Žmonių ir piliečių teisių sąvokos apima platų problemų ratą neišskiriant svarbesnių ir mažareikšmių. Tačiau besirutuliuojant vadinamajai krizei atsirado tai, ką galėtume pavadinti teisių išskaidymu. Aš sąmoningai nekalbu apie žmogaus ir atskirai apie piliečio teises, nes laikausi nuostatos, kad demokratinėje šalyje piliečiui suteikiamos teisės turėtų būti natūrali bendrųjų žmogaus teisių išdava.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją sudaro 18 straipsnių, kurie reglamentuoja ir teisę į gyvybę, ir diskriminacijos draudimą, ir vergiško darbo draudimą. Piliečių teises Lietuvos apibrėžia Konstitucija, į kurią vienaip ar kitaip yra perkeltos konvencijos nuostatos. Iš esmės viskas teisinga, tačiau tik iki tol, kol imsime nagrinėti praktinį konvencijos ir Konstitucijos nuostatų pritaikymą.
Šiuo metu, mano manymu, vyksta du procesai, kurie yra vienodai svarbūs žmogaus teisių požiūriu. Pirmiausia tai globalizacijos procesai, kurių metu intensyvėja kontaktai tarp atskirų kultūrų, religinių, etninių ar rasinių grupių. Na, o antrasis procesas – tai jau mano minėtoji ekonominė krizė.
Kapitalistinės globalizacijos procesas – tai natūralus postindustrinio kapitalizmo raidos etapas, sąlygotas būtinybės nuolat plėsti rinkas, spartinti prekių mainus, suvienodinti „žaidimo taisykles“ tarp valstybių. Esu ne kartą minėjęs, kad absoliučią vykstančių procesų daugumą pirmiausia reikėtų vertinti per ekonominę prizmę. Juk net tos pačios ES pirmtakės buvo tarpvalstybinės ekonominio bendradarbiavimo struktūros: „Europos anglies ir plieno bendrija”, vėliau „Europos ekonominė bendriją“ ir taip toliau iki ES sukūrimo.
Romos imperatorius Vespasianas padovanojo pasauliui posakį „Pinigai nekvepia“. Ir nors šis posakis tuomet buvo pavartotas kalbant apie viešų pisuarų apmokestinimą, jis kuo puikiausiai gali būti vartojamas atsakant į klausimą, kas yra šiuolaikinių procesų pagrindinis rodiklis. Nepulsiu vertinti dabartinės ekonominės sistemos, nes tai nėra mano straipsnio tikslas, tačiau esu priverstas teigti, kad iš esmės vyksta suprekinimo procesas, kuomet visa ko dominantė tampa vertė, o progreso išraiška – vertės prieauglis (pelnas).
Bet kokie laisvo prekių, o vėliau – ir darbo jėgos (kuri irgi dabar yra suprekinta) judėjimo apribojimai akivaizdžiai nuostolingi ir todėl bet kokio „laisvosios rinkos“ (o „laisvoji rinka“ tai yra radikalaus kapitalizmo sinonimas) propaguotojo bus negailestingai išpeikti. Visą tai aš rašau tam, kad dar kartą tinkamai įvertinčiau, kodėl prancūzai taip staiga „pamilo“ alžyriečius, vokiečiai – turkus, o amerikiečiai – visą pasaulį.
Skiriu ir skirsiu, kur kalbama apie pagarbą ir toleranciją (nors šis žodis tapo labai nuvalkiotas), o kuomet turime reikalą su vadinamuoju politkorektiškumu. Jei pirmuoju atveju mes kalbame apie natūralią pagarbą kitokiam, atsirasiančią suvokus, kad pasaulis yra įvairialypis, o „kitoks“ nekelia jokio pavojaus dėl to, kad yra tik kitoks, antruoju atveju turime reikalą su karinguoju išorinių diskriminacijos požymių naikinimu.
Unifikuoti vartotojai sudaro patogią terpę, kurioje galima pasiekti geriausių finansinių rezultatų mažiausiomis sąnaudomis. Vartotojų unifikavimas vyksta ir „didmeninė“ forma – valstybėms jungiantis į didelius darinius ir suvienodinant sąlygas kapitalui, ir „mažmenine“, kuomet naikinami skirtumai (nepainiokite su natūraliais integraciniais procesais) tarp atskirų tautinių ar etninių grupių. Asmeniškai man patinka paradoksas, kuomet „Coca-Cola“ produktais griežtai draudžiama prekiauti Irake, o vietoj jo gaminamas „islamiškasis“ gėrimas iš Jordanijoje perkamo koncentrato (spėkite, kas to koncentrato gamintojas).
