Dmitrijus Žvanija iššaukiamai ir provokuojamai bando nagrinėti žmonių daugumos ir revoliucijos santykio temą. Straipsnis ypač nekorektiškas: paniekinamai atsiliepiama apie mases, jas autorius lygina su rūgstančiomis išmatomis ir isteriška moterimi, socialistus kaltina melu ir kvailumu, o anarchistus vadina tiesiog kvailiais. Gal kiek labiau pasisekė Trockiui – pastarasis bent cituojamas prieš sumalant į miltus.
Šiame trumpame, bet emociškai stipriame rašinyje autorius spėja prisirinkti daugybę priešų. Didelių priekaištų D. Žvanijai negali turėti gal tik revoliucinio sindikalizmo šalininkai, nes autorius lyg ir giria jų klasikus – Georgesą Sorelį ir Hubertą Lagardelle’ą. Skaitant tekstą lengva pajusti, kad autorius išmano savo krašto padėtį, todėl ne be ironijos keliais sakiniais sugeba nupiešti gana tikslų šių diėnų Rusijos socialinių kovų paveikslą. Tiesą sakant, vaizdas gana panašus į Lietuvos, tik vietoj Pikaliovo reiktų prisiminti Adamkaus apsilankymo farsą Didžiasalyje.
Kaip ten bebūtų, savo emocionaliu užtaisu D. Žvanija išsprogdina miesčionišką aktyvistų ramybę. Tai tarsi žodžių bombos politkorektiškumo užmigdytame pasaulyje. Kai kurie jo epitetai žeidžia ir mane, bet, kita vertus, suprantu, kad taip autorius priverčia skaitytoją mąstyti. O mąstant nėra sudėtinga atsirinkti, kur tiesa, o kur tik publicistinė provokacija.
Ar masės kuria istoriją? Turbūt tiek pat, kiek išmatų masė įtakoja žmogaus sveikatą. Yra du didžiausios paniekos nusipelnę dalykai – kvailumas ir melas. Tradicinis socializmas (nekalbant apie anarchizmą, tapusį kvailumo sinonimu) apsunkintas abiejų ydų. Jeigu socialistas tvirtina, kad masės kuria istoriją, jis arba meluoja, kad jo neįtartų socialistinės dogmos išdavyste, arba atvirai kvailioja, nesuprasdamas, kaip jo iliuzijos kenkia socialinės revoliucijos reikalui.
„Masės” – pats žodis sukelia nemalonias asociacijas. Tiek to, jei viskas apsiribotų asociacijomis, tačiau svarbiausia, kad masės, išsiverždamos į pirmą planą, žlugdo galimybes pakeisti šį netikusį pasaulį.
Panagrinėkime Pikaliovo – nedidelio Leningrado srities miesto – situaciją. Jame oligarchai pasidalino miestą sukūrusią cemento gamyklą. Rezultatas – gamyba sustojo, miesto gyventojai liko be pinigų ir be darbo. Kairieji su viltimi žiūrėjo į Pikaliovą. Laukė socialinio sprogimo. Skaičiavo, kiek Rusijoje yra tokių „mono” miestų. Atrodė, viltys pradeda pildytis. Pikalioviečiai, įstumti į neviltį, užtvėrė federalinę automagistralę, pareikalavo grąžinti neišmokėtas algas ir vėl atverti gamyklų vartus. Susidarė didžiulis transporto kamštis – iki Čerepoveco. Daugiau nei 400 kilometrų. Ir tada į Pikaliovą malūnsparniu atskrido nacijos lyderis – Putinas. Nelaimingo miesto gyventojai sutiko jį džiaugsmingai. Pagaliau atvažiavo jis, jų numylėtinis: neaukštas, neišsiskiriantis pliktelėjęs vyriškis. Visoje jo povyzoje jaučiasi patikimumas – tai, ką vyre vertina rusų moterys. Tegul ne gražuolis, ne didvyris, svarbiausia, kad patikimas, kad už jo nugaros kaip už mūro…
Pikalioviečiai, šlovindami Putiną, buvo įsitikinę: jis tuoj duos pipirų oligarchams ir srities valdininkams. Ir Putinas nepavedė, neapvylė, pateisino viltis ir lūkesčius. Jis gi patikimas! Prieš kameras į šuns dienas išdėjo oligarchus, ypač stipriai kliuvo Deripaskai. Putinas įsakė išmokėti algas, paleisti gamyklą. Žmonės liko patenkinti. Putinas eilinį kartą pasirodė kaip masių gynėjas. Žmonės tingi domėtis, kad susitarimas apie gamybų paleidimą buvo pasirašytas išvakarėse Kremliuje ir kad tas susitarimas pelningas Deripaskai, kurį prieš telekameras pristatė kaip mušamą berniuką. Pikaliovo masės nurimo, nustojo bruzdėti. Ir tai normalu. Masės kitaip nesielgia. Iš pradžių triukšmauja, o paskui atsiduoda tam, ką pamilo. Taip buvo visada.
