.

     Nelaimei, ne visa pramonės skleidžiama propaganda yra tokia tiesmuka ir nuoširdi kaip Kenswilo žodžiai. Pavyzdžiui, Amerikos įrašų pramonės asociacija (RIAA) svetainėje www.riaa.org taip aiškina autorių teises:

     „Jums nereikia samdytis teisininko, tačiau jums reikia žinoti vieną teisinį terminą – autorių teisių terminą. Visiems kuriantiems žmonėms – poetams, tapytojams, rašytojams, šokėjams, aktoriams, muzikantams, dainininkams ir kompozitoriams – šis terminas nepaprastai svarbus. Visiems menininkams autorių teisės yra kažkas daugiau nei terminas, apibrėžiantis nuosavybės teisę į intelektinę nuosavybę ir draudžiantis be autoriaus sutikimo kūrinį kopijuoti, atlikti ar platinti. Jiems autorių teisės reiškia galimybes tobulinti savo amatą, eksperimentuoti, kurti ir klestėti. Tai yra gyvybiškai svarbi teisė, už kurią šimtmečiais kovojo tokie kūrėjai kaip Johnas Miltonas, Williamas Hogarthas, Markas Twainas ir Charlesas Dickensas. M. Twainas, gindamas savo teises, pasiekė Angliją, o Ch. Dickensas dėl tos pačios priežasties atvyko į Ameriką.“

     Atpažįstate? Tai tekstas iš Londono raštininkų repertuaro – beveik nepakeistas autorių teisių mito perpasakojimas, papildytas nuorodomis į atskirus autorius ir siekiantis sukelti užuojautos jausmą kūrėjams, narsiai kovojantiems už savo meniškąją būtį. Akivaizdu, kad visi tie istorijos tėkmėje išsibarstę kūrėjai, kurie puikiausiai išsivertė be autorių teisių, nėra priskiriami prie „visų kuriančių žmonių“. Kalbėdamas apie raštininkų manipuliacijas autorių pavardėmis XVIII a. Anglijos parlamente, profesorius Pattersonas pasakė šiandienai puikiai tinkančius žodžius: „Jie [raštininkai] tai darė siekdami sukelti simpatijas autoriams (apdairiai nutylėdami savo veiksmų įtaką jų apraudomų autorių skurdui) ir bandydami išvengti logika besiremiančio požiūrio bei giluminio priežasčių tyrinėjimo“.

     Kitas paragrafas iš RIAA įžangos apie autorių teises yra dar tragiškesnis. Tai labai trumpa įžanga į autorių teisių kilmę, joje daugybė istorinio neišvengiamumo pasažų, bet mažai tikrų faktų:

     „Autorių teises ginantis įstatymai prasidėjo nuo „Annos statuto“ – pirmojo pasaulyje autorių teisių įstatymo, priimto Anglijos parlamente 1709 metais. Tačiau kūrėjų teisių apsauga veikė ir anksčiau. Sausi istoriniai faktai gali atrodyti nuobodūs, nes atsiradus precedentui įteisinti ir išsaugoti autorių teises, teisinės batalijos tęsėsi ištisus šimtmečius, ir tam buvo skirta daugybė laiko, pastangų bei lėšų.“

     Šis kvapą gniaužiantis apibendrinimas gali būti prilygintas teiginiui „Kolumbas nuplaukė į Ameriką norėdamas įrodyti, kad žemė yra apvali, ir ten susidraugavo su indėnais“. Taip, teisiniams ginčams buvo išleista galybė pinigų, tačiau RIAA rūpestingai nutyli, kas juos išleido. Nesivarginama pasigilinti ir į „autorių teisių gynimo principus“, kurie tariamai veikė iki Annos statuto. Likusi teksto dalis parašyta panašiu stiliumi, su daugybe nutylėjimų, klaidinančių apibūdinimų ir tiek atviro melo, kad sunku įsivaizduoti, kaip bent šiokį tokį tyrimą atlikęs žmogus galėtų taip rašyti. Iš esmės tai yra purvina propaganda, siekianti įtikinti visuomenę, kad autorių teisės, kaip ir termodinamikos dėsniai, yra civilizacijos pamatas.

