2009 m. spalio 28 d. Laisvajame universitete (LUNI) svečiavosi ekonomistas Romas Lazutka – žinomas dabartinės konservatorių vyriausybės vykdomos antikrizinės „diržų veržimosi“ programos kritikas. LUNI studentams jis pateikė krizės socialinių pasekmių švelninimo programą ir nusakė savo požiūrį į darbą par excellence.

Štai keli R. Lazutkos svarstymų fragmentai:

„Šiuolaikinė moderni ekonomika reikalauja kvalifikuoto našaus darbo. Svarstoma šitaip: visuomenei geriau turėti našiai dirbančius žmones, o tie, kurie nesugeba to daryti, tegul geriau nedirba ir nesimaišo.

Yra teorijos, kurios aiškina, jog pensijų sistema yra senų žmonių „išpirkimas“ iš darbo rinkos, kad šie netrukdytų. Senesni žmonės, ne taip imlūs naujovėms, užima tam tikras aukštas pozicijas, viršininkų postus ir turi didesnę įtaką nei eiliniai darbuotojai. Todėl visuomenei naudingiau jiems išmokėti didelę pensiją, kad jie išeitų ir netrukdytų organizacijai plėtotis.

Panašiai yra ir su žmonėmis, kurie yra mąstantys, negali pakęsti bukinančio darbo, užduoda pernelyg daug klausimų. Ar ne geriau, jei visuomenė jiems sudarytų sąlygas gyventi, svajoti, užsiimti tuo, kuo nori? Nebūtina per nevalią jų įtraukti, kad jie dirbtų iki susirgimo bei pamišimo.

Reikia liberaliau žiūrėti ir negarbinti darbo. „Bet koks darbas geriau už nedarbą“ yra lietuviškas požiūris. Bet koks darbas nėra prasmingas.

Seniai sklando idėjos – įvesti „piliečio algą“. Padaryti taip, kad tuos 350 litų gautų kiekvienas žmogus, teisėtai gyvenantis Lietuvoje. Šiuolaikinėje visuomenėje visi žmonės turi būti integruoti, o integracija negalima, kada žmogus savo kišenėje neturi nė lito.“