Ketvirtadienį, vasario 18 d., tūlas JAV pilietis Joe Stackas sėdo į vienmotorį lėktuvą „Piper PA-28“ ir taranavo Teksaso pagrindiniame mieste Ostine įsikūrusį JAV mokesčių valdybos (Internal Revenue Service, IRS) biurą. Lėktuvas trenkėsi į septynaukščio pastato antrąjį aukštą 9 val. 56 min. vietos laiku ir užsiliepsnojo. Per incidentą žuvo du žmonės, dar 13 buvo sužeisti, kai kurie žmonės buvo priversti iššokti per pastato langus. Taip 53-erių metų programuotojas išreiškė savo protestą prieš JAV valdžią ir jos mokesčių politiką.

Josephas Andrew Stackas tą rytą padegė savo namus Ostine, o vėliau pakilo savo asmeniniu lėktuvu iš netoliese esančio oro uosto ir savižudiškai atakavo JAV valdžios instituciją. Dėl šio incidento į orą buvo pakelti naikintuvai, o televizijos parodyti sukrečiantys vaizdai daugeliui amerikiečių atgaivino skaudžius prisiminimus apie 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įvykdytas atakas. Tačiau piloto savižudžio ataka neturi nieko bendra nei su tarptautiniu terorizmu, nei su išgarsinta „al Qaeda“ organizacija. Tai buvo vienišo, sužlugdyto, viltį praradusio žmogaus iššūkis sistemai.

J. Stackas prieš mirtį parašė apie 3 000 žodžių apimties manifestą, kuris buvo paskelbtas jo vardu registruotame tinklalapyje. Savo laiške J. Stackas kaltina valstybę ir stambias korporacijas, kad šios nuolat apiplėšinėja viduriniąją klasę. „Kodėl saujelė kraugerių ir plėšikų gali nebaudžiama daryti neįsivaizduotinas piktadarybes – aukščiausieji GM vadovai taip elgėsi daugybę metų, – o kai sunkus jų traukinio sąstatas ima byrėti nuo godžios jų kvailybės svorio, kodėl federalinė vyriausybė suteikia jiems pagalbą per kelias dienas, o gal bet kelias valandas?“ – retoriškai klausė J. Stackas.  

Jis itin griežtai kritikavo vyriausybės politiką per šią krizę: „Jie žino, kaip išspręsti problemą; jie tiesiog vagia iš viduriniosios klasės, kuri negali nė žodžio ištarti. Rinkimai – tai tik pokštas; jie vagia, kad pridengtų savo užpakalius ir vadina vagystes „įprastu verslu“. O dabar, kai turčiai susimovė, dėl jų klaidų turi mirti vargšai. Aiškus ir protingas sprendimas, argi ne?“

Priešmirtinio laiško autorius nurodė, jog dėl konfliktų su IRS prarado daugiau nei 40 tūkst. dolerių ir dešimt savo gyvenimo metų. Jis dukart buvo įkūręs programavimo kompanijas Kalifornijoje, tačiau jų veiklą nutraukė tos valstijos mokesčių valdyba. Paskutiniu lašu, perkildžiusiu jo kantrybės taurę, tapo mokesčių valdybos raštas apie privalomus sumokėti 10 tūkst. dolerių, nors J. Stackas per praėjusius metus neuždirbo nė cento.  

„Niekas nesikeis, kol nebus pradėti skaičiuoti lavonai“, – rašė jis. Ketvirtadienio data pažymėtame laiške J. Stackas taip pat įrašė savo gyvenimo metus: „1956-2010“.

Ypač emocinga ir kupina karčios nuoskaudos jo laiško pabaiga:

„Žinau, kad nesu pirmasis, kuris nusprendė, jog daugiau kentėti nebegalima. Teiginys, kad žmonės, ne tik juodaodžiai ir neturtingi imigrantai, liovėsi mirti už laisvę savoje šalyje, yra mitas. Žinau, kad prieš mane buvo nesuskaičiuojama daugybė tokių žmonių, ir esu įsitikinęs, kad tiek pat jų bus ir po manęs. Bet aš taip pat žinau, kad nepridėjęs savo kūno į bendrą taupyklę, negalėsiu būti tikras, kad kas nors pasikeis.

Nebenoriu daugiau žvelgti pro mano sielą draskančio „Didžiojo brolio“ petį, nebenoriu ignoruoti visko, kas vyksta aplink mane, nebenoriu, kad „įprastas gyvenimas“ ir toliau tekėtų savo vaga. Daugiau nebegaliu.

Galiu tik tikėtis, kad skaičiai netrukus taps tokie dideli, kad jie bus ignoruojami, o Amerikos zombiai pabus ir sukils – visi mažesni dalykai manęs netenkina. Tikiuosi, kad užkliudysiu nervą, kuris stimuliuos tipinę dvigubų vyriausybės standartų reakciją, o tada vyriausybė įves dar kvailesnius drakoniškus suvaržymus, kurie paskatins žmones pabusti ir pamatyti, kokie iš tikrųjų yra pasipūtę politiniai banditai bei jų nemąstantys pakalikai. 

Deja, nepaisant to, kad visą gyvenimą nugyvenau norėdamas tikėti tuo, ko nėra, jėgos panaudojimas yra ne tik atsakas, bet ir vienintelis atsakas. Likimo ironija, kad viršuje sėdintys šūdžiai visą laiką apie tai žinojo ir juokėsi iš žmonių, kurie manė kitaip, iš tokių kvailių kaip aš. Visą laiką.

Kartą perskaičiau, kaip apibrėžiama beprotybė, kad ji yra vieno ir to paties proceso kartojimas vis tikintis kitokio rezultato. Galų gale esu pasiryžęs šią beprotybę nutraukti. Gerai, misteri Didysis broli, sėdintis mokesčių inspekcijoje, išbandykim ką nors nauja – še svarą mano kūno ir saldžių sapnų.“

Pačioje laiško pabaigoje J. Stackas pridėjo dvi ideologemas:

Komunizmo lozungas: Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.

Kapitalizmo lozungas: Iš kiekvieno pagal naivumą, kiekvienam pagal godumą.

2010 m. vasario 18 d.

Laiško originalas anglų kalba: http://shashkin.com/LJ/stack.letter.pdf

Parengė ir laisvai vertė N.K.

2010 02 20