2002 m. rugpjūčio 1 d. gyventojų apskaitos duomenų bazėje aš pakeičiau įrašą iš „vedusios poros namų ūkio“ į „dviejų ar daugiau žmonių, gyvenančių ne šeimoje, namų ūkį“. Išsiskyrusi po 28 bendro gyvenimo metų, jau kitą dieną atvėriau savo 1927 metų statybos kolonijinio stiliaus namo duris grupei vyrų ir moterų, daugiau nei dvigubai jaunesnių už mane. Per vieną naktį namas, kuriame pragyvenau 12 metų, tapo septynių asmenų anarchistiniu kolektyvu. Sprendimai buvo priimamai bendru sutarimu, o atmosferą kūrė punk muzika, keiksmažodžiais pagražinti pokalbiai ir maistas iš atliekų konteinerių.
H. Thoreau yra pasakęs savo garsiąją frazę, kad „gyvendamas Concorde daug apkeliavo“. Drįstu pasakyti, kad keliavau lygiai tiek pat, o gal ir dar daugiau, net neišeidama iš savo namų.
Viskas atsitiko maždaug taip. Su savo vyru priėjome liepto galą. Vedusiems kartais taip atsitinka. Padėjome vienas kitam gyventi ir daryti karjerą. Billas yra anglų kalbos mokytojas, aš – rašytoja. Kartu išauginome dvi dukteris. Izabellei ir Margaretai užaugus, o mums persiritus per 50 metų amžiaus ribą, išaiškėjo, kad mūsų viltys ir tikslai likusiems keliems dešimtmečiams skiriasi. Billas norėjo ramybės ir vienumos, o aš norėjau triukšmo ir judesio. Viskas dar pasunkėjo, kai teisme kaip advokatė ėmiau ginti Justiną, penkiolikametį pabėgėlį iš prieglaudos, kuris teisėsaugos akiratyje buvo jau nuo 12 metų. Po metus trūkusių bandymų surasti jam tinkamą būstą, supratau, kad vienintelis variantas yra man pačiai tapti jo įmote.
Tačiau dabar, susidūrusi su perspektyva tapti 52 metų vieniša mama su paaugliu berniuku, aš supanikavau dėl pragyvenimo. Bandydama surasti tinkamą išeitį, pradėjau galvoti apie kolektyvinį namą Oregone, kur praeitą vasarą gyveno mano vyresnioji duktė Izabellė. Taip pat prisiminiau jaunų anarchistų grupę – muzikantus ir menininkus iš Greensboro, kuriuos pažinojau per savo dukteris.
Kai Izabelė grįžo namo baigus koledžą, ji jau buvo anarchistė. Po truputį pradėjau keisti savo išankstines nuostatas šių žmonių atžvilgiu. Pradėjau į juos žiūrėti ne kaip į netvarkingus, smurtaujančius ir griaunančius, o kaip į bendruomenę, pasišventusią hierarchijų keitimui bendru sutarimu ir bendradarbiavimu. Izabellė kartą juos apibūdino kaip besikeikiančius kvakerius. Bėgant laikui mane vis daugiau traukė teikiantis vilčių požiūris, kad žmonės patys žino, kas jiems geriausia, ir jų nuostata, kad ir kokia naivi ji bebūtų, kurti geresnį pasaulį čia ir dabar. Anarchizmas, bent jau toks, koks praktikuojamas čia, daugiau orientavosi į bendruomeninių daržų kūrimą ir „pasidaryk pats“ pramogas, o ne į juodas skareles ant veidų ir kovą su riaušių policija (nors būta ir to).
Kovodama su chaosu savo gyvenime mąsčiau, ar anarchistinis požiūris galėtų padėti man. Supratau, kad nors ir neįprastas, jis nebus blogesnis už vargą su namo mokesčiais ir įsipareigojimais Justinui.
Taigi kartu su Justinu perėjome į mikroekonomiką, kurioje už 500 USD galima gyventi ne tik patogiai, bet ir pasiturinčiai. Kai savo naujame ūkyje apjungėme įgūdžius, supratome, kad turime viską, ko reikia, kad sukurtume interneto svetainę, perdažytume lubas ar įmontuotume į automobilį naują grotuvą. Dalijimasis paslaugomis ir įrankiais su žmonėmis ne iš mūsų namo kasmet sutaupo mums tūkstančius dolerių. Jei dabartiniam mūsų gyvenimui ir yra koks istorinis modelis, tai jis yra ne šešiasdešimtųjų komunos ar XIX a. utopijų eksperimentai. Greičiau tai yra prieš kelis milijonus metus egzistavusios medžiotojų-rinkėjų bendruomenės. Žiūrint tokiu požiūriu, mūsų miniatiūrinės genties gyvenimas yra labai panašus.
