1993 metais Tenesio valstijoje, maždaug už valandos kelio rytų kryptimi nuo džiazo mėgėjams gerai žinomo Nešvilio, kelių žmonių grupė išsinuomojo 80 hektarų plotą ir įkūrė Idyll Dandy Acres (IDA) bendruomenę. Philas – vienas jos pradininkų – tikėjosi paversti šį plotą dvasingumo ir meno oaze, tačiau po truputį ji transformavosi į visai netikėtą darinį.

 

Kiekvienas IDA gyventojas kas mėnesį sumoka 165 JAV dolerius. Iš šių pinigų dengiamos išlaidos maistui, indų plovikliui ir kitoms ūkinėms reikmėms. Maistas čia ruošiamas ir valgomas kolektyviai. Nors kūrybinė veikla užima svarbią vietą, tačiau vykdoma ir ūkinė veikla. Kasmet bendruomenėje užauginama 2000 česnakų galvučių, kurios parduodamos ar keičiamos į kitas žemės ūkio gėrybes.

 

Atvykėlius pasitinka ant apgriuvusios daržinės pritvirtintas užrašas „Welcome homo“. Toje pačioje daržinėje telpa galybė dėvėtų rūbų ir dviračių. Čia yra ir scena pasirodymams. Atvykėlius iš pradžių greičiausiai globos MaxZine, kuris supažindins su teritorija, statomais pastatais, saulės energiją naudojančiais dušais, šaltinio vandenį naudojančiu vandentiekiu, pievomis, kur stovyklauja šimtai kasmetinio Idapoloozos muzikinio festivalio svečių ir kitais bendruomenės infrastruktūros elementais.

 

 

MaxZine atvyko čia pirmą IDA bendruomenės pavasarį, kai bandė atgauti pusiausvyrą po AIDS krizės homoseksualų pasaulyje. Tačiau priebėga nuo negandų pamažu virto gyvenimo stiliumi. Praėjus 17 metų jis vis dar čia, rankioja laukinius valgomus augalus, knaisiojasi darže ir iš po puikios šiaudinės skrybėlės styrančiais plaukais šiek tiek primena išprotėjusį mokslininką. Jis ne tik puoselėja žemę, bet ir prižiūri savo draugą Spree, kuriam prieš kelis dešimtmečius diagnozavo AIDS. MaxZine yra vienas tų žmonių, kuriems kitų poreikiai yra svarbesni už savus. Jis, Philas ir Spree – vidutinio amžiaus vyrai – yra faerie atstovai, tačiau visi kiti gyventojai ir lankytojai yra kitokie.

 

„IDA istorijoje buvo daugybė laikotarpių, keičiančių bendruomenės identitetą, – aiškina MaxZine, – pirmiausia pasikeitė vizija, kad čia nebus vien gėjų erdvė, nors iš pradžių susirinko aštuoni vyrai. Pamažu ši teritorija tapo lytine prasme atvira visiems.“

 

Kai gyventojai kartą susirinko į vakarėlį, kuriame kiekvienas pabandė apsirengti taip, kad atspindėtų IDA 2020 vizijas, kelios bendruomenėje gyvenančios moterys nepasirodė. Galiausiai, jau įsibėgėjus linksmybėms, jos pasirodė daržinėje nuogos iki pusės, ant krūtų nusipiešusios moteriškumo simbolius. „Visi mes pajutome, kad jau kitais metais lytinis bendruomenės identitetas ims keistis“, – prisimena MaxZine.

 

 

Dabartinė IDA kultūra atspindi postseparatistinį išsilaisvinimo judėjimą. Priėmusi moteris bei transseksualus, queer'ų bendruomenė tapo patraukli. Daugybė atskirų judėjimų rado bendrą kalbą ir solidarumą ten, kur anksčiau vyravo susipriešinimas. Galų gale pradėjo nykti ribos tarp įvairialypio seksualumo, lytiškumo ir biologinės lyties, o „vyro-moters“ erdvė užsipildė žymiai daugiau nei tikėtasi.

 

IDA bendruomenė dabar tapatinama su queer erdve. Gėjai ir lesbietės suvokiamos pakankamai aiškiai, tačiau paklausę žmonių apie queer'us, galėtume stebėti galybę primerktų akių, ilgų pauzių ir abejonių. Kiekvienas iškeltų savo versijas. Panašu, kad taip ir yra. Queer'ai, tvirtindami, kad mūsų kūnams taikomi apribojimai yra dirbtiniai ir juos galima pašalinti, sukelia abejones ir prieštaravimus.