     RIAA taip pat taiko šiuolaikinių autorių teisių lobistų mėgstamą taktiką, prilygindama nelegalų kopijavimą mažai ką bendro turinčiam ir žymiai rimtesniam nusižengimui- plagijavimui. Pavyzdžiui, RIAA vadovė Hilary Rosen (dabar jau buvusi) dažnai kalbėdavo mokyklose ir koledžuose, skatindama studentus susitaikyti su pramonės požiūriu į informacijos nuosavybę. Štai kaip ji pati kalbėjo apie savo paskaitas:

     „Analogijos veikia geriausiai. Aš klausdavau jų: „Ką veikėte praeitą savaitę?“. Jie kartais sakydavo, kad rašė darbus viena ar kita tema. Tada aš vėl klausdavau: „O, jūs parašėte darbą ir gavote A įvertinimą? Ar jūs būtumėte patenkinti, jei kas nors paprasčiausiai paimtų jūsų darbą ir taip pat gautų A įvertinimą? Ar tai neerzintų jūsų?“. Tokiu būdu per asmeninį išgyvenimą galima atrasti tiesą.“

     Kadangi kompaktines plokšteles kopijuojantys žmonės paprastai nepakeičia atlikėjų vardų savais, performuluokime Hilary Rosen klausimą: „Ar būtumėte patenkinti, jei jūsų darbo kopija galėtų pamatyti kiti žmonės, pasinaudoti jūsų žiniomis ir sužinoti, kad gavote A įvertinimą?“. Žinoma, kad studentai atsakytų: „Taip, mes būtume patenkinti“ – visai ne taip, kaip tikėjosi išgirsti Rosen.

     RIAA propaganda siūta baltais siūlais. Norima perteikti žinia iš esmės atstovauja leidybos pramonei, kuri nuolatos skambina pavojaus varpais sakydama, kad keitimasis duomenimis sunaikins kūrėjų reputaciją ir gebėjimus, nepaisant galybės faktų, kad autorių teisės niekada nesuteikė autoriams pakankamų pragyvenimo šaltinių ir kad jie toliau kurs, jei tik galės platinti savo kūrinius. Tokia propagandinė kampanija gali pasirodyti nepavojinga ar kvaila, tačiau leidėjams, pasitelkusiems milžiniškus biudžetus ir patyrusius viešųjų ryšių specialistus, pavyko suformuoti stebinančiai palankią viešąją nuomonę.

     Pavyzdžiui, 2003 m. rugsėjo 11 d. „Herald Tribune“ straipsnyje apie RIAA keliamas bylas už dalijimąsi failais rašo: „Gavusi šaukimą į teismą, moteris aiškino, kaip jai buvo sunku išaiškinti trylikamečiui sūnui, kodėl dalijimasis failais yra blogas. „Pasakiau jam: „Tarkime, kad tu sukūrei dainą, kurią atliko garsi roko grupė, o tu negavai nei cento“. Sūnus atsakė: „Nesukčiau dėl to galvos. Tai būtų puiku“. Jie dar yra tokio amžiaus, kai pinigai nerūpi“. Motina sakė, kad jai sekėsi geriau, kai dainos nukopijavimą prilygino rašinio nuplagijavimui mokykloje.“ Galime tik tikėtis, kad trylikametis ir toliau mąstys savo galva, kai visi aplinkui akivaizdžiai nebemąsto.

     Gilių leidybos pramonės kišenių apkvailinta visuomenė leido autorių teisių pramonei daryti pavojingą įtaką teisiniame lygmenyje. Nerimą kelia, kad vis stiprinamos fizinės ir teisinės kliūtys, turėjusios stabdyti neteisėtą kopijavimą, šiandien neišvengiamai stabdo visą kopijavimą. Skaitmeninės apsaugos nuo kopijavimo schemos vis dažniau įmontuojamos į patį kompiuterį, o ne įdiegiamos lengvai pašalinamomis programomis. Tos pačios įmonės, kurios valdo turinį, dažnai gamina ir įrangą, leidžiančią skleisti tą turinį.

