Šio teksto autorius, jausdamas būtinybę aprašyti tam tikrus principus, jaučiasi kiek keistai, nes šie principai, kurie yra suprantami ir mažam vaikui, kažkodėl ignoruojami, taip sakant, suaugusių ponų su diplomais ir akiniais. Bet kad jau tokia būtinybė yra jaučiama, privalu šį bei tą priminti, nes Šiandien Mes, kaip tam tikras socialinis ir kultūrinis vienis, labiau klibame negu esame.
Kaip žmogus, siekdamas harmoningos savižiūros, privalo savy atrasti perskyras, jas įveikti ir nuolat kartoti šį judesį, lygiai taip ir kolektyvinėje sąmonėje reiktų atpažinti tam tikras perskyras ir jas teisingai įvardinti. Tų perskyrų tikrovė mums atsiskleidžia kaip atitinkama išraiška. Tačiau labai dažnai šiandien galime išgirsti įvardinant tas perskyras kaip įveiktį, o įvektį – kaip perskyras. Pavyzdžiui, jei minėtų perskyrų tikrovišką išraišką pavadinsime simptomu, tai susiduriame su situacija, kai simptomas įvardinamas kaip pavydėtinos sveikatos požymis. Pavyzdžiui, žudymo menas dangstomas meilės tėvynei vardu, netolerancija mažumoms – tradicijų ir amžinųjų vertybių puoselėjimu, ideologinė prievarta – aklėjimu, švietimu, o tam tikri prietarai – nenuginčijamais postulatais.
Kas nutinka šitokiame iškreiptame Mes judėjime? Perskyrų, kurių net nesistengiama įvardinti, išraiškos tikrovė nuo simptomo perauga į ligą. O jei liga savo ruožtu yra simptomo tikrovė, tai perskyros, kurios išraiška yra, tarkime, netolerancija, tikrovė gali tapti daiktu (kaip ligos išdava), pavyzdžiui, – Aušvico koncentracijos stovykla arba tvora aplink Vilniaus Koncertų ir sporto rūmus. Ten pat, kur būta žydų kapavietės. O perskyros išraiškos tikrovės ir jos baigtinybės – virtimo daiktu – vidurkiu šiuo atveju galime įvardinti Vilniaus merą Vilių Navicką, visai neseniai teikusį gražių vilčių homoseksualams, tačiau vėliau susitikime su Lazdynų bendruomene pareiškusį apie savo ketinimus aptverti gėjų eitynių teritoriją tvora.
Šitas tvoros projektas yra fundamentalus pavyzdys, kaip kolektyvinės sąmonės disbalansas gali pasireikšti brutaliausia forma: perskyra, tūnojusi visuomenės sąmonėje, todėl tokia, kurią galima tik mąstyti ir kuri yra pažini tik sąvokomis, tapo tokia, kurią įmanoma paliesti. Nors ši tvora kol kas glūdi tik ketinime, tačiau tokio priešvaizdžio visiškai pakanka, kad galėtume atskleisti mūsų iškreiptą socialinę realybę, net jei tvora ir neišdygs.
Tai, kaip netolerancija paverčiama kažkuo didingu, o tolerancija – kažkuo pasibaisėtina, galime įsitikinti ir klausydamiesi gan agresyvių pasisakymų iš lūpų tų žmonių, kurių tikslai šiaip jau pateikiami kaip labai kilnūs, net gelbėjantys nuo moralinės katastrofos.
Štai toks viduramžių filosofas ir egzegetas Mantas Adomėnas Vilniaus merui rašytame atvirame laiške pasmerkė gėjų eitynes, o Lietuvos homofobų guru Petras Gražulis viename interviu pareiškė, jog Navickas turėtų atsistatydinti iš savo posto. Kodėl? Ar jis pažeidė konstituciją? Tiek Adomėnas, tiek Gražulis, tiek daugybė kitų jiems prijaučiančiųjų savo protestą argumentuoja krikščioniškųjų vertybių gynimu. Štai čia norėtųsi pakartoti Soreno Kierkegooro klausimą: „ar krikščionybė yra tokia apgailėtina, kad ją reiktų ginti?“. Taip pat šie „gynėjai“ teigia, jog eitynės neva keltų grėsmę tradicinės šeimos dominavimui. Tačiau šio straipsnio autorius patartų labiau įsiskaityti į Evangeliją. Kristus moko, jog tik nekęsdami savo tėvų galime tapti jo mokiniais ir siekti Dievo karalystės. Šie žodžiai implikuoja tai, jog žmogus privalo atsikratyti prisirišimo prie šeimos, idant galėtų siekti aukštesnių tikslų. Tad kodėl šių tikslų negali siekti homoseksualus žmogus? Beje, Josifas Brodskis net pažymėjo, jog homoseksualai labiau linkę į savianalizę. O juk savianalizė yra ne kas kita, kaip minėtų perskyrų savy ieškojimas ir jų įveika.
Tačiau čia galite iškelti kontrklausimą: Tatai kodėl gi reikia ginti homoseksualizmą? Argi jis yra toks apgailėtinas dalykas? Betgi šiuo atveju ginama ne tik seksualinė orientacija, o žmogaus teisės apskritai. Ir tai net ne gynimas, o prašymas toleruoti konstituciją, iškeliant ją aukščiau kažkieno subjektyvių moralinių „viršūnių“. Beje, tai taip pat yra signalas, jog šiandien reikėtų rūpintis ne atskira (pavyzdžiui, katalikų) bendruomene kaip visuomenės dalimi, o bendruomenėmis (viena kurių yra ir katalikiškoji) kaip visuomene. Kad Aš tapčiau Mes, privalau tą AŠ prarasti. Tačiau tai nereiškia, jogindividas turiatsisakyti savo įsitikinimų, savo unikalios savasties ir sugebėjimų bei talentų. Atvikrščiai, kiekvieno mūsų savastis ir sukuria vienį. Aš prarastis vardan Mes reiškia subjektyvių interesų bei egoizmo atsisakymą vardan kito. Tai kažkas panašaus į tai, ką Hegelis pavadino Dorovės karalyste. „Dorovės karalystė yra ne kas kita, kaip savarankiškoje individų tikrovėje pasireiškiantis absoliutus dvasinis jų esmės vienis, tam tikra savyje bendra savimonė.“* Jei individas, vaizdžiai tariant, iš tiesų yra pakylėtas iki dvasios, kitame jis tikraineižvelgs priešo. „Tautos gyvenime save suvokiančio proto virtimo tikrove sąvoka iš tikrųjų pasižymi savo išbaigta realybe; – ši sąvoka pasireiškia tuo, kad kito savarankiškume protas įžvelgia visišką vienį su savimi...“**
Tačiau kai mūsiškame „tautos gyvenime“ žmogus nesusikalba su savimi, su savo paties „pusėmis“, natūralu, jog pasaulinio pliuralizmo akivaizdoje jis mėtosi nuo vienos kategorijos prie kitos, o šitokio išsiūbuojančio judesio atkartojimas kitame sukelia visuotinį klibėjimą, kurį sustabdyti galima kuo tik nori, tik ne tvoromis.
* Georg Wilhelm Friedrich Hegel. Dvasios fenomenologija. Vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: ALK pradai, 1997. (267 psl.)
** Ten pat (268 psl.)