 

„Queer'ai...“ – nutęsia Philas, ieškodamas tinkamų žodžių. „Man tai kultūrinės išraiškos forma, labai paslanki, atvira ir priimanti visas variacijas. Buvimas savimi... Queer‘ai skiriasi nuo heteroseksualų, kiekvienas žmogus yra skirtingas ir reikia gerbti tuos skirtumus.“

 

 

IDA teritorijoje sukiojasi pakankamai daug žmonių su Adomo obuoliais ir krūtimis, su barzdomis ir makiažu. Stalių darbą dirbančios moterys ir pyragėlius kepantys vyrai, moterys lesbietės ir androgeniški tarplytiniai žmonės – visi jie susilieja į nuostabiai subtilų nepastovumą. Nedaugelis mūsų turėjome galimybę matyti dekonstruotą lytį ir lytiškumą ar stebėti lytiškumo pokyčius kasdieniame gyvenime. Vyrai, moterys ir tai, kas yra tarp jų, greitai tampa tiesiog žmonėmis. Tokie žodžiai kaip „gėjus“, „biseksualas“ ar „heteroseksualas“ tampa miglotais apibendrinimais, vėliavomis, kuriomis kai kurie iš mūsų mojuoja virš galvų.

 

Queer'ų judėjimas reikalauja pereiti prie kitos kalbos. Jis laužo nuostatas ir „juoda-balta“ prieštaravimus, keičia patį mastymo procesą. Jis kvestionuoja mūsų giliausias pamatinius įsitikinimus. Standartinės frazės „jis“ ir „ji“ čia jau nebetinka, nes galima lengvai suklysti. Kai kurie žmonės nesitapatina su „jis“ ar „ji“, atiduodami pirmenybę „jie“ ar „tai“. Jie dreifuoja tarpiniame eksperimentavimo etape, lyg laivai, manevruojantys lytiškumo sraute, nors didžioji pasaulio dalis stengiasi tai kuo labiau apriboti.

 

Bandymai identifikuoti IDA bendruomenę gali pasirodyti painūs, bet tai tik patvirtina, kokią stiprią įtaką mūsų mastymo procesui turi lytiškumas. Pačioje bendruomenėje iš pradžių visi irgi buvo įsitempę. Net senesnės kartos atstovams buvo sunku rasti bendrą kalbą, todėl viskas dažnai baigdavosi beprasmiais ginčais. Bendruomenės daugumą tada sudarė gėjai, kuriems buvo nelengva susitaikyti su būriais atvykstančių jaunų žmonių, neturinčių aiškios lytinės identifikacijos.

 

 

Išankstinės nuostatos ir baimės dėl to, kuo galima būti, taip stipriai įsišaknijusios kultūroje, kad daugeliui mūsų beveik neįmanoma atrasti ir atskleisti save. Ko gero, tai ir buvo pagrindinis IDA plėtros postūmis. Dažnai apibrėžiama kaip saugi queer‘ų erdvė, IDA bendruomenė leidžia žmonėms atskleisti, kas ilgai buvo slepiama, ir galų gale suvokti, ką reiškia būti pačiu savimi. Tačiau saugumo pojūtis gali būti apgaulingas.

 

„Nemanau, kad kokią nors vietą galėčiau pavadinti saugia, – dėsto Cassidy – ypač tokią, kurioje žmonės skatinami atsiverti ir bendrauti“. Ji nusijuokia: „Tai tikrai nėra saugus procesas. Žmonės turi išmokti ne tik kuo saugiau jaustis, bet ir nespausti kitų žmonių, taip prisidėdami prie individualios atsakomybės kultūros“.

 

Cassidy yra stalius (-ė) ir vienas (-a) iš „Work hard stay hard“ iniciatyvos organizatorių. IDA magija glūdi gebėjime puoselėti santykinai kontroliuojamą ir pilną pačių įvairiausių lūkesčių erdvę, kurioje nevartojama poliarizuojanti kalba ir pernelyg nesmalsaujama. Norint sukurti patogią aplinką, kurioje žmonės galėtų jaustis saugūs, reikia pastangų. Nelengva puoselėti nuolat kintančius tarpasmeninius santykius, kurie gali tapti pavojingi. Kuriant savo paties pasaulį, reikia kur kas daugiau fizinių pastangų nei būtų galima tikėtis. Prižiūrėti viščiukus, auginti maistą, statyti ir remontuoti pastatus... Kai kuriems žmonėms gyvenimas bendruomenėje virsta nuolatiniu darbu.

 

 

Queer'ų estetika ir etika verčia mus pergalvoti išankstines nuostatas apie tai, kas yra žmonės ir kokie jie turėtų būti. „Tai, ką mes manome apie kito gebėjimus, ką manome esant tinkamu pajuokavimu, tinkamu artimiems ryšiams, – visa tai yra mums įdiegtos kultūrinės nuostatos... Norėdamas jas pakeisti, tikriausiai turėsiu stengtis visą gyvenimą“, – sako Cassidy, o jos šviesiuose plaukuose mirguliuoja pro daržinės langą patenkanti saulės šviesa. „Aš nuolatos, net to nenorėdama, aptinku savyje tokias nuostatas ir vis randu jų priežastis savo vaikystėje. Čia panašiai kaip darže – jei jo kasdien neravi, nepuoselėji, neieškai bedygstančių piktžolių, vėliau bus žymiai sunkiau viską sutvarkyti taip, kad jame augtų tai, ko tau norisi.“

 

Daugelis mūsų net nenutuokia, kad egzistuoja kaimiškoji queer'ų kultūra, ir tik nedaugeliui pavyksta aptikti ją nuošaliose vietovėse. Lankantis aplink išsibarsčiusiuose gėjų namuose kartais atrodo, kad esi visai kitoje šalyje, tačiau pavažiavus kelias minutes iki miesto tuojau pat patenki į senąjį pasaulį.

