Gruodžio mėnesį nedaug kam pačioje Prancūzijoje žinomas kairiųjų laikraštis „Le Petale Rouge“ („Raudonasis žiedas“) išspausdino ilgą straipsnį apie lietuvį – pokario partizaną, Vakaruose prisidėjusį prie kovų prieš kapitalizmą. Pasak straipsnio autorių, lapkričio mėnesį miręs Antoine’as Dogelis buvo ypatinga asmenybė.
Straipsnio autoriai plačiai aptaria Dogelio gyvenimo detales jam atvykus į Prancūziją. Jie kalbina du velionio draugus – anarchistą Roland’ą Renet, susipažinusį su Dogeliu „Citroën“ (dabar – „Peugeot“ ir „Citroën“) automobilių gamykloje, ir psichoanalitiką Lucą Arnoy, su kuriuo Dogelis lankė garsaus psichoanalitiko Jacques’o Lacano paskaitas žymiajame Paryžiaus universitete (École normale supérieure; ENS). Visą gyvenimą gamykloje dirbęs Dogelis, pasak jų, buvo tikras dvidešimto amžiaus žmogus, sugebėjęs labai anksti atsikratyti Šaltojo karo prietarų ir suprasti, kad „priešas yra vienas ir nedalomas – tai mus nužmoginančios institucijos“.
Straipsnyje minima, kad Dogelis Prancūzijoje atsirado šeštojo dešimtmečio viduryje. Anapus geležinės uždangos pasprukti sugebėjęs antisovietinės rezistencijos dalyvis maždaug 1955 m. nusipirko butą skurdžiame Paryžiaus priemiestyje ir jame visam laikui apsigyveno su partnere, socialiste iš Alžyro Rebekah Amatouyan. 94 metų sulaukęs vyras našlys buvo likęs prieš dvejus metus.
Paprastą detalių suvirintojo darbą dirbęs Dogelis, pasak jo draugų, Lietuvoje buvo baigęs mokytojų seminariją ir kurį laiką dirbo pagal specialybę. Gerą išsilavinimą ir neeilinius gabumus liudijo tai, kad jis jau Lietuvoje gerai kalbėjo vokiškai, o prancūzų kalbos išmoko per keletą mėnesių. Jis domėjosi filosofija ir politika, ypač – Sovietų sistemos kritika Vakaruose. Paauglystėje teigė skaitęs autoritarinio režimo Lietuvoje uždraustą socialistinę spaudą, kurioje buvo kritikuojama tiek „buržuazinė diktatūra“ Lietuvoje, tiek bolševikinis teroras Rusijoje.
Pabėgęs iš Sovietų Sąjungos, Dogelis slapstėsi Vokietijoje, du kartus keitė pasus, kol pateko „ten, kur kvietė širdis“, – į Paryžių. Pasak straipsnio autorių, „gyvendamas Prancūzijoje Dogelis suprato, kad Vakarų socialiniai judėjimai kovoja tiek prieš partine dogma tapusį stalinizmą, tiek prieš vartotojišką kapitalizmą. Jis pasirinko anarchizmą, nes anarchistai jau ne kartą rodė pavyzdį kovodami prieš biurokratinę prievartą ir kapitalistų išnaudojimą, už žmogaus ir visuomenės laisvę“.
Renet straipsnio autoriams pasakojo, kad didelį vaidmenį Dogelio gyvenime suvaidino Alžyro karas: „Kai aš jį sutikau, jis jau dirbo gamykloje ir labai domėjosi tuo, kas vyksta Alžyre. Žinojau, kad jam rūpi nacionaliniai konfliktai, jis man pasakojo apie partizanų kovas Lietuvoje ir prieštaringus savo patyrimus jose. Sekdamas Alžyro kovas jis matė, koks svarbus kairiųjų ir anarchistinių judėjimų vaidmuo konflikte. Jis matė, kad tautinė priespauda buvusioje Prancūzijos kolonijoje neatskiriama nuo kapitalistinės priespaudos, kuri sieja Alžyro gyventojus su mumis, su visa darbininkų klase.“
Renet pripažino, kad Dogelio politinius įsitikinimus paveikė meilė Alžyro kovotojai Rebekah, tačiau neatmetė galimybės, kad juos formavo ir tam tikra neteisybė, patirta kovose prieš Sovietų okupaciją Lietuvoje: „Jis pasakojo matęs tiek valdžios, tiek partizanų smurtą – matė, kaip partizanai, keršydami už kovos draugų netektis ar tiesiog įsiutę, kad žmonės balsuoja rinkimuose, išžudydavo ištisas šeimas. Kiek žinau, vienus jo paties šeimos narius išžudė partizanai, kitus – sovietai.“ Karas Alžyre, pasak Renet, Dogeliui leido iki galo įvertinti nacionalizmo ir kovos už tautinę valstybę beprasmybę. Renet prisiminė Dogelio žodžius: „Kova už valstybę – kova už savo paties vergystę.“