     Ar pirkote „Sony“ kompiuterį? O kompaktinę plokštelę iš „Sony“ muzikos padalinio? Tai ta pati kompanija, ir jos kairioji ranka tikrai žino, ką daro dešinioji. Toks derinys tampa dar galingesnis bendradarbiaujant su vyriausybe. Amerikoje šiandien veikia įstatymas, pavadintas skaitmeninio tūkstantmečio autorių teisių aktu, kuris draudžia apeiti skaitmeninės apsaugos schemas ar net gaminti programas, leidžiančias tai padaryti kitiems. Nelaimei, dauguma kompiuterinės ir programinės įrangos automatiškai įdiegia tokias schemas į visus duomenų nešėjus, todėl šis aktas veiksmingai dusina legalų kopijavimą ir kitas veikas, kurios pagal esamą autorių teisių įstatymą galėtų būti vadinamos teisėtomis.

     Gyvybiškai svarbu suprasti, kad šie šalutiniai reiškiniai nėra atsitiktinės pasekmės. Jas sulėlė strategija, kuri iš esmės neturi nieko bendra su kūrybiškumo skatinimu. Šios trimis kryptimis (reklamos kampanijos, teisinių veiksmų ir kompiuterinės technikos „apsaugos“) dedamos leidėjų pramonės pastangos siekia neleisti plėtotis interneto eksperimentui. Bet kuri tiek daug į kopijavimo kontrolę investavusi organizacija nesidžiaugtų matydama besikuriančią sistemą, kuri leidžia daryti kopijas spragsint pele. Tokios organizacijos ir toliau norėtų palaikyti šimtmečiais naudotą „mokėk už kiekvieną kopiją“ modelį, nors fundamentali informacijos perteikimo fizika jau pasikeitė ir toks modelis beviltiškai paseno.

     Nors autorių teisių lobistams sekasi prastumti įstatymus ir net laimėti bylas teismuose, šie pasiekimai remiasi į trupančius pamatus. Ar ilgai dar visuomenė tikės autorių teisių mitu ir teiginiu, kad autorių teisės buvo įvestos norint skatinti kūrybą? Šis mitas laikosi taip ilgai todėl, kad jame visada buvo ir dalis tiesos: nors autorių teisės ir negynė kūrėjų, jos vis tik leido plačiai pasklisti daugeliui originalių kūrinių. Dar daugiau, vis dar yra nemažai leidėjų (dažniausiai smulkių), kurie bando vykdyti tam tikrą kultūros misiją ir iš populiaresnių leidinių uždirbtais pinigais subsidijuoja nepelningus, bet, jų nuomone, svarbius leidinius, kartais net patirdami nuostolių. Kadangi jie yra supančioti didelių apimčių spausdinimo ekonomikos pančiais, jie išlieka visiškai priklausomi nuo autorių teisių.

     Nebus jokio dramatiško mūšio tarp leidybos pramonės ir kopijuojančios visuomenės, kuriam pasibaigus ir nusėdus dulkėms, liks tik vienas laimėtojas. Mes pamatysime, o tiksliau – jau matome du lygiagrečius kūrybinio darbo srautus: nuosavybe besiremiantį ir laisvą. Kiekvieną dieną vis daugiau žmonių savu noru ir dėl pačių įvairiausių priežasčių įsilieja į laisvos kūrybos srautą. Daugelis jų mėgaujasi, kad čia nėra tų, kurie gali ką nors uždrausti. Kūrinys gali patirti sėkmę vien dėl savo nuopelnų ir iš lūpų į lūpas perduodamos informacijos. Nors nėra jokių kliūčių pasitelkti įprastas vadybos technologijas, tačiau tam reikia investicijų, todėl čia svarbesni tampa apžvalginiai tinklai ir iš lūpų į lūpas sklindanti informacija. Kiti į laisvos kūrybos srautą patenka eksperimentuodami ir nemokamai įkeldami dalį savo kūrinių. Dar kiti paprasčiausiai suvokia, kad neturi šansų nuosavybe besiremiančiame sraute, ir savo kūriniais gali dalintis tik čia.

