Universitetas galuojasi agonijoj. Kur dingo ta minties maišto erdvė? Kur pasidėjo visuomenės transformacijos variklio energija? Universitetą apniko studentus įkalinęs minties ir veiksmo sustabarėjimas. Čia liko tik praeities drąsios minties laisvės griuvėsiai, kuriuose tarpsta dvokiantys patriarchato stereotipai.

        Priemonės, kuriomis yra reprezentuojamas tiek filologijos fakultetas, tiek moteris visuomenėje apskritai, prieštarauja ne vien geram skoniui, bet ir sveikam protui. Išsivaduokime iš pašvinkusių 42 metus tebesitęsiančių „tradicijų“, kuriomis save žeminame, mielosios filologės!.

Moteris neturi pavirsti objektu, daiktu, organu. Paniekindama save čia staiposi iškreipto moteriškumo kaukė. „Iš tikrųjų moterų funkcija yra tyrinėti, atrasti, išrasti, spręsti problemas, krėsti pokštus, kurti muziką [ir ne tik] – su meile. Kitaip tariant, kurti magišką pasaulį.“

Kiek šiame fakultete tvyro nerealizuotos ir neįsisąmonintos drąsos ir laisvės! Čia pulsuoja nemirtinga tikroji moteriška jėga. Vieną dieną prasiveržusi ji nuneš velniop engiančias pasaulio ir minčių struktūras.

Mes už visiškai savimi pasitikinčias, laisvas, išdidžias, savarankiškas, niekieno nevaržomas, žavingas moteris. „Gražiųjų filologių“ čia daugiau nėra ir nebus. Ši rūšis išnyko, pati save sunaikinusi nuoboduliu, inertiškumu, abejingumu ir apatija.

Valerie Solanas vardu skelbiame feminizmo užkratą Vilniaus universiteto filologijos fakultete pasėtą.

Na taip, visi, pamatę antraštę, sakys: „Ooo, ne, ir vėl“. Bet. Leiskit konstruktyviai, argumentuotai bei kondensuotai parodyti ir kartu paklausti: ar tikrai jokios problemos nėra? Vien ištarus sakinį, kuriame yra žodis „feminizmas“, gali būti tikras, kad tave užsipuls būtent dėl to žodžio, nepriklausomai, ar apskritai tavo mintis buvo teisinga – juk galbūt ir nebuvo –  bet konkrečiai kritikos susilauksi vien dėl to „žodžio“. Kodėl taip bijoma kalbėti? Diskutuoti?

Galima pagalvoti, kad vien kalbėjimas apie problemą padarys ją „problematiškesnę“?.. Bet, ei... Juk šiaip ar taip, esame akademinė bendruomenė, kritinis mąstymas reikalingas toli gražu ne vien tam, kad būtų gautas geras pažymys. Mokslo žinios gilina, ar bent turėtų gilinti, ne vien išmanymą, bet apskritai mąstymo įgūdžius, kuriais vėliau reprezentuosime save ateity, ir būtent toks reprezentavimas mus išskirs iš pilkos masės...

Bendriausia prasme feminizmas – tai žmogaus laisvė, skamba banaliai, bet tai tokia laisvė, kuomet tu būni tokia ir toks (o nustebime, yra ir vyrų feministų, kitaip tariant, lytis nėra pagrindinis feminizmo kriterijus), kokia/koks jau esi ir kokia/koks nori būti. Tai yra, kai yra toleruojama asmeninė laisvė rinktis, atsiribojus nuo įkyriai peršamų stereotipų bei, kita vertus, kai asmenybė yra bent jau nesmerkiama už jos laisvės manifestavimą ir įgyvendinimą. Konkrečiau, kai, pavyzdžiui, dažniausiai, kai būtent moteris, analizuoja ir kritikuoja (visiškai nesvarbu ką), didžiąją dalimi atvejų jai yra pasiūloma nusiraminti, ji yra apšaukiama, kad jai PMS, kas reikštų, jog su moterimi, kaip intelektualia būtybe, apskritai neverta bendrauti, nes jai tai PMS, tai MS, tai POMS, kitaip tariant, kad ji yra vien tik fiziologinis ciklas. Ar tai adekvatu?

