Prisidengdama kovos su klimato kaita ir pavojais energetiniam saugumui, branduolinės energijos pramonė pastaraisiais metais skelbia apie atominės energetikos renesansą. Dažnai teigiama, kad tai – neišsenkamas pigios, patikimos ir švarios elektros šaltinis, kad urano išteklių pakaks šimtams ir net tūkstančiams metų, o kuru galima apsirūpinti dešimtmečiams į priekį.
Tačiau yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl atominė yra visai netikęs būdas apsirūpinti elektra, o jos „renesansas“ veikiau vadintinas „kalbų ir iliuzijų renesansu“.
Pavojingos atliekos. Atominėse jėgainėse gaminama ne tik elektra, bet ir susidaro šimtus tūkstančių metų pavojingomis išliekančios medžiagos, kurių saugaus sutvarkymo klausimas iki šiol neišspręstas, o perdirbimas – itin brangus, taršus ir pavojingas procesas atliekamas tik keletoje šalių. Vadinasi, nusprendus jas perdirbti, tektų pavojingai transportuoti tūkstančius kilometrų.
Apmirusi pramonė. Nors šiandien pasaulyje veikia per 400 reaktorių, jie tenkina vos 7% pasaulio energijos ir 14% elektros poreikio, be to, sparčiai sensta. Skaudžiausia branduolinė katastrofa žmonijos istorijoje 1986-aisiais Černobylyje ne tik palietė daugiau kaip penkis milijonus žmonių Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir už jų ribų, bet ir sudavė smūgį atominei pramonei. Nuo Černobylio Europos Sąjungoje nepastatyta nė viena nauja jėgainė, o vieninteliai du nauji projektai – Suomijoje ir Prancūzijoje susiduria su didžiuliais finansiniais bei techniniais sunkumais ir jų prijungimo prie tinklo diena skendi nežinioje. 2008-ieji buvo pirmieji metai kuomet nuo pat 1955-ųjų prie tinklo nebuvo prijungtas nė vienas naujas reaktorius.
Ekonominė rizika. Pabrėžtina, jog dabartinės atominės buvo statomos valstybės lėšomis ir neretai greta vystant branduolinių ginklų programas, o visą finansinę riziką perkeliant ant mokesčių mokėtojų pečių. Šiandien liberalizuotos rinkos sąlygomis mažiausiai dešimtmetį trunkančios ir dar antra tiek laiko atsipirkimui reikalaujančios atominės jėgainės yra rizikingiausi energetiniai projektai, kurių be valstybės garantijų nedraudžia jokios draudimo bendrovės. Tiek Tarptautinės atominės energijos agentūros, tiek Jungtinių Tautų ekspertai pripažįsta, kad tokių projektų kaštų prognozės labai priklauso nuo daugybės vietos aplinkybių ir yra paremtos nežinomybe. Tad nenuostabu, kad iš 56 šiandienos statybų 29 – vyksta komunistinėje Kinijoje, o likusiųjų dauguma pradėtos daugiau kaip prieš du dešimtmečius.
Pasenusi technologija. Atominės šalininkai nuolat tikina, kad modernios jėgainės yra ne tik saugios, bet geba pačios išsijungti įvykus gedimui, o atliekas naudoti kaip kurą. Tačiau visa tai – dešimtmečius puoselėjamos svajonės apie vadinamuosius Ketvirtosios kartos reaktorius, taip ir liekančios kalbomis, mat visi šiandien statomi reaktoriai – kiek patobulinti tos pačios Trečiosios kartos, sukurti devintajame dešimtmetyje. Net ir Tarptautinė energetikos agentūra naujųjų reaktorių galimą komercinį panaudojimą planuoja tik po 2030-ųjų. Dėl minėto sąstingio ši pramonė susiduria ir su kvalifikuotų specialistų trūkumu, kurie galėtų apmokyti naują personalą, vystyti, statyti ir valdyti naujas elektrines.
Tariama švara. Atominė dažnai prilyginama žaliajai energetikai, nes gaminant elektrą neišmetamos šiltnamio dujos. Tačiau patikimos studijos rodo, jog įvertinus visą energijos būvio ciklą (angl. lifecycle analysis), t.y. urano gavybą, sodrinimą, transportavimą, jėgainių statybas ir atliekų sutvarkymą, atominės poveikis yra panašus į iškastinio kuro. Be to, be tradicinės taršos, kuri neišvengiama deginantį iškastinį kurią šių procesų metu, radiacijos poveikį aplinkai ir žmonėms sunku nuneigti.
Galiausiai, be to, kad yra brangios, pavojingos, didelės ir nelanksčios, centralizuotai elektrą gaminančios atominės jėgainės tik monopolizuoja energijos rinką, taip kaip tai padarė Ignalinos atominė. Toks energijos gamybos būdas neskatina taupaus energijos vartojimo, gamintojų konkurencijos ir nustelbia tikrąsias švarias alternatyvas.
Tad net ir padvigubinus apimtis per artimiausią dešimtmetį, kaip siūlo šalininkai, atominės energija prie klimato kaitos mažinimo ir apsirūpinimo energijos ištekliais pasauliniu mastu prisidėtų nežymiai. O milžiniškus išteklius, kurie tam būtų skirti, verčiau investuoti į energijos taupymą ir atsinaujinančius šaltinius, kurie yra saugūs ir švarūs, o ne tik tokiais dedasi.
2010 06 06
