Maksimas Karakulovas priklausė radikaliai menininkų grupei „Radek”, dalyvavo kampanijoje „Prieš visas partijas”, rengė pirmus rusiškus flešmobus ir organizavo apsikeitimą knygomis. Šiandien jis kuria alternatyvios ekonomikos tinklus. Ši ekonomika paremta Kropotkino ir šiuolaikiškesnių anarchistų – Bobo Blacko bei Zerzano – savitarpio pagalbos idėjomis. Prieš pusmetį (straipsnis rašytas 2009 balandį – vert.past.) jis su draugais internete pradėjo projektą „Dovana – dovanai”.

 

„Dovana – dovanai” – tai bendruomenė, kurioje žmonės dovanoja vienas kitam savo daiktus, savo galimybes ir savo laiką. Neatlygintinai, nemokamai, nereikalaudami ko nors mainais. Tai tarptautinė bendruomenė, gyvenanti dovanų ekonomikos principais. Bendruomenės prasmė – atrasti kitokią, ne piniginę, musų pasaulio pusę ir sukurti geresnį pasaulį.

Projekto kūrėjai ir ideologai – keturi draugai, užmetę visus kitus darbus ir savo laiką skyrę „Dovana – dovanai” tobulinimui bei programavimui. Šiuo metu darudar.org užsiregistravę daugiau nei 14 tūkstančių žmonių iš daugiau nei 300 miestų. Buvo padovanota daugiau nei 40 tūkstančių daiktų ir sugebėjimų. Dovanojami patys įvairiausi ir neretai netikėti daiktai: pradedant perskaitytomis knygomis, atsibodusiais drabužiais, senais mobiliaisiais telefonais ir baigiant savo gamybos uogiene, ekskursijomis po miestą ir net masažu.

Visada atrodė, kad pasaulis surėdytas neefektyviai. Vienojr vietojr visko daug, o kitoje to paties katastrofiškai trūksta. Atrodo, kad daug amžių tęsiasi techninis progresas, daiktų kas metai atsiranda vis daugiau, pagaminti juos vis lengviau, bet žmonės vis tiek lieka be daugybės gyvenimui reikalingų gėrybių.

Prieš dešimt metų susivienijo grupė draugų – dailininkų ir muzikantų. Mes visai neturėjome pinigų ir nesiekėme jų užsidirbti. Mum patiko tai, ką darėme, o tai, už ką mus supantis pasaulis siūlė pinigus, laikėme kvailu ir netikusiu. Mes gyvenome vieni pas kitus, nešiojome vienas kito drabužius, atiduodavome vienas kitam savo knygas, keitėmės filmais ir muzika.

Tada pirmąkart ir pastebėjome, kad daiktus galima paskirstyti daug efektyviau: kad jie atsirastų toje vietoje, kurioje tam tikru metu atneštų maksimalią naudą. Jeigu perskaitei knygą, tai nėra ko jos pas save laikyti, geriau atiduok draugui ir papasasakok ką perskaitei!

Bet toks pasitikėjimas dažniausiai įmanomas tik mažoje grupėje draugų, giminaičių ar gerų pažįstamų. Kur visi gerai vienas kitą pažįsta ir pamena, kas ką sakė, kas ir kam padėjo, kaip ir dėl ko. O kaip su visais kitais žmonėmis, kurių neįmanoma pažinoti ir atsiminti tiesiog fiziškai?

Bet atsirado nauja technologija, kuri visus žmones padaro „permatomais”. Visi tarsi apsigyvena viename kaime. Ši technologija – internetas. Jei neaišku, su kuo bendrauji, paprasčiausiai užduok klausimą, ir pasipils atsakymai: ką veikia, ką mėgsta, su kuo draugauja. Tu gali susipažinti su žmogumi dar nesusitikęs arba draugauti su juo niekada nesusitikdamas.

Iš pradžių internetas buvo virtuali relybė, bet smarkiai išplitęs jis darosi organiška pasaulio, kuriame gyvename, dalimi. Ji ima diktuoti savo taisykles, išeina į gatves, formuoja tikrą, nevirtualią aplinką bei realybę.

Pirmą kartą tai aiškiai pajutome, kai interneto dėka 2003 m. subūrėme pirmąjį flešmobą. Žmonės, visiškai nepažįstami realiame gyvenime, išmoko per internetą susitarti ir pasitikėti vienas kitu. Per kelias dienas suorganizavo gatvėse tokias masines akcijas, kurių organizavimui anksčiau būtų prireikę mėnesių, jei išvis tai būtų pavykę.

