Skaitant Pietų Rusijos anarchosindikalistų grupės (toliau PRAS; 1906-1908 m.) istoriją, kurią parašė vienas iš jos kūrėjų, Jakovas Novomirskis (Kirillovskis), negaliu nustoti galvoti, kad priešais mane visiškai nepažįstamos civilizacijos istorija. Tačiau veiksmas vyksta Odesos mieste vos prieš šimtmetį. Jau tada tai buvo didžiulis uostas, kapitalistinis pramoninis miestas, kur gyveno rusai, ukrainiečiai ir žydai – negalime pasakyti, kad tai buvo visiškai kita, svetima ir nesuprantama mums socialinė tvarka arba kita nežinoma tauta...
Revoliucinis sindikalizmas užgimė XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, Italijoje, Amerikoje, kaip spontaniškai protestuojančių prieš prastas darbo sąlygas darbininkų ir nedidelių grupių politinių aktyvistų – anarchistų ir kairiojo sparno socialistų – sąveikos rezultatas. Priešingai kai kurių šiuolaikinių rašytojų nuomonei, jis beveik neturi nieko bendro su tuo, ką šiuolaikiniame pasaulyje vadiname profsąjungomis. Revoliucinis sindikalizmas tapo radikalaus sparno darbininkų judėjimo protestu prieš profesinių sąjungų pareigūnus, kurie į savo rankas perėmė pagrindinius svertus, reguliuojančius darbininkų kovą.
XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijos darbininkai, priklausantys įvairioms gamykloms ir profesinėms sąjungoms, pradėjo rengti susitikimus, kartais po atviru dangumi (tokie sambūriai buvo vadinami "biržomis"), siekdami pasidalinti naudinga informacija apie vakansijas ir darbo sąlygas įvairiose įmonėse, o taip pat tam, kad būtų galima be profsąjungų leidimo rengti streikus. Šioje veikloje dalyvavo veiklūs antiautoritarinio socializmo (anarchizmo, nevalstybinės savivaldos visuomenės) šalininkai, tokie kaip Fernandas Pelloutier, be to, ją palaikė kairieji radikalai intelektualai, tokie kaip Georgesas Sorelis.
Pradėjo formuotis revoliuciniai sindikatai – autonominių biržų darbininkų ir kitų darbininkų organizacijų savanoriškos asociacijos, pagrindiniu metodu laikančios tiesioginį veiksmą. Kitaip tariant, jų streikai nebuvo suderinti su valdžia (ar tai būtų profsąjungų, ar gamyklų valdžia) ir galiojančiais teisės aktais, kurie neleido darbininkams pasiekti visų savo tikslų. Sprendimai dėl streikų ir poreikių buvo priimami darbininkų susirinkimuose, o ne lyderių susitikimuose. Tiesioginis veiksmas – tiesioginė demokratija.
Šiuos streikus neretai lydėjo smurtas prieš verslininkus. Georgesas Sorelis 1906 metais rašė: "Tarp ryškiausių patiems darbininkams reiškinių pastaraisiais metais, norėčiau pažymėti policijos bei kariuomenės bailumą riaušių metu: magistratai iki paskutinio momento nepasinaudoja teise sušaukti kariuomenę, o policininkai kantriai kenčia įžeidinėjimus ir mušimus. Patirtis rodo, kad smurtas iš darbininkų pusės streikų metu veikia efektyviai: seniūnai bijo taikyti jėgą prieš sukilėlius ir spaudžia savininkus, kad šie nusileistų."
Be radikaliųjų streikų dėl atlyginimų, revoliuciniai sindikalistai kėlė ir globalius tikslus: gamyklų ir fabrikų nusavinimas darbininkų kolektyvų savivaldos naudai, kapitalizmo ir valstybės likvidavimas, socializmo, paremto visuotine savivalda, sukūrimas. Atskiri streikai turėjo būti "revoliucine gimnastika", tai yra parengti darbininkus būsimajai revoliucijai, lavinti kovos su verslininkais ir valstybe įgūdžius, taip pat kurti savo organizaciją – revoliucines profesines sąjungas.