Renet pasakoja: „Supažindinau jį su nauja marksistine srove – nuo trockistų atskilusia grupe „Socializmas arba barbarybė“. Jie teigė, kad trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas, kad jis grąžins pasaulio visuomenę į barbarų laikus. Vieninteliu tokios barbarybės priešnuodžiu grupė laikė socialinę revoliuciją. Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek kapitalistiniuose Vakaruose išnaudojami ir smaugiami darbininkai vieninteliai gali tapti revoliucine jėga – jei tik atsisakys nacionalistinių prietarų, tikslo užgrobti valstybės valdžią ir pradės organizuotis autonomiškai nuo kapitalo ir valstybės kaip darbininkų klasė.“
Antoine’as, Roland’o teigimu, „aktyviai dalyvavo grupės diskusijose, pritarė triuškinančiai stalinizmo ir kapitalizmo kritikai, kuri audrino mūsų vaizduotę, ir kvietė kvestionuoti senus partinius fetišus bei organizuoti darbininkų kovas „iš apačios“. Mus labai paveikė Paulo Romano knygutė „Amerikos darbininkas“ – maištinga Amerikos darbininkų gyvenimo, skurdo kritika. Gamykloje turėjome nedidelę anarchistinę profsąjungą, kuri pradėjo leisti „Le Petale Rouge“. Dogelis bendradarbiavo jame iki mirties, straipsniuose smerkė nacionalizmą ir imperializmą. Vykdavo aktyvios diskusijos, ir Dogelio žodis jose visada būdavo svarus. Jis domėjosi teorija ir sakė, kad už savo ateitį kovojantys darbininkai privalo būti apsiskaitę. „Mūsų neišmanymas mus gali nuvesti senais keliais“, – sakydavo jis. Jam labai svarbus buvo žmogus, jo dalyvavimas sistemoje arba kova prieš ją. „Viskas priklauso nuo mūsų. Jei mes atsitrauksime, kapitalizmo nebebus“, – tai jo žodžiai.“
Antoine’as, straipsnio autorių teigimu, su džiaugsmu stebėjo pokolonijines kovas visame pasaulyje ir liūdėdavo, kai viskas baigdavosi diktatūra. Jis žavėjosi Che Guevara, jo ryžtu tęsti revoliuciją. Kaip pasakojo Renet, Dogelis susirašinėjo su Regis Debray, filosofijos profesoriumi iš Havanos ir geru Che Guevaros draugu. Galbūt jis netgi davė Debray patarimų, kai pastarasis rašė garsųjį partizaninio karo vadovėlį „Revoliucija revoliucijoje“. Kaip sakė Renet, „jis niekuo taip nesidžiaugė, kaip partizanine kova, kurioje žmonės siekia išsilaisvinti ne pusiau, ne pasilikdami apimti pasenusių iliuzijų, o visiškai, iš esmės“. Jis dažnai sakydavo: „Kovos prasmę atradau kairėje, ši kova daug vertingesnė nei kova už valstybę, nes už valstybę žmonės kovoja tam, kad savo noru atsisakytų laisvės.“ „Jis jautėsi reikalingas Pietų Amerikai, bet daug jėgų kainavęs sprukimas iš Sovietų Sąjungos suardė jo sveikatą, be to, iš kur jis galėjo ištraukti kelionei reikiamų pinigų – juk buvo viso labo skurstantis darbininkas“, – tvirtino Renet.
Straipsnio autorių teigimu, Dogelis entuziastingai sutiko 1968-ųjų įvykius Prancūzijoje, aktyviai dalyvavo streikuose, vėliau rūpinosi politinių kalinių išlaisvinimu. „Jis daug laiko praleido Sorbonoje, daug skaitė ir švietėsi. Gamykloje buvo surengęs keletą diskusijų. Jis tikėjo, kad stalinizmo kritika neįmanoma be kapitalizmo kritikos ir atvirkščiai – o tai ir buvo pagrindinė 1968-ųjų idėja“, – sakė Renet. Pasak straipsnio autorių, jis iki senatvės darbavosi „Le Petale Rouge“, rašė idealizmo kupinus tekstus, o dirbdamas nepraleisdavo nė vieno profsąjungos susitikimo. Jis aršiai kritikavo ir Mitterrand’o socialdemokratus, ir stalinistus.