Žinoma, sakydama taip, neatsižvelgiu į tą siaubą, kurį jutau, kai 2002 metais ruošiausi atverti savo namų duris anarchijai. Taip pat neatsižvelgiu į kartais pasitaikančias baisias dienas, kaip tas vakaras, kuris prasidėjo Justino riedlente kambaryje, o baigėsi riksmu, išlaužtomis durimis ir iš antro aukšto pro išdaužtą langą išlekiančia riedlente. O dar buvo nenorintys išvykti svečiai, trumpalaikė žiurkių invazija (įvykusi po to, kai galinėje terasoje neapdairiai palikome dėžes su iš konteinerių surinktu maistu) ir mane palikę draugai, kurie negalėjo susitaikyti su naujuoju mano gyvenimo būdu.
Man vis dar priklauso apie 2/3 namo. Kita dalis priklauso dviems jaunoms moterims – 25 metų politinei aktyvistei Mackie Hunter, kuri turėjo draudimo išmoką, ir 26 metų būgnininkei Stef Smith, kuri vis dar turėjo nepanaudotą koledžo fondą. Jų investicijos kartu su mano pinigais padėjo perpirkti iš Billo jo dalį, kai mes išsiskyrėme prieš dvejus metus. Kadangi aš nenoriu pelnytis iš kolektyvo kaip nuomotoja, nutariau, kad ta suma, kuri susikaups iš mano kolegų mėnesinių nuomos mokesčių, neatiteks man, jei namas bus parduotas, bet padės kolektyvui toliau gyvuoti. Iš esmės savo kapitalą aš pakeičiau iš namo į namų ūkį. Po dvidešimties metų, kai man bus 70, galbūt aš gailėsiuos iškeitus savo pinigus į laiką ir bendruomenę, bet dabar aš nemanau, kad taip ir bus.
Namo gyventojų amžiaus skirtumas apima 50 metų, nuo šešiametės Jodi Staley dukros iki manęs. Justinui dabar yra 18, prieš metus jis paliko mus ir gyvena su savo drauge. Jis ketina stoti į konservatoriją. Taigi išaiškėjo, kad jis ne tik yra iš tų vaikų, kuriems išauginti reikia daugybės žmonių pastangų (jis klestėjo prižiūrimas visos grupės), bet ir protestuodamas pasuko stebinančiai meinstryminiu keliu.
Niekas iš mūsų nedirba pilnos darbo dienos. Gauname pajamas dažydami namus, spausdindami, mokydami, dalyvaudami medicininiuose tyrimuose, ruošdami maistą restoranuose ir rašydami. Sutaupytas laikas man leidžia rūpintis pasenusiu giminaičiu, ruošti maistą nemokamo maitinimo programai, būti su draugais ir rašyti knygą.
Surašius viską ant popieriaus, mes atrodome kaip elgetos. Mėnesinis pragyvenimo mokestis dabar yra 160-245 USD, priklausomai nuo užimamo kambario dydžio. Į šią sumą įeina paskola už namą, nuosavybės mokesčiai, namų ūkio draudimas, paslaugų mokesčiai. Kiekvienas mūsų papildomai kas mėnesį įnešame 30 USD į namo fondą, kuris padengia urmu perkamus produktus – ryžius, pupas, alyvų aliejų, prieskonius ir tokius reikmenis kaip tualetinis popierius, lempos ir skalbimo priemonės.
Kalbant apie maisto produktus reikia pasakyti, kad tipinė maisto paieška artimiausių parduotuvių konteineriuose paprastai duoda daugybę maisto – dėžes obuolių, apelsinų, bananų, bulvių ar raudonųjų svogūnų, gal kiek minkštesnių ar su dėmelėmis, bet vis dar šviežių ir valgomų.
Nuotraukoje 52 metų Liz (apsirengusi baltai) sėdi prieš tranzuotojų plakatų kolekciją. Kartu su ja – penki iš šešių kolektyvo narių. Jauniausioji – šešiametė Skye Tull.
Kiekvieną sekmadienį paeiliui kas nors ruošia pietus, o likę valo ir tvarko tuo metu, kai iš virtuvės griaudi „Al Green“ ar „The Pixies“ muzika. Kadangi valgomąjį pavertėme miegamuoju (kaip ir darbo kambarį po laiptais ar mažą kambarėlį viršuje, kuris buvo mano darbo vieta), valgome atitvertoje šoninėje terasoje arba, jei šiltas oras, vidiniame kieme, po mirtos medžiu. Jei oras šaltas, pietaujame prie virtuvės stalo ar bendrajame kambaryje.