     Didėjant nemokamos medžiagos apimtims, jos stigma po truputį išnyks. Anksčiau skirtumas tarp spausdinamo ir nespausdinamo autoriaus buvo tas, kad pirmojo knygų buvo galima gauti, o antrojo – ne. Tai, kad tave spausdina, jau šį tą reiškė. Tai kūrė pagarbos aurą – kažkas įvertino tavo darbą ir uždėjo spausdinti leidžiantį institucijos antspaudą. Tačiau šiandien atstumas tarp spausdinto ir nespausdinto kūrinio smarkiai sumažėjo. Išspausdintas kūrinys netrukus reikš tik redaktoriaus nuomonę, jog tavo darbas vertas vadybos. Galbūt tai įtakos kūrinio populiarumą, tačiau iš esmės nepakeis jo pasiekiamumo. Greitai bus tiek daug „neišspausdintų“, bet vertingų kūrinių, kad „spausdinamo autoriaus“ etiketė nebus siejama su atitinkamu autoriaus vertinimu.

     Nors laisvos kūrybos srovėje nėra tradicinių autorių teisių, tačiau joje gana griežtai prisilaikoma „autorystės teisės“. Darbai dažnai kopijuojami ir citatos iš jų naudojamos nurodant autorių pavardes. Bandymai pasisavinti autorystę greit aptinkami ir viešai pasmerkiami. Tie patys mechanizmai, kurie palengvina kopijavimą, labai apsunkina plagijavimą. Labai sunku slaptai pasinaudoti kieno nors darbu, nes „Google“ paieška gali greitai nustatyti originalą. Pavyzdžiui, mokytojai šiandien nuolatos įveda studentų darbų frazes į „Google“ paieškos sistemą, jei įtaria plagijavimą.

     Nuosavybe besiremiantis informacijos srautas tokios konkurencijos akivaizdoje negalės išlikti amžinai. Autorių teisių įstatymo panaikinimas net nėra būtinas. Tikroji jėga čia yra autoriai, leidžiantys neribotai kopijuoti savo kūrinius, nes jiems patiems tai yra naudingiau. Galų gale išaiškės, kad visos įdomybės vyksta nemokamame informacijos sraute ir žmonės paprasčiausiai nebematys prasmės knaisiotis kitur. Autorių teisių įstatymas kurį laiką formaliai galios spausdintoms knygoms, tačiau praktikoje palaipsniui nyks ir atrofuosis.

     Aišku, mes galime nuleisti rankas ir susitaikyti su tuo, kad gamintojai į įrangą montuoja kopijuoti draudžiančias „apsaugas“. Galime leisti autorių teisių lobistams užvaldyti įstatymų leidėjus iki tokio lygio, kad mes nuolatos dairysimės per petį, ar už nugaros nestovi autorių teisių policija. Galime abejoti ir nesinaudoti nemokamu informacijos srautu, nes patikėjome melagingomis istorijomis apie autorių teises.

     Tačiau, jei tik panorėsime, mes galime gyventi pasaulyje, kuriame žodžiai „pasibaigęs tiražas“, ar „reta knyga“ bus ne tik nebenaudojami, bet ir beprasmiai. Galime gyventi derlingame ir gyvybingame nuolat išdygstančių darbų sode, kurį sukūrė tikrai to norintys žmonės, o ne leidėjų atliekamos rinkos tyrimų ataskaitos. Mokyklos daugiau niekada nebūtų verčiamos mokyti iš pasenusių vadovėlių, o tavo kompiuteris visada leistų persiųsti patikusią dainą bičiuliams.

     Vienas iš kelių, leidžiančių ten patekti, yra abejonės autorių teisių mitu. Kopijavimas nėra nei vagystė, nei piratavimas. Mes kopijavome tūkstantmečiais, dar prieš atsirandant autorių teisėms, ir mes galime tai daryti vėl, jei tik nesuvaržysime savęs dulkėtais XVI a. cenzorių sukurtos sistemos likučiais.

     Pirmoji straipsnio dalis:

     Iš http://questioncopyright.org/promise vertė RB

     2012 04 10