Tai mano paskutinė rašliava šiame puslapyje. Artimiausiu metu visos teisės bus perduotos asmenims, kurie norės toliau kuruoti šį tinklapį. Tolimesnio intereso jį prižiūrėti nebeturiu. Galbūt kažkam įdomu, kodėl? Norint į tai atsakyti, reikia grįžti į pradžią, į pirmą dieną, kai paleidau šį puslapį. Tada, kaip ir dauguma Zeitgeist žiūrovų, buvau šokiruotas esamos pasaulinės situacijos. Džiugu buvo pajausti, kad tuometinės mano idėjos puikiai sutapo su Zeitgeist skleidžiamomis idėjomis. Todėl pradėjau rašyti daug straipsnių ta tema…

Labai greitai puslapis įsivažiavo. Buvau pakviestas net į radiją ir pravesti LUNI paskaitos. Iškart po to sekė puslapio praplėtimas. Tai yra: forumo paleidimas, bandymai versti filmus ir rengti susitikimus. Išties, šios svetainės dėka susipažinau su daugybę įdomių žmonių. Tai tik leido toliau tęsti pasaulio problemų nagrinėjimą. Labai greitai stipriai prasiplėtė ir mano žinių bagažas. Tai leido rašyti vis naujus straipsnius ir daryti naujas išvadas. Kartais straipsniai buvo gana tolerantiški, kartais pikti. Ypač tada, kai nebeišlaikydavo kantrybė matant įvykius, kurie vyksta mūsų pasaulyje.

Bet po kurio laiko mano idėjos staiga pradėjo krypti nuo originalių Zeitgeist. Ir greitai supratau, kad rašau ne apie Zeitgeist idėjas, o savo. Dėl to rašymą nutraukiau. Mačiau, kad žmonės nelabai supranta, apie ką kalbu. Galbūt tai dėl mano negebėjimo tiksliai perteikti mintis ar dėl jų nenoro jas priimti. Tačiau dabar jau jokio skirtumo.

Išties, įkurdamas tinklapį, turėjau tikslą perteikti Zeitgeist idėjas, o ne kurti judėjimą ir bandyti „gelbėti” pasaulį. Bet taip jau išėjo, kad įsivėliau ir į judėjimą, kuris nors ir vangiai, bet vyko. Deja, tai man kenkė labiau nei tikėjausi. Iš prigimties esu mąstytojas, todėl žūtbūt norėjau rasti atsakymus, kurie nuolat iškildavo. Vis bandžiau rasti būdą, kaip pakeisti sistemą, kurioje dabar gyvename. Tai atėmė daug sveikatos ir nervų. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad nėra atsakymo į tokį svarbų klausimą.

Puikus atsakymų paieškos pavyzdys – „Diena, kai sustojo Žemė”. Šios istorijos idėja kilo bandant užmigti. Kankintis teko ilgai, kol suėmė miegas. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Teko keltis 3-ią nakties ir sėsti rašyti, nes kitaip organizmas atsisakė klausyti. Ir tokių atvejų buvo ne vienas – kai mintys kankindavo tol, kol jas išliedavau tekstu.

Tada dar nesupratau, bet tokie „nuolatiniai” kankinimaisi bei nuolatinis neigiamos informacijos pumpavimas į save išties sugadino mano sveikatą. Net taip savo mylimą sportą mečiau. Galų gale pradėjau sau užduoti klausimus: „Kam aš tai darau? Kokia man iš to nauda? Ar čia nėra vėjų vaikymasis laukuose?”. Šiuos atsakymus gavau. Žinoma, jie nedžiugino, bet logika turėjo paimti viršų.

