Jau treji metai gyvenu be televizoriaus ir dėl to kartais pakliūvu į keistas situacijas, kai visi aplinkui žino, apie ką kalbama, o aš - ne. Nežinau, kas ir kodėl “iškrito”; nežinau, ką mano tas ar anas politikos aferistas, verslo žiurkė ar valdžios utėlė; nežinau, kokias ateities vizijas piešia aiškiaregiai.   

      Atsikratyti priklausomybės nuo televizoriaus nėra taip lengva, kaip galėtų atrodyti. Dar ir dabar vakarodamas pas bičiulius dažnokai pagaunu save spoksantį į magiškai mirguliuojantį ekraną ir nevalingai siurbiantį nors ir patraukliai pateikiamą, bet tris kartus pervirškintą ir žmogaus protą žeminančią informaciją, iš kurios man nebus jokios naudos.    

     Šiandien televizorius nėra brangi ar sunkiai gaunama prekė, todėl toks pasirinkimas nemažai daliai žmonių atrodo sunkiai suvokiamas. Reakcijų būta pačių įvairiausių, pradedant tragikomišku klausimu “O tai ką tada veikti?”, baigiant “Tai jau taip nusigyvenot...” ar “O, aš galiu atiduot mūsų seną televizorių”. Imčiau tą seną televizorių, bet nereikia. Man ir be jo gerai. Tiesą sakant, daug geriau nei su juo.    

     Po truputį pradedu manyti, kad būtų geriau visiems. Televizorius jau senokai (galbūt nuo pat jo sukūrimo) iš informavimo priemonės tapo formavimo priemone. Televizorius šiandien minko ir lipdo mūsų protus ir jausmus, daro mus tokiais, kokių reikia, o ne kokiais mes patys norėtume būti.    

     Tačiau kodėl šis, mano nuomone, žymiai geresnis pasirinkimas yra toks nepopuliarus? Iš savo draugų ir pažįstamų rato žinau tik dar vieną šeimą, kuri savo namuose neturi televizoriaus.    

     Panašu, kad laisvo pasirinkimo galimybėmis spekuliuojanti vakarietiška kultūra bando nutylėti, apeiti ar atvirai trukdyti kai kuriems pasirinkimams. Nežiūrintis televizoriaus žmogus galbūt sukels tik kreivą šypsnį ar antakio kilstelėjimą, tačiau, pvz., norinti aborto galimybės moteris jau gali sukelti karštas diskusijas. Tikrai atsiras tokių, kurie tokį pasirinkimą vadins pavojingu, griaunančiu ar amoraliu. Tikrai atsiras tokių, kurie norės išbraukti šią galimybę iš galimų pasirinkimų sąrašo.    

     O ką manote apie miestą, kuriame nėra eismą ribojančių ar draudžiančių ženklų? O juk tokių miestų jau yra, ir net ne chaotiškuose Rytuose, o čia, Europoje. Eksperimento tvarka realizuotas projektas davė visiškai netikėtus rezultatus - eismo įvykių skaičius smarkiai sumažėjo, sutrumpėjo kelionės laikas, o gyventojų apklausa parodė, kad jų gyvenimo kokybės vertinimas išaugo.    

     Tačiau yra ir dar “baisesnių” pasirinkimų. Kaip manote, kas įvyktų, jei prievarta renkamus mokesčius pakeistų tik savanoriškai mokami ar visai nemokami mokesčiai? Ar subyrėtų SODROS šarlatanų renčiamos piramidės? Žinoma, kad taip. Ar apdulkėtų karo maniakų lėktuvų fiuzeliažai? Ne tik apdulkėtų, bet ir surūdytų.    

     O kas įvyktų su gydymu ir sveikatos priežiūra? Pradžioje būtų daug dulkių nuo griūvančių struktūrų, o vėliau atsirastų dar daugiau, žymiai daugiau pasirinkimų. Pvz., keli mano bičiuliai tvirtina, kad jie centralizuotoms sveikatos apsaugos struktūroms mokėtų net daugiau nei mokėjo iki šiol. Antra vertus, pasaulyje įgauna pagreitį judėjimas, kurio nariai savanoriškai atsisako nežmoniškai brangių ir prieštaringai vertinamų šiuolaikinės medicinos paslaugų. Atsirastų ir dar kitokios galimybės. Aišku tik viena: pašalinus prievartą keistųsi viskas.    

