Pastaruoju metu teko aptikti net keletą straipsnių, Lietuvos kontekste aptariančių nedarbo problemą, kurią ekonomistas Raimondas Kuodis apabūdino kaip nedarbo tragediją. Teko matyti ir nemažai rašinių apie nedarbą Vakarų pasaulio šalyse. Tenka daryti išvadą, kad nedarbas nėra specifinė Lietuvos, Rytų Europos ar Eurozonos neganda.

Tie, kuriems atrodo, kad nedarbas vyrauja tik Lietuvoje (ir dar galbūt Latvijoje) ir kad jis yra tiesiogiai susijęs su blogais valdžios sprendimais, tie labai klysta. Milžiniskas nedarbas siautėja Ispanijoje, JAV, juo skundžiasi ir britai ar italai. Taigi tenka rinktis. Arba pripažinti, kad ir šiose šalyse valdžia dirba apgailėtinai ir nesistengia skatinti verslo bei „kurti darbo vietų”, arba susitaikyti su tuo, kad nedarbą lemia visai kitos priežastys.

Tad kokios gi gali būti bedarbystės priežastys? Šis straipsnis būtent ir mėgins atsakyti į šį klausimą. Taip pat jame bus pažvelgta ir į keletą mitų, susijusių su darbo vietų trūkumu bei darbo vietų kūrimu. Į visus šiuos klausimus bus daugiausia žiurima Lietuvos kontekste, tačiau taip pat bus neišvengta ir pavyzdžių iš kai kurių kitų Vakarų pasaulio šalių.

Visų pirmiausia, būtų naudinga pažvelgti į vieną didžiausių mitų, susijusių su nedarbu. Teko labai daug kartų skaityti frazę, kad „verslas kuria darbo vietas” arba kad ekonominis augimas užtikrina darbo vietų augimą. Kodėl toks požiūris yra klaidingas? Todėl, kad verslas iš esmės nėra sutvertas darbo vietų kūrimui. Kiekviena papildoma darbo vieta tiesiog yra verslo (arba ekonominio augimo) pasekmė. Kapitalizme verslas yra orientuotas tik į pelną, o darbo vietų atsiradimas yra tik šalutinis produktas, kuris atsiranda mėginant tą pelną išgauti. Būtent ši sąsaja ir yra kertinė, norint suprasti, kodėl daugumoje pasaulio valstybių egzistuoja nedarbas. Kuo puikiausiai tai iliustruoja Raimondas Kuodis, pats savo straipsnyje paaiškindamas situacijos esmę:

„Pirma priežastis – darbo našumo didėjimas, t. y. galimybė pagaminti tą patį prekių ar paslaugų kiekį su mažiau darbuotojų. Pavyzdžiui, tokios technologinės naujovės kaip radijo bangas skleidžiančios prekių pakuotės (Radio-frequency Identification, RFID), jei bus masiškai pritaikytos mažmeninės prekybos srityje, lems daugelio kasininkų (-ių) atleidimą, nes nebereikės skenuoti prekių brūkšninių kodų. Todėl ekonomika turi paaugti, kad įdarbintų tuos atleistus kasininkus ir nedarbas nedidėtų. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia kovoti su naujomis technologijomis – jos yra visuomenės materialinės gerovės didėjimo šaltinis. Bet svarbu suvokti to kainą – trumpuoju laikotarpiu daug žmonių dėl to praranda savo darbo vietą ir turi surasti naują.”

Štai čia reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia tampa visiškai akivaizdu, kad verslas iš principo nėra nė kiek suinteresuotas kurti darbo vietų. Jeigu tik būtų įmanoma, kapitalistas tuojau pat atleistų visus savo darbuotojus ir prisisamdytų robotų, kurie tą darbą jam atliktų nemokamai. Viskas vardan švento pelno bei darbo našumo! Antra, tai parodo, ką iš tiesų reikia kaltinti dėl didžiulio nedarbo – pačią kapitalistinę sistemą, kuri įteisina privačią nuosavybę.

Pavyzdžiui, tos radijo bangas skleidžiančios prekių pakuotės (Radio-frequency Identification, RFID) nėra reikalingos nei vartotojams, nei juo labiau patiems darbininkams – šiuo konkrečiu atveju mažmeninės prekybos kasininkams. Tačiau ar šie kasininkai turi balsą šiuo klausimu? Ar į jų nuomonę yra atsižvelgiama? Ne. Štai ir atsiskleidžia visas sistemos grožis, o tas pats nedarbo fenomenas pasidaro ne toks jau paslaptingas.

Visos kalbos apie socialinę atsakomybę, kaip ir galima tikėtis, lieka tik kalbomis. Verslas (su labai retomis išimtimis) „nekurs” darbo vietų, jeigu jos neneš jam pelno ir nekurs pridetinės vertės. Jau dabar po truputį aiškėja, kad ne ekonominė krizė labiausiai įtakoja didelį nedarbą JAV, o būtent naujos technologijos, apie kurių naudą ir būtinybę mūsų visuomenei galima ilgai diskutuoti.

Taigi ar yra būdų išspręsti šią „nedarbo tragediją”? Viena vertus, būtų galima tikėtis kapitalo ir verslininkų malonės, t. y. būtų galima apeliuoti į kapitalo ir įmonių savininkus, kad šie taptų dosnesni ir pradėtų dalintis savo pyragu su šiek tiek daugiau žmonių. Pinigų yra, ir jais būtų laisvai įmanoma aprūpinti kiekvieną pilietį, tiesiog daugelis jų yra laikomi nereikalingais ir „nevertais”, nes nekuria pridetinės vertės. Pakeitus tokią koncepciją, būtų laisvai galima tikėtis visiško užimtumo. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad šis sprendimo būdas yra praktiškai neįgyvendinamas. Sistema sugadina žmogų, ir kai pelnas tampa vieninteliu tavo tikslu, rasti kelią atgal pasidaro labai sunku, beveik neįmanoma.