Revoliucija suryja savo vaikus – ši nuvalkiota „tiesa” visiškai neteisinga. Revoliucijos vaikus suryja ne motina, o masės. Ir tai ne dėl „socialinių poslinkių”, kai revoliucijai vystantis iniciatyva iš vienos socialinės grupės pereina kitai, kaip rašė Trockis. Tai įvyksta dėl masių svyravimų. Masės išgyvena revoliuciją isterijos režimu. Jos ne mąsto, o išgyvena, jaučia. Revoliucija masėms – tai materija, duota pojūčiais, o ne protu. Kaip zyliojančiai moteriai reikia vis naujų meilužių, taip ir isteriškoms masėms nuolat reikia naujų numylėtinių. Mirabeau, Dantonas, Robespierre’as, Kerenskis, Trockis, Stalinas… Kiekvienas susilaukė savų ovacijų.
Žinoma, masių blaškymesi tam tikros logikos buvo. Socialdemokratas Suchanovas prisimena, kad kareivių minia, pasitikusi Petrograde Leniną, buvo pasiruošusi jį sudrakyti, kai šis ėmė kalbėti apie taiką be aneksijų ir kontribucijų. Praėjo vos keli mėnesiai, kariuomenė skaudžiai pralaimėjo, Rusija sulaukė šimtų tūkstančių lavonų, ir ta pati minia suriaumojo: „Taikos!”
Vargšelis Trockis, išbandęs visus minios meilės vaisius. 1917 m. lapkritį jis atsisakė komisarų tarybos pirmininko pareigų. Neva antisemitinėje valstybėje žydas negali būti valstybės vadovu, netgi jei ta valstybė – darbininkų. Praėjo mažiau nei metai, ir jį – žydą, kuris prieš tapdamas vyriausiu kariuomenės vadu ir karo reikalų liaudies komisaru, niekada nekilnojo sunkesnio už plunksnakotį daikto, rusų kareiviai, tiesiogine to žodžio prasme, nešiojo ant rankų. Trockis armijoje turėjo milžinišką autoritetą. Žmogų, iš griuvėsių prikėlusį kariuomenę, dievino ne tik vadai, bet ir paprasti kareiviai. Bet štai karas baigėsi, ir minia, tegul ji jau buvo kita nei 1917-ųjų rudenį, ėmė Trockį niekinti. Kažkoks Leiba Bronšteinas įtraukia mus į avantiūras – irgi mat atsirado mesijas… Užtai tauta pamilo kitą kitatautį – Staliną. Dievino jį, gruziną, daugiau nei dvidešimt metų. Ar reikia priminti, ką reiškia būti gruzinu šių dienų Rusijoje? Ar reikia pasakoti, kaip į gruzinus žiūri rusų minia šiandien?
Trockis „tarybinio termidoro” (biurokratinio revoliucijos išsigimimo) priežastis aiškino užtrukusia tarptautine revoliucija. Neva jeigu būtų nugalėjusi proletarinė revoliucija Vokietijoje, tai vokiečių darbininkų klasė būtų padėjusi rusų broliams patobulinti planinę gamybą, būtų pasidalinusi būtina patirtimi. Bet praėjus 15 metų po vokiečių revoliucijos pralaimėjimo ir susidorojimo su spartakiečiais, išsivysčiusi vokiečių darbininkų klasė atvedė valdžion Hitlerį. Vokiečių minia pajuto orgazmą klausydama, kaip sapalioja jefreitorius su klouno ūsais ir nutrauktu kiaušiniu.