…Tais pačiais metais Novomirskis tapo Rusijos Soreliu (ar greičiau Rusijos Pelloutier). Kartu su keletų draugų sugrįžęs iš politinės tremties Amerikoje, įkvėptas Amerikos revoliucinio darbininkų judėjimo patirties, jis bandė sukurti revoliucinių anarchistų organizaciją Odesoje. Čia prie jo prisijungė vietinė socialistų revoliucionierių-maksimalistų (anarchizmui artimas socialistų-revoliucionierų judėjimas) grupė. Taip susiformavo anarchosindikalistų grupės branduolys. Kai kurie mokslininkai mano, kad Rusijoje atsirado ir pati anarchosindikalizmo sąvoka. Jeigu jie teisūs, tuomet galbūt šio termino autoriumi turėtų būti laikomas Novomirskis.
Ir toliau anarchosindikalistų organizacija buvo sudaroma ne iš asmenų, o iš grupių. Į ją įstodavo rajoninės įvairių revoliucinių partijų (socialrevoliucionierių ir socialdemokratų) organizacijos, priimančios idėjinę anarchosindikalizmo platfotmą. Bet pagrindinis laimėjimas buvo tas, kad prie PRAS prisijungė uosto darbininkų ir jūrininkų kolektyvai (Odesa buvo vienas pagrindinių uostų Rusijos imperijoje). Be darbininkų klasės atstovų, anarchosindikalistai aktyviai veikė ir tarp valstiečių: Ukrainos pietų regionuose jiems pavyko suburti apie 50 valstiečių organizacijų. PRAS narių skaičius išaugo iki 5 tūkstančių žmonių, bet organizacijos įtaka išplito ir apėmė kur kas daugiau žmonių. Vis dėlto kai kurie šaltiniai Odesos anarchosindikalistų skaičių vertina kur kas kukliau – vienu tūkstančiu.
Kalbant apie anarchosindikalistų taktiką, galime įsitikinti, kad ji neturi nieko bendro su šiuolaikinių profesinių sąjungų veikla, įskaitant tas, kurios priskiria save anarchistinėms ar sindikalistinėms. Radikalios anarchizmo srovės kaltina profsąjungas bei anarchosindikalistus tuo, kad jų veikla neturi nieko bendro su kova už socialistinę revoliuciją ir naują visuomenę. Iš tikrųjų, šiuolaikinės profsąjungos, net anarchistinės, veikia legaliai ir, siekdamos ekonominių tikslų, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, plačiai naudoja teismo ieškinius ir ginčus su verslininkais. Tokia veikla lemia įprotį remtis įstatymais ir naudoti juos galutiniam sprendimui priimti darbo ginčų metu. Savaime aišku, kad tai neturi nieko bendro su tiesioginiu veiksmu ir pasirengimu revoliucijai. Tačiau šie priekaištai negali būti mesti Sorelio ir Novomirskio epochos istoriniam revoliuciniam sindikalizmui.
Odesos anarchosindikalistai sukūrė nelegalią darbininkų organizaciją ir negalėjo sukurti nieko kito, nes be streiko veiklos vykdė kovines operacijas prieš labiausiai užsispyrusius verslininkus bei prieš streiklaužius. Pavyzdžiui, laivybos kompanija bandė nutraukti streiką pasitekdama kaip streiklaužius darbininkus – dešiniosios organizacijos Rusų tautos sąjunga (RTS) narius. Reaguodami į tai, anarchosindikalistai susprogdino vieną iš laivų. Buvo atlikta ir daug kitų kovinių operacijų. Įdomu, kad pats Novomirskis pasmerkė kai kurias anarchistų grupuotes už perdėtą smurtą, nes smurtą laikė ne pagrindiniu, bet vienu iš daugelio kovos metodų, parengiančių revoliuciją. Bet tuo pat metu, kai Novomirskis ir jo bendražygiai kalbėjo apie "kovinis streikus", tai reikėjo suprasti pažodžiui. Daug už ką galima kritikuoti panašią veiklą, bet neįmanoma apkaltinti jos dalyvius revoliucijos idėjų ir metodų stoka.
Organizacijos veikla pasiekė aukščiausią tašką 1907 metais, paskui, revoliucinėms nuotaikoms silpnėjant, ji buvo sunaikinta represijų. Informacija apie Odesos anarchosindikalistų darbą ir kitus straipsnius galima rasti Novomirskio straipsnių rinkinyje "Michailas Bakuninas – 1876-1926 metai"; rinkinys yra prieinamas internete rusų kalba.
Š. C.
Versta iš http://shraibman.livejournal.com/1042452.html
2014 06 02