     Vakarietiška civilizacija visada rėmėsi atvira ar užmaskuota prievarta. Pasirinkimų ribojimas yra tik dar viena tos pačios prievartos forma. Tokia pasirinkimų kontrolė keistai siejasi su nacių naudotais žydų naikinimo metodais. Kaip suvaldyti daugiatūkstantinę išalkusių kalinių minią? Juk būta atvejų, kai tūkstančiui kalinių saugoti pakakdavo vos kelių ginkluotų kareivių. O mirties stovyklų kaliniai tvarkingai rikiuodavosi į eiles prie “dušų”...    

     Būdavo daroma taip: naciai buvo sukūrę pasirinkimo iliuziją. Vieniems žydams išduodavo raudonus dokumentus, kitiems - mėlynus. O, aš gavau raudoną, gal man pavyks išgyventi... Vieniems išduodavo dokumentus su nuotraukomis, kitiems - be. Būdavo liepiama deklaruoti savo profesiją. Kas geriau: batsiuvys ar stalius? Eilė dalinasi į dvi, kurią pasirinkti: kairę ar dešinę? Iš esmės visi tie pasirinkimai baigdavosi dujų kameroje, tačiau jie kūrė įtakos savo likimui iliuziją ir tai trukdė atmesti pačią prievartos ir žudymo sistemą.    

     Mano traškantis radijukas dirbtuvėje neseniai ištransliavo laidą, skirtą artėjantiems prezidento rinkimams. Malonus baritonas išaiškino, kad šiuo metu galiu rinktis jau iš dešimties kandidatų, o tai yra didesnis pasirinkimas nei praeitą kartą, ir todėl visi turėtume būti patenkinti. Didysis ekspertas trumpai, bet solidžiai apžvelgė kelių rimtesnių kandidatų galimybes, o keli klausytojų skambučiai paliudijo, kad tas geresnis už aną.    

     Taigi, batsiuvys ar stalius, ir nė žodžio apie vien tik prievarta besilaikančią valstybę ir prezidento instituciją, kaip tos prievartos žmogišką veidą. Treblinkoje, kovodamas su naciais žuvęs Meiras Berlineris sakė: “Kai engėjai suteikia man dvi pasirinkimo galimybes, aš visada renkuosi trečią”. Kaip matome, šiandien viskas susukta kiek gudriau, mes turime net dešimt galimybių vien per prezidento rinkimus. O kur dar pasirinkimas tarp “Sony” ir “Trinitron”... Tik spėk rinktis.    

     Benjaminas Franklinas yra pasakęs keistą, bet daug sakančią apie mūsų kultūrą frazę: “Nė vienas laukinių gyvenimo paragavęs europietis nebegalės gyventi mūsų visuomenėje". Jis žinojo, ką sako, nes to meto dokumentuose yra aprašytas ne vienas atvejis, kai apsikeitus kaliniais indėnai džiaugsmingai bėgdavo pas saviškius, o baltaodžiams tekdavo rišti kojas ir rankas, kad jie nesiveržtų atgal pas savo pagrobėjus. Šiandien mes jau tai užmiršome. Šiandien nebereikia rišti kojų ir rankų, nes mūsų kultūra ir visuomeninė santvarka daugeliui atrodo vienintelė įmanoma ir teisinga.    

     XVIII amžiuje toks Michelis Guillaume de Crevecoeuras rašė: “Kol mes užimti savo žemės dirbimu, nėra jokios baimės, kad kas nors taps laukiniu”. Kol mes užimti pasirinkimu tarp batsiuvio ir staliaus, nėra jokių šansų, kad kas nors keisis, tačiau baimė dėl “laukinių” alternatyvų išlieka. Todėl rūpinamasi, kad visi mes dirbtume, dirbtume ir turėtume tinkamus pasirinkimus.    

     Niekada nesibaigiantys darbai ir projektai, kasdien siūlomi vis kiti pasirinkimų variantai atima visą mūsų laiką Nebelieka laiko pagalvoti, kad mes nebūtinai turime gyventi būtent taip, nematydami ir dėl to nenorėdami alternatyvų. Nes jei pažiūrėtume, galbūt pamatytume, jei pamatytume, galbūt veiktume, ir jei veiktume, galbūt prisiimtume visą atsakomybę už save.

     RB

    2014 03 10