„Nėra tikslo gelbėti tų, kurie patys nenori gelbėtis arba tiki, kad juos išgelbės kažkas kitas.” Ir nors ši mintis man kilo senokai, ji iki šiol yra nepakitusi. Galbūt tik prasiplėtusi. Kodėl aš taip manau? Tam yra kelios priežastys. Pirma - norint pamatyti globalius pokyčius, jie turi įvykti pačiame mažiausiame lygmenyje. Tai yra, žmoguje. Ši idėja daug kam nesvetima. Tik dauguma praleidžia vieną labai svarbų dalyką. Norint pokyčiams įvykti žmoguje, jis turi ne tik jų panorėti, bet ir pats imtis juos įgyvendinti.

O dabar stebėkite situaciją. Esu gavęs daugybę neigiamo turinio komentarų. Esu prašęs daugybės žmonių išreikšti savo nuomonę straipsniais. Esu gavęs nesuskaičiuojamą kiekį laiškų su turiniu „noriu prisidėti”. „Noriu prisidėti” – argi jums nekelia šypsenos šie žodžiai? Man kelia. Ir galiu atsakyti, kodėl.

Būtent ties „noru” viskas ir pasibaigia. Atrodo, tada lyg visi kažko lauktų. Lyderio, o gal vadovo, kuris nuvestų už rankutės paėmęs ar kaip kai kurie gyvūnai – suvirškintų viską ir paduotų ėdimui. Mano nuomonė vis dar nepakitusi – kol visi netaps lyderiais ar vadovais, tol niekas nesikeis. Nes pirma ir pati didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema – iniciatyvos stoka. Bet čia nereikia kaltinti žmogaus. Nereikia kaltinti ir sistemos. Tiesiog tokios „žaidimo taisyklės”. Nuo pat gimimo mums skiepijama ir augame tokioje aplinkoje, kur beveik viskas „padaroma už tave”. Tegauni galutinį produktą ir juo naudojiesi, nesukdamas galvos, kaip jis buvo padarytas. Tai sėkmingai galima pritaikyti ir žinių įgijimui. Juk mokyklose, universitetuose ir kitose panašaus plauko įstaigose tas tik ir tedaroma. Tau duoda suprasti, kad tau tereikia „mokytis”. Visą informaciją, apdorotą ir suvirškintą, mes tau pateiksime, tu tik mokykis. Aš klausiu jūsų: What The Fuck???

Tarkime, dabar staiga atimame iš žmogaus galimybę mokytis pagal šią sistemą. Kas bus? Jis žlugs visais įmanomais būdais. Nes jis neturi INICIATYVOS pradėti tai daryti PATS. Žinoma, kartais kai stipriai prispaudžiama „sėdynė”, tada pradeda lįsti iniciatyvos daigai. Atrodo, lyg pabunda žmogus iš letargo miego. Bet dažniausiai tas pabudimas būna trumpas ir sėkmingai vėl užmiegama.

Tai kaip gi kažkas gali pasikeisti, jei viskas turi būti daroma už žmogų? Kaip galima tikėtis iš žmogaus veiksmų, kai jis dreba dėl savo darbo, už kurį jam moka grašius, kad jis jį mes ir ims ieškoti kito? Žinoma, klasikiniai argumentai: šeima, vaikai. Negalima jų palikti be duonos namie, reikia arti, kad ir už centus. Vėlgi: WTF? Tokios situacijos problema yra savo srities neturėjimas. Jei esi eilinis darbininkas – prarasti darbą problema didžiulė. O kodėl žmogus yra tik darbininkas? Manote, gimė negabus? O gal šiaip tingėjo mokytis? O gal… ši sušikta SISTEMA užgniaužė bet kokią iniciatyva jam vos tik gimus?!

Meskite iš galvos tas nesąmones, kad žmonės nesugebėtų už save pastovėti ir išdrįsti keisti savo gyvenimą. Jie tai darytų, ir labai sėkmingai, jei būtų augę ir auklėjami visiškai kitaip. Bet čia tik dar viena utopija. Tu negali auklėti žmogaus pats būdamas jos vergu. Kitaip tariant, gimęs vergu ir mirsi vergu.