Kažkodėl vis dar gaji nuomonė, kad feminizmas – tai judėjimas prieš vyrus, ypač keista, kai tokią nuomonę palaiko pačios moterys... Mažumėlę juokinga... Pradėkime nuo to, kad, tarkim, Lietuvoje moterims suteikta teisė balsuoti 1918 11 02, vadinasi, vos daugiau negu prieš šimtą metų. Žmonės, kurie egzistavo visą žmonijos istoriją, neturėjo jokios reikšmės visuomeniniame gyvenime. Žavu. Sakysite, čia tik Lietuva tokia nepažangi, nes baudžiava buvo panaikinta palyginus ne taip seniai? Na ne, tais pačiais metais Anglijos ir Kanados moterys gavo balsavimo teisę, vadinasi šiame kontekste Lietuva kaip tik labai progresyvi.  

Moterų gebėjimas gimdyti vaikus buvo kaip prielaida ją išskirti iš kitų, pavyzdžiui, 1931 m. popiežius Pijus XI, siekdamas apsaugoti moteris ir šeimą, pareikalavo uždrausti įdarbinti ištekėjusias moteris http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexd645.html?show_content_id=559.

Tačiau grįžkime į 2010 metus. Pasak cvbankas.lt 2010-ųjų metų kovo devintą dieną publikuoto straipsnio: „Lietuvoje gana didelis skirtingų lyčių asmenų atlyginimų skirtumas – įvairių amžiaus grupių vyrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje uždirba vidutiniškai 30–35 proc. daugiau nei tokio pat amžiaus moterys.” http://www.cvbankas.lt/atlyginima_lemia_amzius_lytis_issilavinimas Kaip matyti, patys faktai kalba už save, taigi būtent prieš tokią nelygybę ir yra kovojama.  

Viešoji nuomonė godžiai formuoja stereotipinį mąstymą įvairiose srityse, bet kalbant apie žmones ir lytis, ji konkrečiai priskiria vienus ar kitus bruožus vienai ar kitai lyčiai, teigdama, kad tu turi būti toks. Jei esi moteris, deja, bet tu turi būti moteriška. Ką tai reiškia – velnias žino, bet jei tu nesi moteriška, matyt tu nesi moteris. Tas pats ir su vyrais – jei šie neatitinka realybėje net neįmanomo modelio, tai jau susilauks ne paties mieliausio atgarsio. Tad feministės mano, jog toks mąstymo kelias yra iš esmės ydingas, nes žmogus kaip būtybė yra iškart atmetamas, nes neatitinka tam tikrų standartų, bet klausimas, kas juos atitinka? Ir jei jiems taip pasisekė ir jie „atitinka“, tai jie automatiškai turi teisę kritikuoti kitus? Atmesti?

Būtent šioje vietoje akademinė bendruomenė, kaip novatoriškų minčių kalvė, turėtų būti alternatyva visiems tiems stereotipams. Tokia bendruomenė turėtų kurti kitą modelį ir kaip visuomenės išsilavinusi dalis turi stengtis reformuoti, jau nekalbant apie tai, kad ji privalo svarstyti ir kelti klausimus, ar tai, kas nusistovėję, turi ir toliau tęstis?

Kodėl taip lengvai pasiduodama stereotipui, kad vyro ir moters bendravimas turi būti toks vienpusiškas, arba kitaip, intelektualus bendravimas kaipo toks išvis neegzistuoja. Kodėl kai susitinka du vieno universiteto fakultetai, jų susitikimas apsiriboja šokio-žiūrėjimo ir prašymo pakartoti forma?

Niekas nesako, kad tai blogai, ne, galbūt labai šaunu, ypač tiems, kurie žiūri, nors nemanytina, kad visiems tai yra įdomu. Taip pat nelaikytina, jog patiems vyrams yra smagu, kai juos laiko tik gyvulinės kilmės padarais, negebančiais pasisavinti kitokios informacijos.

Tik kodėl mes pykstame, kai mūsų fakultetas yra vadinamas įvairiais žeminančio tipo epitetais, kai iš to, kaip jis yra reprezentuojamas, net nepagalvotum, jog tame pastate žmonės yra išsilavinę, geba mąstyti? Sakote, humoras… Sakote jaunimas, studentai… Bet juk tokie dalykai netrunka „prilipti“, žmonės keičiasi, o šablonai lieka, niekur nedingsta. Už tai ir lieka tokia pozicija, kad vienos specialybės yra naudingesnės už kitas, nepaisant to, kad visos yra reikalingos, tik  tas stereotipinis lyginamasis aspektas, kad vienos geriau, o kitos – blogiau.

Šventės yra gerai. Tūsas yra gerai. Puiku, kad žmonės bendrauja. Bet kur fantazija, kur minties laisvė? Nepalikime ir nenužudykime tokių vertybių, kurioms alternatyvų nėra.

Vilniaus universiteto Feministinio Fronto (FeF) info

http://feministinisfrontas.wordpress.com