Šį mėnesį Laisvajame universitete (LUNI) mokytis pradeda pirmoji skaitymo grupė. Šioje grupėje kviečiami dalyvauti visi šiuolaikiniais socialiniais judėjimais besidomintys žmonės. Tokių grupių dalyviai savarankiškai skaitys įvairius savo pasirinktus tekstus, o susitikimuose diskutuos apie tai, ką perskaitė. Pirmasis susitikimas įvyks sausio 28 d., 18 val. kavinėje „Balti drambliai“, Vilniaus g. 41, Vilniuje.
Autonomistų skaitymo grupės tikslas – skaitant įvairius pasirinktus tekstus susipažinti su autonomizmo (arba autonominio marksizmo) – visame pasaulyje išplitusio ir didelę įtaką įvairių šalių aktyvistams padariusio judėjimo – istorija, idėjomis, jam priklausiusių teoretikų veikalais. Šis judėjimas atsirado XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiais Italijoje. Tuo metu visame pasaulyje vyko darbininkų kovos tiek prieš kapitalistinį išnaudojimą, tiek prieš jį įkūnijusią fabrikinę discipliną. Autonomistai (iš jų garsiausi – Sergio Bologna, Mario Tronti, Antonio Negri, Franco Berardi – Bifo) atsiskyrė nuo ortodoksinių komunistų partijų ir paskelbė, kad darbininkų klasė turi priešintis kapitalizmui nepriklausomai, tai yra, autonomiškai nuo politinių partijų ir profsąjungų, nepasikliaudama valstybės ir daugelio kairiųjų propaguojama gerovės valstybės iliuzija ir valstybinėmis institucijomis.
Autonomistų nuomone, darbininkų klasę sudaro ne tik fabrikų darbininkai, bet visi, kurie tarnauja kapitalui ir yra jo išnaudojami – todėl šią klasę būtų tiksliau vadinti dirbančiųjų klase. Visuomenė tampa socialiniu fabriku: kapitalizmą palaiko ir kiaurą dieną plušančios namų šeimininkės, kurios negauna užmokesčio, ir studentai, tapdami intelektinio darbo vergais. Tačiau būtent darbo jėga savo socialinėmis kovomis – nepaklusnumu bosams ir valdžiai, sabotažu, atsisakymu dirbti, nesankcionuotais streikais, maištais ir netgi aktyvia migracija (balsuodama kovomis) gali nuvesti kapitalizmą į krizę. Norėdamas iš tokios krizės išeiti, kapitalizmas privalo prisitaikyti prie socialinių kovų ir pakeisti gamybos modelį. Taip aštuntajame dešimtmetyje fabrikinį disciplinuoto darbo modelį keitė lankstus darbo modelis, išlaisvinęs daugelį dirbančiųjų nuo aštuonių valandų darbo dienos vergijos, bet padaręs juos negarantuotus dėl išgyvenimo. Toks naujas požiūris tapo atsvara šimtmečius gyvavusiam ir šiandien tebegyvuojančiam požiūriui, kad kapitalas gali plėtotis savarankiškai, nepriklausomai nuo dirbančiųjų, kad sąlygas diktuoja tik bosai ir valdžia. Toks požiūris ugdo dirbančiųjų savivertę ir pasitikėjimą savimi, ugdo alternatyvų mąstymą, saviorganizacijos, tarpusavio pagalbos principus. Nors Autonomija iškilo kaip darbininkų klasės judėjimas, bet vėliau ji tapo galinga antikapitalistine srove, kuri, priešindamasi kapitalistiniam išnaudojimui ir valstybių iškeliamoms sienoms, įsiliejo į šiuolaikinį antikapitalistinį judėjimą.
Galime klausti, ar autonomizmas šiandien aktualus mums.
1. Ar tai – reali radikali alternatyva tiek kapitalistiniam, tiek visų krypčių valstybiniam mąstymui, kurį mūsų šalyje propaguoja ir dešinieji ir kairieji?
2. Ar tai – atsvara kapitalistinei darbo dogmai ir pasitikėjimui darbdaviu ar profsąjungomis, leidžianti kurtis nepriklausomam ir solidariam dirbančiųjų judėjimui?
3. Ar tai – kovingos minties arsenalas?
4. Ar tai – galimybė organizuoti alternatyvias iniciatyvas, alternatyvas ir įgyvendinti idėjas „iš apačios“, šia idėja remiasi ir Laisvasis universitetas?
5. Ar tai – galimybė suvokti šiuolaikinių pasaulio socialinių judėjimų prigimtį, pradėti „mąstyti globaliai ir veikti lokaliai“?
6. Ar tai – judėjimas, kuris būtų neįsivaizduojamas be kūrybingo, atviro naudojimosi nepriklausomos žiniasklaidos šaltiniais?
7. Ar tai – proga pažvelgti į aktyvizmą kitaip: aktyvizmas – ne vien tik trumpalaikė mada, ne vien tik geras laisvalaikio praleidimas ir patogus „sėdėjimas rūsyje“. Žvelgiant į pasaulinį ir Lietuvos gyvenimo kontekstą nesunku pastebėti, kad ateina laikas radikalioms permainoms – laikas organizuotis, išlįsti iš kurmių landų ir pakilti į kovą už socialinį teisingumą?
Šias ir kitas problemas kelsime ir diskutuosime savo susitikimuose. Pirmajam susitikimui pasirinkome ištrauką iš naujos amerikiečių akademinio aktyvisto, pernai LUNI viešėjusio Stevpheno Shukaicio knygos. Joje siūloma pereiti nuo kapitalizmo kaip vartojimo prie kapitalistinės gamybos kritikos, aptarti kasdienybės, revoliucijos, saviorganizacijos, kolektyvo ir individo santykio autonomijoje problemas. Antrojoje teksto dalyje aptariamos pagrindinės autonomistų teorijos sampratos, kurios bet kokiu atveju lieka tik formomis, kol prasmę joms suteiksime mes savo diskusijose.
Skaitymo grupės organizatoriai kviečia prie mūsų prisijungti visus, kuriems įdomios mus visus vienaip ar kitaip liečiančios temos – kapitalo ir darbo santykis, socialinės kovos ir judėjimai, kūrybingos alternatyvos mus supančiai Imperijai.
Perskaityti skirti tekstai: www.luni.lt
LUNI iniciatyvinė grupė
