Grybus vartoti pradėta dar paleolito laikais. Tačiau šiandien tik keli žmonės (net antropologų rate) suvokia grybų vartojimo įtaką žmogaus evoliucijai. Grybai atliko lemiamą vaidmenį senovės Graikijoje, Mesopotamijoje ir Centrinėje Amerikoje. Kerinčios prigimties grybai visada sukeldavo gilias emocines reakcijas, pradedant suprantančiųjų liaupsėmis ir baigiant neslepiama baime.
Istoriniai dokumentai liudija, kad grybai buvo vartojami ne vien maloniems pojūčiams sukelti. Claudijų II ir popiežių Clementą VII nužudė mirtinai nuodingais Amanita grybais. Anot legendos, Buddha mirė nuo po žeme augančio grybo, kuriuo, manydamas, jog tai delikatesas, jį pavaišino valstietis. Senojoje teksto versijoje grybas buvo vadinamas „kiaulės pėda“, tačiau jis niekada nebuvo identifikuotas. Žinoma, kad triufeliai auga po žeme ir jiems rasti naudojamos kiaulės, tačiau jie nėra nuodingi.
Seniausias archeologinis grybų vartojimą patvirtinantis faktas greičiausiai yra ant Tassiliurvo sienos 3500 metų prieš Kristų nupieštas atvaizdas. Menininko sumanymas visiškai aiškus. Elektrifikuotomis auromis padengti grybai kuria šokančio šamano kontūrą. Dvasinė paveikslo interpretacija peržengia laiko ribas ir yra akivaizdi. Nieko nuostabaus, kad frazė „apsivalgęs grybų“ atsirado norint perteikti pakylėtą grybų mylėtojo proto būseną.
1991 metais alpinistai Italijos Alpėse aptiko gerai išsilaikiusias, prieš 5300 metų (200 metų vėliau nei Tassili urvo piešinys) mirusio vyro liekanas. Žiniasklaida pakrikštijo jį „ledo žmogumi“ (Iceman). Jis buvo gerai pasiruošęs – turėjo kuprinę, akmeninį kirvuką, džiovintų beržinių pintenių (Piptoporus betulinus) vėrinį, kartu su dar vienu, kol kas neidentifikuotu grybu. Džiovinti beržiniai pinteniai gali būti naudojami ugnies įkūrimui ir kaip vaistas žaizdoms gydyti. Dar daugiau, verdant šiuos grybus galima paruošti arbatą, stiprinančią imuninę sistemą. Keliaudamas po laukinę gamtą šis bebaimis nuotykių ieškotojas atskleidė beržinių pintenių vertę. Net ir šiandien šios žinios galėtų išgelbėti pasiklydusių žmonių gyvybes.
Apsinuodijimo grybais baimė, kartais virstanti fobija, yra persmelkusi kiekvieną kultūrą. Mikofobijos terminas apibrėžia žmones ir kultūras, kurie į grybus žiūri su baime ir pasišlykštėjimu. Mikofobiškos kultūros įsikūnijusios Anglijoje ir Airijoje. Ir priešingai, mikofiliškos kultūros aptinkamos Azijoje ir Rytų Europoje, ypač Lenkijoje, Rusijoje ir Italijoje. Šios visuomenės daugybę amžių mėgaujasi grybais ir turi daugiau nei šimtą bendrinių žodžių, apibrėžiančių jų mėgiamas grybų rūšis.
Grybų vartojimą įvairiose kultūrose intensyviai studijavo investicijų bankininkas R. Gordonas Wassonas. Savo studijose jis daugiausiai gilinosi į grybų vartojimą Centrinėje Amerikoje, Rusijoje, Anglijoje ir Indijoje. Kartu su prancūzų mikologu Dr. Rogeriu Heimu jis išleido studiją apie Psilocybe grybus Centrinėje Amerikoje ir Amanita grybus Eurazijoje/Sibire. Wassono, kaip aistringo grybų mylėtojo, tyrimai tęsėsi visą gyvenimą. Galima paminėti ir kitas jo knygas – „Grybai, Rusija & istorija“, „Stebuklingas grybas“, „Maria Sabina ir jos mazatekų grybas Velada“, „Persefonės mįslė“. Wassonas daugiau nei bet kuris kitas XX a. žmogus prisidėjo prie susidomėjimo etnomikologija. Jis mirė 1986 metais per Kalėdas.
Vienas labiausiai provokuojančių Wassono atradimų aptinkamas knygoje „Soma - dieviškas nemirtingumo grybas“ (1976 m.), kur jis teigia, kad soma, vedose vaizduojamas kaip raudonas vaisius, akimirksniu sukeliantis nušvitimą jį suvalgiusiems, buvo grybas. Vedų simbolizmas rūpestingai maskavo jo tikrąjį pavadinimą – Amanita muscaria, dar žinomą kaip haliucionogeninis Fly Agaric. Daugelis kultūrų Amanita muscaria vaizduoja kaip archetipinį grybą. Ir nors kai kurie vedų žinovai nesutinka su tokia nuomone, išsamūs Wassono tyrimai vis dar atlaiko kritiką.
Aristotelis, Platonas, Sofoklis – visi jie dalyvavo religinėse Eleusijaus ceremonijose, kai neįprastose šventyklose buvo garbinama Demetra – Žemės deivė. Daugiau nei tūkstantį metų tūkstančiai piligrimų, už privilegiją dalyvauti vieną kartą metuose vykstančioje ceremonijoje susimokėję mėnesinio uždarbio ekvivalentą, keliaudavo 14 mylių iš Atėnų į Eleusijų. Kelionės į šventyklą metu piligrimai buvo rituališkai, bet su gera humoro doze, puldinėjami.
Atvykę į šventyklą jie susirinkdavo iniciacijų salėje – didžiajame telestrione. Čia jie eilėmis susėsdavo ant žingsnio platumo pakopų, besileidžiančių slaptos centrinės patalpos link, iš kurios buvo tiekiami grybų patiekalai. Archeologai taip ir nesugebėjo paaiškinti keistų ir struktūriškai nereikalingų šventyklos kolonų prasmės. Piligrimai šventykloje kartu praleisdavo visą naktį ir išeidavo pasikeitę visam likusiam gyvenimui. Šiame kolonų prikimštame paviljone vykdavo ceremonijos, istorikų vadinamos Eleusijaus misterijomis. Net bausmės ar mirties akivaizdoje nebuvo galima užsiminti apie jokius paslaptingos ceremonijos apsireiškimus. Šios ceremonijos vyko iki pat krikščionybės eros pradžios.
1977 metais olimpinėje Peninsuloje vykusioje grybų konferencijoje R. Gordonas Wassonas, Albertas Hoffmanas ir Carlas Ruckas pirmą kartą pareiškė, kad pagrindinis Eleusijaus misterijų elementas buvo psichoaktyvių grybų vartojimas. Jų paruošta medžiaga vėliau buvo įtraukta į knygą „Kelias į Eleusijų: atskleidžiant misterijų paslaptis“ (1978 m.). Tai, kad Aristotelis ir kiti Vakarų filosofijos kūrėjai dalyvavo tokiuose intelektualiniuose nuotykiuose, ir tai, kad ši slapta ceremonija išsilaikė beveik 2000 metų, tik patvirtina gilų grybų ceremonijų poveikį Vakarų sąmonės evoliucijai.
Iš knygos „Growing gourment & medical mushrooms“ vertė RB
