Etiopijoje, tarp Woretos kaimelio ir Debre taboro, maždaug už 2 km nuo žvyrkelio įsikūręs mažas, bet unikalus Awrambos kaimas, kuriame nuo 1985 m. gyvuoja Awrambos bendruomenė. Jos pradininkas Zumra Nuru – šešiasdešimtmetis ūkininkas, sugebėjęs įkūnyti dar vaikystėje suprastas tiesas. Būdamas vos dviejų metų jis jau klausinėjo motiną apie religiją.

        Kartą jis gavo iš kaimynų krikščionių mėsos gabalėlį. Tai papiktino jo musulmonišką šeimą – motina atėmė mėsą ir išmetė. Nuliūdęs jis paklausė savo motinos, kodėl negali valgyti mėsos. Ši atsakė, kad negali, nes ji gauta iš krikščionių. „O argi krikščionys nėra žmonės?“. „Taip, jie yra žmonės“. „O mes irgi žmonės?“ „Taip, mes irgi žmonės“ „Tai kodėl mes negalime valgyti tos pačios mėsos?“ Atsakymo Zumra nesulaukė.

Ketverių metų jis jau klausinėjo apie žmonių elgesį. Matė nelygybę tarp vyrų ir moterų, matė apleistus senukus, žmonių išnaudojimą, žiauriai baudžiamus vaikus ir neteisingus sandorius. Dėl savo neįprastų klausimų šeimoje jį netrukus pradėjo laikyti protiškai atsilikusiu ir trylikos metų išmetė iš namų. Būdamas dvidešimties jis iškeliavo norėdamas skleisti savo idėjas. Kelionės iš miesto į miestą, bendraminčių paieškos tęsėsi 30 metų. Mažai kas į jį žiūrėjo rimtai, bet 1980 metais jis pagaliau subūrė 19 žmonių grupę ir įkūrė Awrambos (išvertus – „Kalvos viršūnės“) bendruomenę. Tuo metu visuomenė į juos žiūrėjo itin nepalankiai ir vadino juos radikalais. Po kiek laiko dėl politinių priežasčių jie buvo išvyti iš savo namų, o Zumra buvo suimtas ir du mėnesius praleido kalėjime. Bendruomenei teko dar ne kartą keisti savo gyvenamą vietą.

Šiuo metu bendruomenėje yra 403 nariai įsikūrę, 109 namų ūkiuose. Bendruomenė užima tik 17 hektarų plotą. Čia galioja savos taisyklės, kadaise suformuluotos Zumros ir nedaug pakitusios iki šiandien. Bendruomenė remiasi keturiais pagrindiniais principais:

      – pagalba sergantiems, seniems ar tiems, kuriems tiesiog nesiseka;

      – priešinimasis melui, nenuoširdumui, žmogžudystėms ir vagystėms.

Awrambos bendruomenėje nepraktikuojama jokia religija. Čia tikima tik nuoširdumu ir meile visiems žmonėms. Įdomu tai, kad bendruomenė nešvaisto savo kuklių resursų ir laiko vestuvių ar laidotuvių ceremonijoms. Čia manoma, kad pakilti iš skurdo galima ne meldžiantis ar tikintis pagalbos iš kitų, o lavinantis ir sunkiai dirbant. Taigi Awrambos bendruomenė yra vienintelė ateistiška bendruomenė Etiopijoje ir vienintelė vieta, kurioje moterys ir vaikai laikomi lygiaverčiais suaugusiems vyrams. Taip, čia galima pamatyti laukus dirbančią moterį ir virtuvėje šeimininkaujantį vyrą, o tai gana neįprasta ne tik Etiopijoje. Šeimos kuriamos abipusiu sutarimu. Išsirinkus ne bendruomenei priklausantį vyrą ar moterį, ateinantysis turi priimti bendruomenės taisykles, arba šeima palieka bendruomenę. Nors Etiopijoje praktikuojamos ankstyvos vedybos, kaimo gyventojai nutarė, kad merginos gali tekėti sulaukusios 18 metų amžiaus, o vaikinai – 22.