 

„Nemanau, kad įmanoma apibrėžti queer'ų identitetą, – sako Cassidy, – kai tik tai pabandoma padaryti, jis peržengia apibrėžimų ribas ir vėl sukelia ginčus. Čia atvyksta daug įvairių lyčių ir seksualumų žmonių, kurie gali ir nebūti queer'ais. Ne mūsų bendruomenės darbas kurti tuos dalykus apibrėžiančią kalbą ir nustatinėti kas yra queer'as, o kas ne. Manau, kad kiekvienas galėtų būti queer'u ir dažnai norėtų juo būti.“

 

Ši tema šiandien yra queer'ų kultūros smaigalyje ir visi į ją žvelgia skirtingai. Kaip plačiai gali skleistis queer'ų judėjimas, neprarandantis vientisumo ir radikalaus organizavimosi gebėjimų? Kaip greitai jis gali plėtotis? Kur tinkamiausia vieta eksperimentams? Galų gale, IDA veikia ne tam, kad kviestų ir šviestų heteroseksualius žmones. Tai ne queer'ų klubas Berlyne. Daugybė žmonių turi nuolatos aiškinti ir gintis, ir niekada negali tiesiog būti savimi. Ši vieta skirta jiems padėti.

 

        {vimeo}20793515{/vimeo}

 

Queer'ų kultūra kai kuriems mūsų atrodo išskirtinė. Meinstryminiai homoseksualai, biseksualai su priešingos lyties partneriais, smalsūs ir klausinėjantys heteroseksualai, jų draugai, šeimos... Žvelgiant plačiau, vyksta istorinis atskirų grupių jungimasis. Gėjai, lesbietės, biseksualai, tarplytiniai žmonės ir kitos mažumos galų gale atranda tarpusavio solidarumą.

 

Su kuo mes besitapatintume – queer'ais, heteroseksualais, ar dar su kuo nors, queer'ų judėjimas gali padėti mums atrasti save. Visi mes slepiame savyje konfliktus su lytimi ir lytiškumu. Daugelis jų niekada nebus išspręsti. Mes manome, kad neverta dėti pastangų, ir daugelis mūsų pakankamai gerai tvarkosi apsimesdami, kad tų konfliktų nėra. Pakankamai ilgo apsimetinėję mes tuo patikime. Kartais vaiduokliai išsiveržia į laisvę, tačiau galų gale mums pavyksta užgniaužti savyje queer seksualumą, kad galėtume atlikti vaidmenį, kurio iš mūsų tikisi pasaulis.

 

„Heterodominuojančio pasaulio taisyklės lygiai taip pat žeidžia ir heteroseksualus, – mano MaxZine, – jos verčia žmones laikytis griežtų lytiškumo vaidmenų, ir visada, kai tik bandoma įtilpti į griežtus rėmus, sukelia prislėgtumo jausmą. Įsitempia kūnas, įsitempia sąmonė, ir žmogus užsidaro, kad atitiktų reikalavimus. Žmonės dėvi kaukes. Ir tos kaukės kliudo laisvai mylintiems individams.“

 

Kiekvienas vyras skatinamas užimti dominuojančią poziciją, o kiekviena moteris, apsimetanti esanti silpna, yra heteronormatyvumo auka. Heteronormatyvumas, neatsižvelgdamas į mūsų asmeninius poreikius ir impulsus, įspraudžia mus į kampą. Daugelis mūsų ignoruoja savyje esančias queer'o savybes, kad galėtų ramiai gyventi. Tačiau kai kurių žmonių prigimtis taip nutolsta nuo socialinių klišių, kad slopinti ją reikštų gyventi nuolatos meluojant ir niekada nesijausti visavertiškai. Ramus tokių bendruomenių kaip IDA aktyvizmas sukuria erdvę reikštis tokiems žmonėms ir priimti save tokį, koks esi.

 

Radikalūs faerie, be jokios abejonės, yra lyties ir lytiškumo revoliucionieriai. Jie pasišventė kurti tolerantiškesnį ir atviresnį pasaulį, kuriame nyksta normatyvumas ir gali klestėti individualumas. Pasaulį, kuriame kiekvienas, kas jis bebūtų, galėtų pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti nuoširdų savo paties atvaizdą.

 

Bendruomenės svetainė: http://planetida.com

Dar daugiau nuotraukų: www.flickr.com

„Youtube“ kanalas: www.youtube.com

 

Iš www.americarecycled.org ir www.poz.com vertė RB

2011 11 18