Pastaruoju metu ryškėjantis „antidiskriminacinis“ vajus, mano giliu įsitikinimu, yra kaip tik pragmatiško politkorektiškumo išraiška. Mano įsitikinimą dar labiau sustiprina tai, kad Lietuvoje aktyviai besireiškiančios žmogaus teisių gynimo organizacijos vienaip ar kitaip susijusios su kontroversišku Soroso fondu. Nenorėčiau būti kaltinamas nebūtais dalykais, tad dar kartą atskirsiu, kad kalbėdami apie toleranciją ar antidiskriminacinius klausimus, mes kalbame apie pagarbą, o ne apie suvienodinimą. Gyvename laikmečiu, kuomet senas anekdotas apie žydą (te atleidžia man žydai, tiesiog prisiminiau, kokių anekdotų žinau daugiausia) gali skaudžiai atsiliepti...
...o tuo metu gilėja vadinamoji ekonominė krizė, kurios metu galime stebėti regresą dirbančiųjų padėties atžvilgiu. Apskritai turime pripažinti, kad orus gyvenimas tenkinant bent minimalius fiziologinius poreikius nėra svarbus žmogaus teisių gynėjų stebėjimo objektas. Taip, egzistuoja nuostata, draudžianti vergišką darbą, tačiau pati sąvoka „vergiškas darbas“ nėra taip nuodugniai ir taip dažnai vartojama kaip, pvz., „diskriminacija“. Galėtume laikyti tai paradoksu, tačiau kai kuriuos atsakymus ir vėl rasime pažvelgę per globalaus kapitalizmo prizmę.
Pati sąvoka „vergiškas darbas“ tiesiog atspindi būseną, kurioje dirbantysis neturi nei galimybės pasirinkti darbdavį, nei teisės gauti sąžiningą atlygį už savo darbą. Diskriminacija jau pradėtas laikyti pyrago pavadinimas „Negro“, tačiau vergišku darbu anaiptol nelaikomas toks darbas, kuomet dirbantysis dėl ypač prastos padėties darbo rinkoje yra priverstas sutikti su bet kokiomis darbdavio diktuojamomis sąlygomis, o vergišku atlygiu anaiptol nelaikomas toks atlygis, kuris neleidžia darbuotojui patenkinti būtiniausių poreikių.
Galite man prieštarauti sakydami, kad darbas be tinkamo atlygio tėra paties darbuotojo pasirinkimas, tačiau ar visi mes esame laisvi nuo aplinkybių, galinčių riboti mūsų laisvę? Amžius, šeimyninė padėtis, liga, menkas išsilavinimas, riboti darbo įgūdžiai – visa tai gali tapti priklausomybės nuo darbdavio priežastimi (Tiesa, aš pats kadaise vadovavausi principu „Homo homini lupus est“ ir nuoširdžiai maniau, kad vertas pagarbos tik tas, kuris stipresnis, gudresnis ar apsukresnis. Tačiau visuomenė pasirodė esanti daug spalvingesnė ir įdomesnė nei eilutės pelno/nuostolio balanse.)
Darbo teisė, galiojanti šiuolaikinėse kapitalistinėse valstybėse, atsirado anaiptol ne pamojavus burtininko lazdele. Tai buvo gana sudėtingas, šimtmetį užsitęsęs procesas, kurį lėmė ir vakariečių darbininkų protesto judėjimai, ir po 1917 m Rusijos revoliucijos Vakaruose atsiradusi baimė dėl galimo jos idėjų eksporto. Beje, po TSRS griūties dingus šiai baimei, mes kaip tik vėl matome procesus, kurie buvo būdingi XX a. 6-ąjam dešimtmečiui (kalbu apie Vakarų šalis), kuomet buvo taupoma siaurinant socialines garantijas, o kapitalo sąnaudų mažinimas dirbančiųjų sąskaita atrodė normalus verslo modelis.
Negalima neigti, kad esant tiesioginei sąsajai tarp darbo užmokesčio ir galimybės naudotis civilizacijos vaisiais (įskaitant mokslą, visavertę sveikatos apsaugą ar bent galimybę naudotis patogiais komunaliniais patarnavimais), neteisingai ir menkai atlyginamas darbas tampa akivaizdžios diskriminacijos pavyzdžiu. Tad jei mes šiandien kalbame apie minėtą „diskriminuojantį“ pyragą, tai kodėl mes negalime kalbėti apie dar didesnę diskriminaciją – vergišką darbą, neužtikrinantį socialinių poreikių patenkinimo?
Straipsnio pradžioje užsiminiau apie žmogaus teisių išskaidymą, tad jį vėl prisiminsiu. Kaip matome, vyksta du lygiagretūs procesai, kurių metu aiškiai plečiamos kapitalistinės globalizacijos procesui teigiamą įtaką turinčios žmogaus teisių nuostatos, neretai jas iškraipant siekiant paspartinti suvienodinimo procesą, kai tuo tarpu aiškiai nepalankios kapitalui socialinės-ekonominės teisės yra akivaizdžiai siaurinamos.