O kas būtų, jei kiekvienas atiduotų tuos daiktus, kurie jam nereikalingi? Netikėtai paaiškėjo, kad tinklapio pagalba galima sudaryti tam sąlygas ir įtraukti į apsikeitimo procesą visą pasaulį. Idėja, kuri anksčiau atrodė utopinė, staiga tapo visiškai normali ir pasiekiama įsisamoninus šiuolaikinių technologijų galimybes.

Pusę metų mąstėme apie tinklapio struktūrą ir programavome būtinus modulius, o 2008 m. rugsėjo 22 d. nuspendėme atidaryti dar „žalią”, bet jau veikiančią versiją. Papasakojome apie „Dovana – dovanai” tik patiems artimiausiems žmonėm ir padarėmė taip, kad tinklapis liktų nematomas tiems, kurie negavo specialaus pakvietimo. Mūsų draugai paprasčiausiai išdalino pakvietimus savo draugam, šie – saviems, ir jau po savaitės tinklapyje užsiregistravo daugiau nei tūkstantis žmonių iš skirtingų miestų. Idomiausia, kad tie žmonės iškart ėmė dovanoti savo daiktus. Visi lyg ir laukė tokios galimybės, tik paprasčiausiai niekas neturėjo reikiamo įrankio.

 

Maksimas Karakulovas

Norint ką nors padovanoti, pirmiausia reikia tinklapyje patalpinti informaciją apie savo daiktą: apibūdinti žodžiais, pridėti nuotrauką ir nurodyti miestą, kur daiktas yra, taip pat nurodyti galimo ar privalomo susitikimo vietą. Tai užima kelias minutes, dovanotojas pats sprendžia, kaip iš jo paims daiktą. Jis gali išvis neišeiti iš namų.

Patalpintą informaciją mato kiti, jie ją komentuoja, užduoda patikslinančius klausimus. Pasakoja, kam jiems tas daiktas reikalingas, kaip jie juo naudosis, pareiškia savo norus. Tam sukurtas specialus mygtukas „Aš noriu tos dovanos”. Dovana palaipsniui formuoja jos pageidaujančių sąrašą, iš kurio dovanotojas išsirenka simpatiškiausią žmogų ir pažada jam savo dovaną.

Po to dovanotojas ir tas, kam dovana pažadėta, susitaria apie susitikimą specialioje, tik jiems vieniems matomoje tinklapio dalyje ir pagaliau susitinka. Dovana įteikta, dabar apdovanotasis gali parašyti padėką. Ši padėka matoma visai bendruomenei, tai nebūtina, bet tapo gražia tradicija.

Kiekvieno bendruomenės nario dovanojimo istorija ir jo aktyvumas tinklapyje visiems matomas jo profilyje. Visada galima pžiūrėti, ką tas žmogus dovanojo ir ką dovanojo jam. Galima matyti, ko jis pageidavo ir kokius komentarus rašė. Galima pamatyti žmogaus nuotrauką, paskaityti, ką jis apie save rašė. Toks profilio skaidrumas – pasitikėjimą keliančio dovanojimo pagrindas.

Vienas gal nepanorės atiduoti savo daikto tam, kuris dar nieko nedovanojo ir nieko negavo. Kitas daugiau dėmesio skirs dovanos pageidaujančio žmogaus komentarams ir išsirinks pagal tai, ką šis parašė. Trečias sužinos, ar šis žmogus dovanojo ką nors kitam ir ką dovanojo. Ketvirtas išsirinks žmogų tiesiog pagal fotografiją.

Bendradarbiavimas organizuojasi pagal paprastas, bet griežtas tradicijas, išdėstytas tinklapyje. Štai kai kurios:

– Neprašyk ir nesiūlyk nieko mainais,

– Dovanojama be jokio atlygio. Bandymai mainytis už kokį nors atlygį laikomi gėdingais.

– Neatiduok dovanos pirmam pasitaikiusiam.

– Atidžiai peržiūrėk tuos, kurie dovanos pageidauja, ir išsirink tą, kam tavo dovanos labiausiai reikia. Taip bus geriau pageidaujančiam, įdomiau tau ir naudingiau visai bendruomenei.

– Nebandyk sukelti dovanotojo gailesčio.

– Nepadoru stumti žmogų į tokią padėtį, kada jam neliks pasirinkimo. Neatidavęs savo dovanos būtent tau, jis nebūtinai pasielgs blogai moralės ir žmogiškumo požiūriu.

– Gautą dovaną dovanok kitiems, kai tik atsiras tokia galimybė.

– Daiktai naudingi daugeliui žmonių ilgą laiką. Be to, tai įdomus žaidimas, kuriantis bendrą daikto naudojimo istoriją.