3-5 metų vaikams įkurta mokyklėlė su keliomis klasėmis, kurią lanko ir norintys išmokti skaityti bei rašyti suaugusieji. Baigę mokyklėlę vaikai dažnai pasinaudoja vyriausybės suteikta galimybe lankyti pagrindinę mokyklą ir po to patys nutaria, ar grįžti į bendruomenę, ar ieškoti galimybių kitur. Kai kurie pasitraukia, bet daugelis sugrįžta. Iš molingos žemės pastatyta biblioteka, svečių namai ir įspūdinga senukų prieglauda.

Senukų prieglauda yra unikali visai Etiopijai, nes seni, ligoti žmonės dažniausiai atsiduria gatvėje, kur elgetaudami bando išgyventi. Šiuo metu bendruomenėje veikia trylika komitetų: plėtros, svečių priėmimo, skundų, problemų, higienos, saugumo, įstatymų kūrėjų, senukų rėmimo, motinystės, žemės ūkio darbų ir kt. Tačiau komitetų nariai ne posėdžiauja, o petys į petį dirba kartu su visais bendruomenės nariais. Į posėdžius renkamasi tik esant reikalui. Apsilankius bendruomenėje stebina švara, tvarka ir ramybė. Žmonės čia gerai pamaitinti ir apsirengę. Vaikai čia neprašo išmaldos, nes bendruomenė ir žmonės gauna savų pajamų iš audimo. Vaikai Awranboje ne dirba, o žaidžia. Visi suaugę dirba 6 dienas per savaitę, o sekmadienį daro ką nori. Dažniausiai ir sekmadienį užsiimama darbais.

Visa pagaminta produkcija ir už ją gauti pinigai atitenka bendruomenei, kur padalinama po lygiai kiekvienam namų ūkiui, o ten paskirstoma po lygiai kiekvienam šeimos nariui, padedama vargšams ir silpniesiems. Visi dirba kartu – vyrai ir moterys. Bendruomenės produkcija – šaliai, rūbai, užtiesalai – parduodami kaimo parduotuvėlėje. Awrambos bendruomenė nepriima aukų (išskyrus knygas), o siūlo už tuos pinigus ką nors nusipirkti. Gaminių kainos mažos, negausus ir asortimentas, nes trūksta modernesnių audimo staklių ir kvalifikuotų audėjų. „Audimas nėra toks pelningas, nes mes nesame ekspertai. Visi mes esame paprasti ūkininkai“, – sako Zumbra. Laimei, jų reputacija ir nuoširdumas daro savo. Šalia kaimelio malūno stoviniuoja asilai, apkrauti kaimynystėje gyvenančių ūkininkų grūdų maišais. „Kaimynams labiau patinka mūsų malūnas, nes jie žino, kad mes jų neapgausime“, – sako aštuoniolikametis Asnake Gebeyehu.

Vietinei TV parengus reportažą, bendruomenė išgarsėjo, išaugo lankytojų skaičius. ES atstovas Etiopijoje Tim Clarkas, apsilankęs Awramboje, pareiškė: „Mane visiškai pakerėjo ši bendruomenė. Manau, kad ji demonstruoja visam pasauliui tinkamą modelį, kaip turėtų atrodyti lyčių lygybė. Nieko panašaus nemačiau visoje Afrikoje ir, tiesą sakant, pasaulyje. Bandysiu pritaikyti tai, ką čia pamačiau, savo įstaigos veikloje.“

                         {youtube}oLQJtCuGfyY{/youtube}

                         {youtube}vJzuiAIMFio{/youtube} 

Pagal www.ezega.com, http://ethiopiwhere.blogspot.com, http://nazret.com, http://kwilla.livejournal.com parengė RB