Buvęs psichoanalitikas, taip pat priklausęs grupei „Socializmas arba barbarybė“, o dabar – pensininkas Lucas Arnoy prisiminė: „Gyvendamas Lietuvoje, Antoine’as kovojo pokario antisovietinėje rezistencijoje, tačiau ilgainiui suprato, kad partizanų kova nebuvo kova už laisvę. Rezistentų nacionalizmas, anot jo, neišvengiamai turėjo vesti į naujas priespaudos formas. Pamenu, viename 1969 metų seminare Lacanas kreipėsi į studentus revoliucionierius, pašaipiai jiems priekaištaudamas, esą šie kovoja už naują šeimininką ir kad jie jo sulauks. Antoine’as atsisuko į mane ir tarė: „Geriau antisovietinės rezistencijos judėjimo Lietuvoje apibūdinti neįmanoma.“ Arnoy teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl jis nutraukė saitus su bendražygiais Lietuvoje ir pabėgo į Vakarus, buvo aiškus suvokimas, kad jų pergalė reikštų naujos priespaudos įtvirtinimą. Kai kovos tikslu tampa tautiškojo identiteto įtvirtinimas, žlunga bet kokia laisvos visuomenės vizija.
Kaip sakė Arnoy, judėjime „Socializmas arba barbarybė“ Antoine’as surado daugybę bendraminčių. „Jis, kaip ir mes, nepritarė trockistams, kritikavo juos už stalinistinės biurokratijos pateisinimą ir taip pat kaip mums jam buvo svarbu ieškoti dogmatinio marksizmo alternatyvų. Anot jo, tiek Sovietų Sąjunga, tiek Vakarų kapitalistinė santvarka nesuderinamos su laisve. Lietuvos nacionalistai, anot jo, kovodami prieš Sovietų režimą, tikėdami, kad kovoja prieš priespaudą, iš tikrųjų kovėsi už naują galios hegemoniją. Jis norėjo kitokios kovos, tačiau jautė, kad įtikinti savo tautiečius buvo neįmanoma. Būtent ši kova prieš galios hegemoniją ir priespaudą buvo tai, kas mus suartino“, – teigė Arnoy.
Psichoanalitiko teigimu, vienas iš „Socializmo arba barbarybės“ lyderių Cornelius Castoriadis mėgdavo kalbėti apie „dieviškąjį monstrą“ – revoliucionierių par excellence, nusikračiusį valstybės primesto identiteto, transformavusį save į visuotinės dvasios dieviškąjį momentą. Lacanas tokį fenomeną vadino subjekto skilimu. Antoine’as, pasak Castoriadžio, buvo idealus „dieviškojo monstro“ pavyzdys – žmogus, „suskaldęs“ savo tautiškąjį subjektą, puikiai supratęs, kad laisvė neturi tautybės.
Arnoy teigė su Dogeliu ryšius palaikęs iki senatvės: „Jis lankydavo paskaitas ir seminarus ENS ir kitose mokyklose. Beje, buvo susipažinęs su kitu Prancūzijos lietuviu – semiotikos profesoriumi Algirdu Juliumi Greimu, tačiau visada semiotiką laikė buržuaziniu mokslu, dėl to jų ryšiai nutrūko. Apskritai su lietuviais nesibičiuliavo, teigė, kad jie laikę jį išdaviku, ir pats nekentė nacionalistų. Bičiuliavosi su įvairių tautų ir rasių darbininkais, gyvenime buvo kuklus ir vaišingas žmogus.“
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Dogelis, pasak Arnoy, sakydavo, kad jei jo šalis nenustosianti kartoti savo tautiškosios mantros, ji neturės laisvės. Jis niekada nebuvo nuvykęs į Lietuvą. Sakė ten nebeturįs draugų, jo gimines, sužinoję apie Antoine’o „išdavystę“, išžudė partizanai. „Be to, – sakydavo jis, – į meilės vietą negrįžtama.“
Tokią istoriją apie neįprasto likimo Lietuvos partizaną pasakoja jo bičiuliai prancūzai. Įdomu, kad Lietuvoje apie jį nėra išlikę jokių žinių. Nežinome net jo vardo – Antoine’u Dogeliu, reikia manyti, jis tapo keisdamas pasus. Nežinome priežasčių, kodėl jis pasitraukė iš Lietuvos ir susipyko su Lietuvos rezistentais. Kita vertus, galbūt tai nebuvo vienintelis taip pasielgęs partizanas. Atmintis išryškina tik tam tikras akimirkas, o kitas visam laikui apgaubia juoda užmaršties skraiste. Kita vertus, nusistovėjus istorinės atminties vandenims verta atversti ir užverstas kortas – galbūt ši savaip herojiška istorija netgi leistų gimti intriguojančiam romanui?
Pagal „Le Petale Rouge“ (2013, Nr. 12 (690)) parengė Petras Doblinskas
„Šiaurės Atėnai“
