Savo knygoje „Fragments of an Anarchist Anthropology“ Davidas Graeberis kelia klausimą: „Kodėl akademinėse institucijose tiek mažai anarchistų?“. Tai pagrįstas ir labai geras klausimas. Juo tarsi norima paklausti: kodėl tie, kas turėtų ugdyti maišto dvasią, patys nėra anarchistai? Kas dar, jei ne intelektualai – visų pirma – turėtų stoti į anarchistų gretas? Kas dar, jei ne akademinės institucijos, turėtų ugdyti lygybės ir bevaldiškumo troškimą?

Klausimai skamba gražiai, bet realybėje mes susiduriame su paradoksu – jokios lygybės akademinės institucijos neskatina. Priešingai – jos skatina tą pačią idiotišką kapitalistinę konkurenciją, o Lietuvoje visokių suknistų švietimo ministrų dėka aukštasis mokslas tapo perkamas kaip pigi stoties kekšė, todėl kelti D. Graeberio klausimą dar svarbiau, idant suvoktume, kaip veikia ši sistema, kuri užuot skatinusi anarchiją, skatina atvirkštinį procesą – paklusnumą valdžiai ir pinigams.

Kad universitetai nėra laisvi, manau, sutiksite visi. Man pačiam teko įsivelti į ne vieną kovą su universiteto vadovybe – rektoriumi – ir visais atvejais teko patirti, ką reiškia sistemos absurdiškumas, t.y. kaip valdžią turintis žmogus nesiskaito nei su studentais, nei su dėstytojais. Rektoriai – tai eiliniai nusikaltėliai, kurie pelnosi iš universitetų, tad būtų visai teisinga, jeigu ateityje jų neliktų, kaip ir prorektorių bei kitokių parazitų. Juolab kad tai viena iš priežasčių, kodėl paprasti ir pilki dėstytojai dažnai išsižada savo įsitikinimų – nes bijo neįtikti. Rektorius yra pirma priežastis, kodėl akademinėse institucijose tiek mažai anarchistų.

Anarchistai negali rastis ten, kur a priori yra nesveika ir išsigimusi hierarchija. Kur vienas asmuo sprendžia, kaip turi mąstyti ir elgtis kiti. Sutinku, kad ne visi rektoriai yra išsigimėliai despotai, tačiau jie visi trokšta, kad universitete būtų kuo mažiau maišto ir kuo daugiau paklusnumo. Todėl velniop rektorius!

Jeigu anarchizmo troškimo akademinėse institucijose neužmuša rektoriai, tai galima tvirtai teigti, kad jose pūliuoja dar viena bjauri ir šlykšti akademizmo šunvotė – autoritetai. Tai dažniausiai nepajudinami profesoriai, seniai turėję gulėt grabe, bet vis dar šliaužiojantys po universitetus. Jų vaidmuo panašus į kliūčių ruožą, kurio neperėjęs negali augti. Tai – stagnacija, naujovių priešai, prieš kuriuos labai sunku kovoti, nes juos palaiko visa sistema, visas biurokratinis aparatas.

Autoritetingi akademinio pasaulio asmenys – turbūt to ir sakyti nereikia – siekia tikrai ne anarchizmo. Jie siekia hierarchinio paklusnumo. Jiems turi paklusti ir studentai, ir jaunesni dėstytojai. Kartais net gali pasirodyti, kad pati universitetų sandara yra tokia, jog augintų tokius „autoritetus“, kurie pasirodytų viešoje erdvėje kaip visažiniai orakulai ir kvailintų liaudį savo neva moksliniais pliurpalais. Todėl velniop akademinius autoritetus!

Kai pasiunčiame rektorius ir autoritetus, atrodo, kad atsikratome visų trukdžių tam, kad akademinėje sferoje galėtų sukeroti anarchizmas. Bet taip nėra. Net ir tuo atveju, jei apskritai nebūtų nei rektorių, nei autoritetų, vargu ar turėtume daugiau laisvų žmonių tarp intelektualų. Paaiškinimas paprastas: o na chuj eiliniam akademikui tas anarchizmas? Kam jam ta lygybė? Kam tos utopijos, jeigu jos neatneša konkretaus pelno ir naudos?

