Nedidelis 15 tūkst. gyventojų – iš kurių 4 tūkst. imigrantų – Rosarno miestelis yra viena iš gausybės Kalabrijos regiono vietų, kurioje Italijos vyriausybė nutraukė vietos valdžios įgaliojimus dėl  „ryšių su mafija“. Kiekvieną rudenį vildamiesi rasti darbą apelsinų plantacijose čia atvyksta šimtai imigrantų iš Afrikos bei Rytų Europos. Ši nematoma darbo jėga gyvena atskirta nuo vietinių gyventojų.

Eboli, Castel Volturno, Casal di Principe, San Cipriano, Tropea… Šios Europos periferijoje esančios Pietų Italijos vietovės yra slegiamos „galingųjų arogancijos ir silpnųjų baimės“. Pasaulis apie jas išgirsta tik nelauktai prasiveržus mafijos smurtui, kaip tai įvyko 2007 m. rugpjūčio 15 d. Vokietijos mieste Duisburge. Dvi San Luca šeimos ten suvedė kruvinas sąskaitas, kurių rezultatas - 5 lavonai.

Nors Europai ir nelabai girdėtos, šios vietovės yra gerai žinomos laukuose išnaudojamiems imigrantams. Šiuolaikinės vergystės žemėlapis yra platus, ir Rosarno yra viena iš trijų šio žemėlapio „juodųjų skylių“. „Net gyvuliai čia negyventų. Matai tuos siloso bokštus? Ten miega žmonės, – karčiai konstatuoja Francis iš Dramblio Kaulo Kranto, su dar keliais afrikiečiais įsikūręs apleistoje gamykloje. – Neturime nei vandens, nei elektros, – nieko. Darbas prasideda šeštą ryte, ir man už dieną sumoka penkiolika eurų.“

Šiuolaikinė vergovė Italijoje: imigrantai

Sezoniniai darbininkai čia paklūsta nelegaliai įdarbinimo sistemai, – caporalato. Žemo rango mafijos nariai – taip vadinami kapralai, – ir neretai patys imigrantai, mainais už atlygį, kurį moka plantacijų savininkai, vadovauja samdomiems darbininkams. Primestos darbo sąlygos vos leidžia pastariesiems išgyventi. Darbininkai neturi jokių teisių, negali tikėtis socialinės apsaugos garantijų ir kiekvieną dieną baiminasi Italijos įstatymų, kurie nelegalų buvimą šalies teritorijoje prilygina nusikaltimui. 

2010 m. sausio 7 d. nežinomi asmenys iš pravažiuojančio automobilio ėmė šaudyti į tris gatvėje stovinčius afrikiečius. Rytojaus dieną šimtai imigrantų nusiaubė miestelio centrą. Nepraėjus nė parai po šių įvykių, vietiniai, ginkluoti šratiniais šautuvais ir plieno strypais, pradėjo „juodžių “ medžioklę. Iš sostinės atsiųsti policininkai, nespėjusius pabėgti imigrantus, išvežė į sulaikymo centrus.

„Mūsų broliai ėjo gatve, kai pasigirdo šūviai iš pravažiuojančio raudono BMW, – pasakojo vienas iš riaušininkų. – Televizija mus pavaizduoja kaip kokius laukinius ir kanibalus. Tačiau ji neparodo konflikto šaknų – Rosarno gyventojai mus žudo! Žmonės mano, kad mes esame riaušių priežastis, bet iš tikrųjų riaušės kilo dėl jų pačių ir dėl jūsų - žurnalistų - kaltės. Jūs nesakote tiesos!“

Žmonių medžioklė Italijoje

Pietų Italijoje imigrantai jaučiasi nesaugiai ne tik dėl ką tik priimtų įstatymų bet ir dėl Castel Volturno žudynių. 2008 m. rugsėjo 18 d. Kamoros klano Casal di Principe nariai vieną po kito nušovė šešis atsitiktinai parinktus juodaodžius. Tragedijos vietoje tyrėjai suskaičiavo 125 šovinių gilzes. Kamoros klanas taip  siekė visiems pademonstruoti savo galią ir teritorijos kontrolę. Tačiau kitą dieną prasiveržė imigrantų pyktis, ir jų demonstracija miestą pavertė mūšio lauku.

„Jei aš mėginčiau tave nužudyti ar nužudyti tavo brolį, tu ramiai stovėtum ir žiūrėtum? Ne, tu bandytum kažką daryti. Jei tu mėgintum nužudyti mane, aš sugriaučiau tavo namus. Pasakyk italams, kad tai ne mūsų, o jų brolių iš Rosarno kaltė. Jie mus žudo, o mes turime apsiginti. Jei jie ateis su ginklais, mes jų lauksime ir bent keletas mūsiškių išgyvens, kad tai papasakotų. Supranti?“ Taip kalbėjo vienas iš imigrantų prieš televizijos kameras, o už jo nugaros matėsi užrašas ant sienos: „Nešaudykite juodaodžių. Mes to neužmiršim.“ „Tai įvyko ne pirmą kartą, – prabyla kitas imigrantas. – Jei jie nekenčia juodaodžių, tegul mums leidžia išvykti iš miesto.“

Policijos prievarta prieš Rosarno imigrantus

Yra ir dar viena Rosarno įvykius paaiškinanti teorija. O kas, jei šūviais buvo sprendžiama darbo sezono pabaiga? Į žmones pradėta šaudyti tuomet, kai nebeliko darbo ir kai atėjo laikas jiems parodyti duris. Dar 2008 m. gruodį du afrikiečius sužeidė iš pasalų paleistos kulkos.

Šių metų sausio 17 d. internetinis laikraštis UnoNotizie.it pabrėžė, kad pačiame neramumų įkarštyje protestuojančių afrikiečių grupė apsupo vieno Rosarno „boso“ namus, tokiu būdu nurodydami jų nelaimių kaltininką. Roberto Saviano, Gomorra knygos autorius, teigia: „Viskas labai paprasta, šie įvykiai buvo afrikiečių sukilimas prieš Ndrangheta. O Rosarno klanas Pesce yra toks galingas, kad gali sau leisti nusipirkti vieną Briuselio kvartalą.“ (2004 m. kovo 5 d. policija sulaikė kelis Pesce klano narius dėl 28 milijonų iš kokaino pardavimų gautų eurų investavimo į Briuselio nekilnojamojo turto rinką – A.D. past.).

Ndranghetos jėga – jos narių giminystės ryšiai. Taip sumažinamas perbėgėlių, pradedančių bendradarbiauti su policija, pavojus. Ndrangheta prisitaikoi prie bet kokių aplinkybių ir yra ypač veiksminga struktūra, panaši į didžiausio pelno, gaunamo kuo mažesniais kaštais, principui paklūstančią rinką. Globali ir kartu gentiška Ndrangheta įsilieja į pasaulinės ekonomikos gelmes ir žengia laukinio liberalizmo priešakyje. Dabartinėje Kalabrijoje didžioji ekonominės veiklos dalis yra veikiama ir vadovaujama mafijos klanų. Afrikiečiai, vedami nevilties ir nenoro žemintis, sukilo prieš tokį valdžios modelį.