8-ajame XX a. dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje užgimė „tortų metikų“ sąjūdis, sukėlęs siaubo bangą politiniame ir kultūriniame Amerikos isteblišmente. „Metikams“ vadovavo taiklus tortų svaidytojas Aronas Kay. Šis šokoladinių ir kreminių salvių snaiperis bombardavo įvairaus plauko elitą: dešinįjį teoretiką Williamą Buckley, art žvaigždę Andy Warholą, Niujorko merą Abe Beame’ą, rašytoją Normaną Mailerį ir daugelį kitų.
Tai jis tortu išterliojo LSD propagandisto Timothy’o Leary’o fizionomiją. Deja, prašovė pro šalį taikydamas į Malcolmą Mclareną ir Ronaldą Reaganą.
Kitas žymus tortų svaidytojas – belgas Noelis Godinas. 1969 m. jis pirmą kartą savo rankomis tortu subombardavo rašytoją Marguerite Duras, kuri iš pradžių pažadėjo, o vėliau atsisakė viešai palaikyti situacionistinę studentų akciją Paryžiuje. Nuo N.Godino organizuotos „europietiškos kreminės artilerijos“ nukentėjo žymiausi Prancūzijos TV laidų vedėjai, daugelio parlamentų deputatai ir ministrai, oligarchai ir didžėjai, menininkai ir NATO generolai. Viename festivalyje kliuvo net buvusiam bičiuliui Jeanui-Lucui Godard'ui, „artileristų“ požiūriu iškeitusiam didžiąsias Mao idėjas į abstrakčią, miglotą ir bevaisę šou visuomenės kritiką.
Gavus tortu į veidą, susiklosto gana pikantiška situacija, nes nukentėjusios įžymybės negali rimtai persekioti užpuoliko bei jo pagalbininkų. Visų pirma, tai tik „smulkus chuliganizmas“, o antra, jų reikalavimas susidoroti su „artileristais“ visam laikui sugadintų „buržuazijos stabų“ įvaizdį. Daugelis spaudos atstovų gana palankiai žiūri į „kremo akcijas“ tiesiog dėl to, jog nenori patekti į būsimų taikinių sąrašą. Todėl „Godino gauja“ drąsiai teigia, kad jų artilerija yra papildomas, pačių žmonių sukurtas valdžios bei „smegenų plovėjų“ kontrolės būdas.
Garsiausias N. Godino žygdarbis – 1998 m. sviestas tortas į kompiuterių magnatą Billą Gatesą. „Mes – naujieji luditai. – rašė N.Godinas. – Prieš pusantro šimto metų jie laužė mašinas, kurios naikino darbo vietas, o dabar pagrindinis spektaklio visuomenės variklis yra visomis priemonėmis kultivuojamas buržuazinis narciziškumas, beatodairiškas įsimylėjimas į išgalvotą savo įvaizdį. Būtent šis mechanizmas užpildo pasaulį milijonais nereikalingų daiktų ir verčia žmones „sėkmės“ vardan rūpintis milijonais reikalų, į kuriuos būtų galima paprasčiausiai nekreipti jokio dėmesio“.
Po pasikėsinimo į B. Gatesą belgų „Microsoft“ padalinyje prasidėjo pačios tikriausios represijos. Vadybininkams kilo įtarimas, jog tarnautojų tarpe yra „purvinų kiaulių“, pritariančių N. Godinui, kurios ir išdavė bosą, perdavusios „artileristams“ jo kelionės maršrutą. Diversantų ieškojo ilgai. Neaišku, ar jie egzistavo iš tikrųjų, tačiau ironiškasis N. Godinas džiaugsmingai patvirtino šį faktą: „Jie, žinoma, ne anarchistai, ne tokie, kaip mes, jiems patinka jų darbas, tačiau mus jie laiko slaptais savo atstovais, simboliniais laisvės pajėgų agentais“.
Šiandien pasenęs ir šiek tiek praradęs formą N. Godinas jau į nieką nebemėto, dabar jo namuose renkasi „artileristai“ ir smulkmeniškai planuoja išpuolius. Čia jie sudarinėja ir „kaltinamųjų sąrašus“, kuriuos išsiunčia laikraščių redakcijoms.
Žinoma, tokius veiksmus lengva kritikuoti, kaip nerimtus, perdėm individualius ir neefektyvius. Tačiau reikia suprasti, kad tortų svaidytojų gestai greičiau liudija ne gerą jų humoro jausmą, o pasipriešinimo dalyvių neviltį. Kai visur aplink – valdžia, paskutine viltimi daugeliui tampa kreminis tortas.
Dešinysis filosofas Bernard-Henri Lévy, 1985
{youtube}F36OXrrO3Fc{/youtube}
Aukštuomenės žurnalistas Alain Bévérini, 1993
Korporacijos vadovas Bill Gates, 1998
Prezidentas Nikolas Sarkozy, 2008
Noelis Godinas prisimena, 2007