Antras galimas variantas būtų patobulinti darbo pasidalijimą. Sumažinus darbo valandų kiekį vienam žmogui, atsirastų pretekstas į darbo rinką priimti daugiau narių, kad šie užpildytų atsiradusias spragas. Matematiškai tai galėtų atrodyti maždaug taip: sumažinus savaitinių valandų skaičių nuo 40 iki 30, tam, kad susidarytų bendras 120 valandų kiekis, reikėtų ne trijų, o jau keturių darbuotojų. Jeigu nuo kiekvieno trejeto darbo vietų atsirastų po vieną papildomą darbo vietą, tai tada nuo 900 000 dirbančiųjų būtų sukurtos papildomos 300 000 darbo vietų.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprastai. Tačiau tokia reforma smarkiai kirstųsi su kapitalo poreikiu didinti darbo našumą, efektyvumą bei mažinti darbo sąnaudas. Aštuonių darbo dienos valandų išsikovojimas darbininkų klasei buvo viena didžiausių, jei ne pati didžiausia jos pergalė. Mėginimai įteisinti šešių darbo dienos valandų limitą greičiausiai būtų sutikti ypatingai priešiškai bei būtų išvadinti utopijomis ar panašiai. Jau dabar daugelis europiečių masiškai streikuoja prieš pensinio amžiaus ilginimą, kuris yra savotiškas žingsnis atgal klasių kovos kontekste.

Kas nustatė, kad žmogus per dieną turėtų dirbti būtent aštuonias darbo valandas? Ne Biblija ir ne mokslininkai – tai buvo išsikovota sunkiomis eilinių darbininkų pastangomis. Ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima toliau tęsti kovos, tiek prieš pensijinio amžiaus ilginimą, tiek ir už trumpesnę darbo dieną bei kokybiškesnį gyvenimą.

Tad pabaigai – kokia gi reali išeitis is šios situacijos, jei tokia apskritai yra? Atsakymas vėl nuskambės labai paprastai – reikia keisti pačią kapitalistinę-konkurencinę sistemą. Apeliavimas į konkretaus žmogaus (verslininko ar įmonės savininko) sažinę – banalus reikalas.

Šią situaciją puikiai iliustruoja Danielio Dorlingo pateiktas pavyzdys iš privačios medicinos sektoriaus. Privatiems daktarams nėra tobulesnio paciento negu ilgalaikių ligų pakirstas turtingas žmogus, kuriam nuolat reikia daug priežiūros bei brangių vaistų. Šioje situacijoje gydytojai suinteresuoti kuo ilgiau palaikyti tokio paciento gyvybę, tačiau nėra suinteresuoti visiškai jį išgydyti. Jų verslas, jų pajamos bei pelnas priklauso nuo pacientų. Kuo jų daugiau ir kuo ilgiau jie serga – tuo geriau!

Tai nėra kokia nors konspiracinė medžiaga. Tai iš tiesų vyksta mūsų visuomenėse, kur tam susidaro tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, JAV. Aišku, galima bjaurėtis tokiais daktarais, galima smerkti, bet reikia suprasti, kad juos į tokią padėtį įstūmė pati sistema. Labai nedaug kas kirs šaką, ant kurios sėdi. Todėl išeitis vienintelė – neleisti žmogui užsiropšti ant tos šakos. Reikia išvengti situacijų, kurios sudaro sąlygas tokiam antihumaniškumui.

Todėl dar kartą klausiu – kodėl darbdaviai išnaudoja savo darbuotojus? Ne todėl, kad jie iš prigimties blogi žmonės, o todėl, kad jie yra suinteresuoti gauti kuo didesnį pelną ir turi visas galimybes (kiek, aišku, leidžia įstatymai) išnaudoti darbuotoją. Nedarbas, kurio priežastis jau buvo aptartos, tik suteikia darbdaviams dar geresnes sąlygas piktnaudžiauti valdžia. Darbo netekimas žmogui gali kirsti labai smarkiai, tuo tarpu darbdavys galės nesunkiai susirasti sau kitą vergą iš bedarbių armijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokią sistemą reikia kurti kaip alternatyvą kapitalizmui. Reikia padaryti taip, kad žmogus nebijotų prarasti savo darbo vietos, t.y. kad darbdaviui samdinio reikėtų taip pat arba net labiau, negu darbuotojui darbdavio. Tą galima pasiekti pasinaudojus Slavojaus Žižeko idėja – įvedus piliečio algą.

Tokiu atveju kiekvienas visuomenės narys turėtų realią, o ne fiktyvią pasirinkimo laisvę – dirbti, ar ne. Štai tokiomis aplinkybėmis ir atsirastų sąlygos tam geresniam ir teisingesniam socialiniui-ekonominiui modeliui. Tiek socializmas, tiek bet kuris kitas antikapitalistinis modelis negali būti industrinis iš prigimties, t.y. jis neturi būti sukonstruotas išoriškai ir primestas visuomenei. Tai turi būti organinis modelis – sudarius tinkamas sąlygas jam „augti”, jis išstums dabar egzistuojantį ir kaip vėžys visuomenę žudantį kapitalizmą. Kapitalizmas nėra suinteresuotas dalintis pyragu su visais. Priešingai nei bet kuri sveika visuomenė, kuriai svarbu, kad kiekvienas jos narys būtų aprūpintas.

2010 10 24