Antradienio vakarais rengiame namo susirinkimus. Stebėtina, kaip kartais praverčia žinios apie tai, kad kažkam skauda galvą, kažkas įsimylėjo, o kažkam nepakanka miego. Ne viena kambariokų kompanija subyrėjo po kriauklėje palikto nešvarių indų kalno ar ant vonios grindų paliktų šlapių rankšluosčių. Tačiau taip atsitinka ir įprastose šeimose. Mes kalbamės apie tai, kas atrodo svarbu.
Nors mūsų kasdienė veikla yra arčiau Waldeno (tvenkinys prie kurio gyveno H. Thoreau) nei „Weather underground“, tačiau ant priekinių ir galinių durų esame prisegę lapelius su instrukcija, kaip elgtis policijos reido atveju. Panašūs namai kituose miestuose dažnai būna tikrinami policijos.
Nežiūrint stigmos, kuria pažymėtas žodis „anarchistas“, ir nuolatinio stebėjimo, su kuriuo susiduria anarchistiniai namų ūkiai, tokių namų skaičius auga. Anarchistai jau nebesilaiko vien koledžų miesteliuose ir dideliuose miestuose. Jau netrūksta klestinčių anarchistinių bendruomenių ir panašių į mūsų namų tokiuose miestuose kaip Lake Worthas, Maxias, Springfieldas. Sąmoningų bendruomenių draugija (Fellowship for Intentional Community) savo on-line sąraše išvardija daugiau nei tūkstantį JAV kolektyvinių namų, ekokaimų ir kooperatyvų. 1990 metais tokių buvo tik 400. Nors ir ne visi jų save priskiria anarchistams, bet daugiau nei pusė jų sprendimus priima bendru sutarimu. Tačiau net ir šis sąrašas nėra pilnas. Pvz., nei vienas iš penkių man žinomų Greensboro namų jame nėra įvardintas.
Retai pasitaiko tokių savaičių, kai name nesisvečiuoja bent vienas žmogus. Vieną žiemą garaže gyveno danas, kuriantis filmą. Lietingą praeito pavasario vakarą į duris pasibeldė visas senovinis styginių ansambliukas. Jie keliavo po šalį prekiniais traukiniais ir užstrigo mūsų mieste. Bendrajame kambaryje jie grojo smuiku, bandža, muzikiniu pjūklu ir po dienos iškeliavo tolyn. Kitas svečias pėsčiomis keliavo iš Maino į Šiaurės Karoliną ir toliau, iki savo namų Oregone. Jis pagyveno savaitę, susisiuvo praplyšusią kuprinę ir iškeliavo į vakarų pusę.
Turiu draugų, kurie sako, kad negalėtų gyventi taip kaip aš. Tikiu jais. Nuolatinis trepsėjimas ant laiptų, kavos puodeliai kriauklėje, paslaptingi objektai šaldytuve, kurių nuosavybės niekas neprisiima, klaikus kai kurių dienų intensyvumas, kai daugybė asmenybių susikaupia vienoje vietoje – tai ne kiekvienam. Tačiau įprastas gyvenimo būdas irgi ne ką geresnis. Bendras namų ūkis, kuriame ryšiai tarp žmonių laisvesni nei šeimoje, bet juos sieja lojalumas, bendrumas ir bendra erdvė, visiškai patenkina mano bendravimo ir giminystės poreikius, o šeima to padaryti jau nebegali.
Man prieš akis kartais vis dar pasirodo senoji namo, kaip atomizuotos vidurinės klasės šeimos namų ūkio, inkarnacija. Kartais kas nors paklausia, kur yra lietsargis, aspirinas ar pincetas, ir mano mintyse iškyla vaizdas, kur tas daiktas buvo anuo metu. Tokie prisiminimai nėra nemalonūs, greičiau kiek keisti.
Vis tik riba tarp to, kaip gyvenau anksčiau, ir kaip gyvenu dabar, išlieka. Dabartinis mano gyvenimas nėra utopija. Taip gyventi smagu. Smagu girdėti terasoje besijuokiančius žmones, smagu šokti virtuvėje, smagu trečiadienio vakarą naršyti konteinerius. Mano nuomone, visame tame chaose gyventi daug įdomiau nei bet kokioje utopijoje.
