Prancūzijoje šį rudenį nesiliaujant socialiniams neramumams, Laisvasis universitetas (LUNI) siūlo kartu žiūrėti prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo vaidybinį filmą „Neapykanta” („La Haine”, 1995). Filmo seansas prasidės lapkričio 10 d., 18:00 val., kūrybinėse „Artotekos" dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje.
Filmas nukels į ekonomiškai ir socialiai nuskurdintus Prancūzijos didžiųjų miestų priemiesčius (banlieues). Juose kyla riaušės, deginami automobiliai, daužomi visuomeninių pastatų langai. Juose negailestingai lukštenamos šiuolaikinei Prancūzijai opios problemos – vaizduojama didžiulė socialinė atskirtis, jaunų imigrantų iš Prancūzijos kolonijų, nepritapusių tautinių mažumų atstovų gyvenimas, policijos ir skinhedų smurtas, kuris išprovokuoja tokį patį atsaką iš banlieues gyventojų pusės. Filmas aktualus ir mums: vykstant negrįžtamiems globalizacijos procesams, (ne)varžoma žmonių migracija kelia daug prieštaringų emocijų ir Lietuvoje.
Į šį klausimą mums padės atsakyti Giedrė Šabasevičiūtė. Vilniaus universitete apsigynusi lyginamųjų Azijos studijų bakalauro laipsnį, ji nutarė studijuoti Artimųjų Rytų politinius ir socialinius mokslus, tačiau jau ne mūsų šalyje. Dar vieną bakalauro laipsnį (arabų kalbos ir literatūros) Giedrė įgijo IV Paryžiaus Sorbonos universitete. Šiuo metu ji studijuoja arabų šalių sociologijos doktorantūroje ir rašo disertaciją apie revoliucinius judėjimus Egipte. Giedrė gyvena Paryžiaus priemiesčiuose ir šiek tiek pažįsta gyvenimą, kurio dažniausiai nemato nei turistai, nei valdžia.
1995-aisiais jaunas prancūzų režisierius Mathieu Kassovitzas buvo pakviestas į Eliziejaus rūmus pristatyti savo naująjį filmą „Neapykanta” tuometiniam prezidentui Jacquesui Chiracui. Kassovitzas atsisakė. Jis pasakė, kad filme vaizduojama viena iš daugybės istorijų, galinčių nutikti plačiame (banlieues) tinkle. Jei Chiracui norisi ką nors sužinoti apie tas vietas, tegu nuvyksta ten pats.
Praėjus penkiolikai metų po filmo sukūrimo, jame aptariamos problemos tapo itin aktualiomis – dabartinės krizės akivaizdoje vis garsiau girdime kalbas apie banlieues riaušes. Sarkozy valdžios neoliberali politika, bandymas maskuoti akivaizdžią imigrantų – ypač romų, juodųjų, arabų – socialinę atskirtį, policinės represijos ir videokamerų kultūra mieste susilaukia priemiesčių gyventojų atsako – deginami automobiliai, akmenimis apmėtoma riaušių policija. Tokioje situacijoje „Neapykanta” leidžia svarstyti svarbias šiuolaikinio politinio gyvenimo problemas.
„Neapykanta” prasideda banlieues riaušių vaizdais, lydimais Bobo Marley dainos „Burnin’ and Lootin’”. Pagrindiniai filmo herojai – trys draugai, žydas Vincas, afrikiečių kilmės Hubertas ir arabas Saidas – yra įsipainioję į sudėtingus santykius su policijos pareigūnais, skinhedais ir banlieues komerciniu pogrindžiu. Dar vienas jų draugas Abdelis, kovodamas su policija, patenka į komą. Vincas dėl to niršta ant policijos ir prisiekia Abdelio mirties atveju atkeršyti pareigūnams – vieną jų nušauti. Jis sako: „Akis už akį”, o Hubertas bando jį raminti: „Neapykanta gimdo neapykantą”.
Kassovitzas įtikinamai vaizduoja ne tik policijos smurtą, nuolat persekiojantį jaunuolius, bet ir pačius herojus, kuriuos gyvenimas atpratina bendrauti su kitais žmonėmis nedemonstruojant brutalumo.