Ką, slysta žemė iš po kojų? Toliau – dar įdomiau. Pasirodo, sistemos pakeisti neįmanoma. Nes ši sistema – tai save balansuojantis mechanizmas, kuris tave privers žaisti pagal savo taisykles arba suvirškins ir išspirs. Tačiau net ir tada tu pasitarnausi jos balansavimui. Taip veikia sistema.

Atmink, tu negali sugriauti to, ko neapčiuopi. Tu gali tik žaisti. Ir visi tokie judėjimai ir ideologijos kaip Zeitgeist ar kitos, yra tik įrankiai sistemai balansuoti.

Kol kas šiuo klausimu esu priėjęs išvados, kad norint, jog kažkas pasikeistų, reikia nustoti žaisti šios sistemos žaidimą. Reikia nutraukti balansavimą, kurį taip sėkmingai atlieka visi „pasaulio gelbėtojai”. „Pasaulis bus išgelbėtas tada, kai išmirs visi jo gelbėtojai”. Tai mano frazė, ir iki šiol ji tiksliai apibūdina mano požiūrį į bet kokias sąmokslo teorijas, ideologijas ar religijas, pasirengusias išgelbėti pasaulį.

Tik nesupraskite klaidingai, nesakau, kad Zeitgeist yra blogai. Zeitgeist, kaip ir dauguma kitų ideologijų, yra būdas sukratyti tavo smegenys. Priversti nervų impulsus pasiekti smegenų vietas, jau atrofavusias nuo nemąstymo. Bet, mano asmenine nuomone, tai neturi tapti absoliučia siekiamybe. Tai yra, ji neturi siekti globalaus pripažinimo, nes to niekada nebus. NIEKADA! Sistema neleis sunaikinti status quo. Nes nėra jokių piktų dėdžių, kurie specialiai tampo visą pasaulį už marionetės virvučių. Yra tik sistema, kuri vystėsi ir buvo sukurta pačių žmonių. Ar tai turčių ar vargšų, bet prisidėjo kiekvienas.

Ko gero, jau nuklydau į lankas, tačiau tai, ką parašiau, yra priežastys, kodėl aš savęs niekada nesurišiu su viena ideologija. Mano akimis, tai visiškas savęs apribojimas ir daugybės informacijos kanalų nukirtimas.

Tikiu, kad daug kam nepatiks, jog nuvertinu Zeitgeist idėjas. Aš dar kartą sakau: taip nėra. Dar galbūt kils noras paklausti: o tai ką tada daryti? Na, jei jums kilo toks klausimas, tai jau ir atsakymo nereikia… Žiauru, bet tai tiesa. Reikia pradėti galvoti. Susigrąžinti prarastą iniciatyvą ir siekti to, ko jūsų širdis išties trokšta. Pasaulis pagerės savaime. Ir jo sulauks ne jūsų vaikai ar anūkai, o jūs patys!

Radikaliau tai galėtų skambėti maždaug taip: „Nustokite žaisti. Abejokite viskuo. Stebėkite ir analizuokite. Raskite save. Galų gale įsivaizduokite, jog esate vienintelis žmogus Žemėje. Ką tada darytumėte? O gal tada jūsų egzistavimas prarastų prasmę? Baisoka eiti tokiais keliais? Gaila, bet tai vienintelis būdas išjudinti savo smegenis! Su savo protu reikia dirbti, nes tai galinga mašina. O jei ja naudositės tik paviršutiniškiems dalykams, tai nieko gero nesitikėkite.“

Išties dar norėčiau daug daug rašyti. Tačiau tai vis tiek nieko nepakeis. Vieniems patiks, kitiems ne. Vieni ignoruos, kiti pasisems žinių. Galutiniame rezultate vis tiek niekas nepasikeis. Taigi pabaigai norėčiau palinkėti visiems Zeitgeist idėjų šalininkams sėkmės, o svarbiausia – atviro proto bet kokios idėjoms.

Taip pat skaitykite: Zeitgeist.lt autorius: Kodėl aš mečiau mokslus