– Žodžiai „mainai”, „už dyka”, „sendaikčiai”, „šlamštas” bendruomenėje laikomi necenzūriniais.

Kuo daugiau žmonių įsijungia į bendrą dovanojimo sistemą, tuo daugiau pasitikėjimo jie sukelia. Tie, kas anksčiau netikėjo tokios praktikos galimybe, stebi likusius ir galiausiai patys prisijungia. Juk gavęs ką nors dovanų nuo nepažįstamo žmogaus, tu negali likti abejingas ir ko nors kam nors nepadovanoti.

Turime unikalią statistiką. Didėjant žmonių skaičiui, vidutinis kasdien dovanojamų daiktų skaičius išlieka tam tikrame lygyje. Žmonių daugėja nežymiai. Bet pasiekęs tam tikrą ribą, natūraliai susiklostęs dovanojimo lygis staiga padaro didžiulį šuolį ir persikelia į naują aukštesnį lygį. Žmonių smarkiai nepadaugėja, tačiau jie ima intesyviai dovanoti – mat savo kasdienėmis dovanomis jie suformavo aukštesnį pasitikėjimo lygį! Nuo pat pradžių mes pastebėjome tokį reiškinį Maskvoje, o kiek vėliau – Piteryje. Kasdien buvo dovanojama apytiksliai po 15 daiktų, o po šuolio – jau apie 40. Maskvoje įvyko jau keli tokie šuoliai, ir dabar čia dovanojama daugiau nei 200 daiktų per dieną.

Dabar galima pasižiūrėti animacinį filmą apie dovanojimą, kuris vadinasi „Tiesiog šiaip”. Tai savotiškas „Dovanos – dovanai” manifestas.

 

                           {vimeo}2321224{/vimeo}

Savo egzistavimu „Dovana – dovanai” kas akimirką užduoda vieną ir tą patį klausimą – ką žmonės yra pasiryžę dovanoti, kaip toli jie pasiruošę žengti atrinkdami daiktus, kuriuos gali atiduoti nepažįstamam žmogui. Reikia pažymėti, kad dovanų ekonomikai intensyvėjant, žmonės yra linkę kelti tą kartelę.

Yra daiktų, kurie mūsų bendruomenėje atsiranda stebėtinai reguliariai ir sudaro dovanų ekonomikos kasdienybę. Tokie daiktai yra:

– Rūbai ir aksesuarai (striukės, kelnės, suknelės, palaidinės, kepurės, avalynė, diržai, krepšiai, piniginės, laikrodžiai);

– Interjero detalės (spintos, stalai, kėdės, krėslai, šviestuvai, paveikslai, indai, peleninės, kambariniai augalai)

– Skaitmeninė ir elektroninė technika (grotuvai, fotoaparatai, mobilieji telefonai, monitoriai, klaviatūros, spausdintuvai, šaldytuvai, televizoriai)

– Knygos ir žurnalai (grožinė literatūra, fantastika, detektyvai, vadovėliai, žinynai, žemėlapiai, plakatai);

– Papuošalai ir kosmetika (auskarai, žiedai, apyrankės, pakabukai, lakai, lūpdažiai, šešėliai, kremai, parfumerija);

– Įvairiausi žaislai ir suvenyrai;

– Patys įvairiausi vaikiški daiktai.

Visgi šiame fone atsiranda unikalių, senų, netikėtų, o kartais visiškai nesuprantamų daiktų. Štai tik keletas pavyzdžių:

– Automobilis-motovežimėlis (СеАЗ). „Juo važinėjo senelis, labai rūpestingai jį prižiūrėjo”. Netrukus tinklapyje atsirado senų tarybinių automobilių kolekcionierius, kuriam ir buvo padovanota ši transporto priemonė. Kaip padėką kolekcionierius atsiuntė visą galeriją nuotraukų, pasakojančių, kaip gabeno automobilį.

– Pietūs su barščiais. Virti mėgstantis žmogus jau padovanojo ketverius pietus ir dovanoja juos tolliau. Svečiuose pas jį jau apsilankė vaikinas su mergina, dvi draugės, o taip pat šeima su vaiku.

– Svetimų dovanų pristatymas iš Peterburgo į Maskvą ir atgal. Per vieną savo kelionę žmogus pradžiugino net keturias dovanotojų ir dovanų gavėjų poras.

– Bendra kelionė į darbą automobiliu. Kaip dovanos aprašymą dovanotoja idėjo video, kuriame dainuoja vairuodama savo automobilį.

– Alavinis pakabukas pagal pasiūlytą eskizą. Dovanotojas lieja iš alavo ir siūlo visiems norintiems savo sugebėjimą. Penkerius jau pradžiugino.