Problema, kodėl akademinėse institucijose tiek mažai anarchistų, yra ne tik dėl sistemos. Taip, išsigimusi sistema gamina jonus okunius – visiems malonius parsidavėlius; taip, geriausias karjeras padaro tie, kurie turi mažiausiai talento ir daugiausiai vazelino; taip, viešieji ryšiai valdo ir sukuria mitus apie protą tuose žmonėse, kurie yra buki ir perdėm save myli; taip, kad laimėtum kapitalizmo sąlygomis, turi kurti įvaizdį, ir tai visi seniai žino. Bet pati problema, visgi, sakyčiau kur kas rimtesnė.

Nėra recepto, kaip užauginti anarchistą, kuris trokštų lygybės, net jeigu visi gerai žino, kaip užauginti šlykščius sistemos vergus. Anarchizmas – kalbu apie tradicinį jo apibrėžimą – yra pasirenkamas kaip gyvenimo būdas ir tuo pačiu kaip tvirta laisvo žmogaus laikysena. Kaip idealas, kuris nors ir neatrodo realus, bet yra siekiamas ir jo niekada neišsižadama.

Tai – iš širdies į širdį perduodamas troškimas. Ir tegul būsiu šimtą kartų neteisus, bet pasakysiu – manau, jog anarchistu tampama tada, kai gyvenime randi pavyzdį, kuris įkvepia, žmogų, kuriuo patiki. Būtų per daug paprasta, jei kilnios idėjos gimtų vien iš knygų (nors taip irgi būna). Štai kodėl – esu tuo beveik tikras – mes turime tiek mažai akademikų anarchistų: nebuvo kam šių žmonių įkvėpti. Daugelis iš jų – dar sovietinio sukirpimo žmonės, kurie taip ir mirs nesupratę, kad laisvė yra didžiausia žmogaus vertybė.

Per daug lengva būtų atėjus iš totalitarinės sistemos staiga virsti karštu anarchistu, jei būdamas toje sistemoje dirbai priešingą darbą. Kita vertus, tam, kad būtum anarchistas, visų pirma reikia labai daug drąsos ir kovingumo. Ginti visuomenei nepriimtinas vertybes ir būti atstumtuoju – stiprių žmonių pasirinkimas, o akademikai, kaip žinia, dažniausiai yra silpni žmonės.

Tačiau nenorėčiau šio rašinio baigti pesimistiška gaidele. Taip, mane nervina, kad akademinėje sferoje vis dar žlugdomi kitaip manantys; taip, aš nekenčiu intelektualų, kurie naudojasi savo padėtimi, kad žemintų hierarchiškai žemesnius; taip, labai gerbiu tuos, kurie užimdami didelius akademinius postus, yra tikri anarchistai. Tiesiog myliu tokius išsišokėlius.

Nebaigsiu šio rašinio liūdnai, nes Lietuvoje galime pasigirti turintys jaunų ir perspektyvių maištininkų. Nors „Naujoji Kairė 95“ nelaimėjo karo prieš Arvydą Šliogerį, tačiau tikrai šaunu, kad šitie žmogeliukai išdrįso maištauti. Aišku, maištui buvo pasirinktos kvailos priežastys, tačiau pati idėja – tikrai nuostabi. Drąsos šitiems žmonės, atrodo, netrūksta. Todėl galima atleisti už prašautą šūvį. Svarbiausia, kad jie nepabijojo pasipriešinti iš principo nepajudinamam autoritetui, kad ir kas jis būtų, man nusispjaut.

Andriaus Bielskio, kaip vienas iš sveikiausiai mąstančių ir originaliausių šių dienų intelektualų, pavyzdys rodo, jog ir kitaip mąstantis ir visuomenei galbūt nelabai malonus akademikas gali puikiai gyventi šalia krūvos mėšliagalvių ir parsidavėlių. Čia kalbu apie jo rašinius ir pasisakymus spaudoje, kur juntama bent jau šiokia tokia laisvamanybė. Šio žmogaus blaivi ir kritinė pozicija verta pagarbos, nes išlaikyti tokią poziciją nėra lengva – tam reikia ir drąsos ir, žinoma, talento.

Jo vedama „Kairė“, reikia manyti, taps stipria ir anarchistiška organizacija, kuri įrodys, jog akademizmas ir anarchija nėra nesuderinama. Ir žinoma, įkvėps kitus akademikus rinktis lygybės trokštančiųjų kelią. Taigi nors anarchizmas ir akademizmas bent jau kol kas yra daugiau priešai nei draugai, mes galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad yra ženklų, rodančių, kad reikalai gali keistis. Ir tegul manantys kitaip eina velniop!