Beje, tas pats Trockis savo „Išduotoje revoliucijoje” teisingai pastebi, kad dar viena tarybinio termidoro priežastis buvo pasikeitusi „vakar dar revoliucingų masių” psichologija. O jei biurokratinis išsigimimas yra masių sąmonės pokyčių pasėkmė, tada būtų juokinga kaltinti biurokratiją nutolimu nuo masių. Biurokratija ir jos lyderis Stalinas, priešingai, bent iš pradžių įdėmiai klausėsi burbuliavimo masės pilve.
Kas užsiima socialistinio aktyvizmo praktika nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos, ne kartą įsitikino, kaip lengvai žmonių mases blaško vėjai. 1990-ųjų pradžioje agituoti prieš Jelciną ir Sobčiaką Rusijoje buvo nesaugu. Isteriškos demokratijos stulpų šalininkės už tai galėjo iškabinti akis ar ką nors nutraukti. Per metus ar pusantrų minia atsikando rinkos grožybių, ir tos pačios poniutės necenzūriškai keikė Jelciną, o Sobčiaką vadino šunsnukiu. 10-ojo dešimtmečio viduryje Peterburge karaliavo „Jabloko”, ši organizacija faktiškai tapo valdžios partija, nes beveik visi valstybės dūmos deputatai nuo Peterburgo – buvo iš „Jabloko”. Dabar ši partija prie Nevos krantų negali surengti bent kiek masiškesnio renginio, o rinkimuose surenka kelis niekingus procentus. Žinoma, rinkimai būna nesažiningi. Bet galima suklastoti du, tris, net penkis procentus balsų – bet ne 25! Minios nuotaikos pasikeitė. Dabar Peterburge ji visai ne už „Jabloko”.
Minios nepastovumo, masių kvailumo pavyzdžių galima pateikti daugybę. Žinant, kad masės – visada blogai, reikia padaryti teisingas išvadas. Tinkamas gerai revoliucijos strategijai. Žinoma, galima tapti mizantropu, užsisklęsti ir imti nekęsti aplinkinių. Iš principo tai geras sprendimas, bet jis turi vieną didelį trūkumą – yra nerevoliucingas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, bet neigiamą masių įtaką istorijoje galima stabdyti kuriant masines korporatyvias ir pilietines organizacijas. Masinės organizacijos visai ne tas pats, kas masių organizavimas. Bet kokios pastangos įsprausti mases į kokius nors rėmus baigiasi diktatūra.
Tikros masinės organizacijos visais laikais jungė aktyviausius, nenustygstančius, drasiausius („neatsakingiausius”) vieno ar kito sluoksnio atstovus. Nesvarbu, ar jie darbininkai, valstiečiai, kareiviai ar menininkai. Sakysim, kovinga profsąjunga niekada neatstovaus vienos ar kitos profesijos atstovų daugumos. Apie tai jau prieš šimtą metų rašė Georgesas Sorelis, Hubertas Lagardelle’as ir kiti revoliuciniai sindikalistai. Kovinga profsąjunga – tai visada nedidelė profesijos mažuma.
Profsąjunga Fordo gamykloje Vsevoložske – nedidelė. Gamykloje organizuotų darbininkų mažiau nei plaukiančių pasroviui. Sankt Peterburgo jūrų uoste – toks pat vaizdas. Dokerių profsąjungos aktyvui priklauso tik tie, kurie pasiruošę kovoti nežiūrėdami į šeimininkų gąsdinimus.
Protingų visada mažiau nei priekvaišų, o drąsių mažiau nei bailių. Bet būtent mažuma gali radikaliai pakeisti istorijos eigą. Ir svarbiausia, kad organizuota mažuma neleis bobiškai nasių isterijai sužlugdyti visko, kas gyva ir nauja.
Dmitrijus Žvanija
Iš www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas
![pikta minia](/images/stories/anarchija2/pikta%20minia.png)