„Dovanoje – dovanai” pilna iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingų daiktų: „Kalašnikovo” automato gilzės, senos tarybinės sąskaitos, avarinis geriamas vanduo, kažkokia juoda vėliavėlė su kaukole ir dar daug ko. Visgi kaip parodė praktika, net tokiems daiktams anksčiau ar vėliau atsiranda šeimininkas. Nuostabu stebėti, kaip tavo paskelbtas daiktas, kurio panaudojimo nė dorai nežinai, staiga tampa kam nors reikalingas. O žmogus, kuriam to prireikė, tiesiog pamišęs dėl tokių dalykėlių.

Kita vertus, daiktai, mūsų bendruomenėje netekę aplinkiniame pasaulyje įprastos kainos, sukelia kitokį požiūrį. Žmogus susimąsto ne apie tai, kodėl to daikto iki šiol neturi, o apie tai, ar jam išvis reikia tokio daikto, kaip jis juo naudosis, kodėl žmonės naudojasi tokiais daiktais? Žmonės pradeda rinktis tokius daiktus, kurių įprastame gyvenime niekada nesiryžtų pirkti. Vien todėl, kad jie niekaip netilptų į įprastą vartojimo biudžetą. O juk toks laisvas požiūris į daiktus ir vadinamas kūryba?

Vidutinis bendruomenės narių amžius – nuo 19 iki 30 metų, daugiausia yra 19-25 metų amžiaus žmonių. Moterų ir vyrų beveik po lygiai. Moterys aktyvesnės ir labiau įsitraukusios: kiekviena jų dovanoja daugiau už vyrus. Kas trečias užsiregistravęs nors kartą ką nors dovanojo.

Kai kurie dovanoja nuolat, kiti – po eilinio savo buto tvarkymo. Bet yra ir tokių, kurie dovanojimą pavertė kasdienybe. Dovanas jie siūlo praktiškai kasdien. O paskui surengia tikras dovanojimo dienas, sukviesdami vienon vieton visus apdovanotuosius. Nereti atvejai, kai dovanotojas, susitaręs dėl dovanos perdavimo, atsitiktinai sutinka minią dovanotojų ir apdovanotųjų. Su jais jis nesitarė – vieta ir laikas sutapo atsitiktinai.

Bendruomenės žmonės už tinklapio ribų anksčiau niekaip negalėjo susitikti, jie buvo atskirti daugybe neperžengiamų socialinių barjerų. Tinklalapis juos sujungė į bendrą dovanojimo sistemą. Juk kiekvienas žmogus turi ką nors, ką gali atiduoti. Čia ir yra stiprybė žmonių asociacijų bei organizuotų socialinių bendrijų stiprybė. Žmonės įsisavina naujas, anksčiau neprieinamas bendravimo ir savitarpio pagalbos erdves.

 

Šiuolaikinių interneto technologijų pagalba mes norime sukurti visuotinę dovanojimo erdvę. Pasiekti, kad dovanojimas taptų kasdieniu poelgiu. Turime išsiugdyti naują kolektyvinę tradiciją nekaupti ir neišmesti daiktų, o dovanoti juos pirmai progai pasitaikius. Dar daugiau – žmonės išmoks ir pradės dovanoti daiktus bei įgūdžius, sukurtus specialiai dovanojimui. Jie ims praktikuoti dovanojimą už tinklapio ribų.

Pirmoji problema ta, kad įprotis naudotis kasdiene nusistovėjusia kalba tiesiog neleidžia apmąstyti paprastų ir aiškių dalykų, pradėti gyventi ir veikti naujai. Kai tik tinklapis ėmė veikti, žurnalistai niekaip negalėjo jo aprašyti, vis vadino „mainų tinklapiu”, nors matė puslapį, skaitė tradicijas ir viską aiškiai suvokė.

Egzistuoja ir bendruomenės organizavimosi problema. Svarbu, jog neįsivyrautų jokia biurokratinė centralizacija, nežiūrint to, kad daugelis žmonių į ją linksta ir jos net reikalauja. Mes kuriame natūralią pilietinę bendruomenę, bandome palaikyti savivaldą ir saviorganizaciją, kurių nėra išoriniame pasaulyje. Turime visus saviorganizacijai reikalingus įrankius, tačiau tos problemos lyg tyčia persikelia į tinklapį. Norime pakeisti bendruomenei priklausančių žmonių sąmonę ir mąstymą, o vėliau juos keisti ir už tinklapio ribų. Tokie pokyčiai yra neišvengiami.

Maksimas Karakulovas

Vertė Evaldas Balčiūnas