Lapkričio 15 d., pirmadienį, 18:00 val., „Artotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse (A. Strazdelio g. 1, Vilniuje) Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia žiūrėti 2007 m. režisierių Aitoro Arregio ir Marijaus Goenagos sukurtą dokumentinį filmą „Lucio”, pasakojantį apie ispaną Lucio Urtubia – paprastą statybininką, kuriam pavyko pastatyti ant blakstienų galingiausią pasaulio banką. Filmas bus rodomas ispanų kalba su angliškais subtitrais.
Lucio Urtubia gimė 1931 m. Cascantės mieste, šiaurės Ispanijoje, labai neturtingoje šeimoje. Jo tėvas buvo įkalintas monarchijos šalininkų karlistų, ir kalėjime tapo komunistu. Pašauktas į kariuomenę, Urtubia su draugais apiplėšė sandėlį ir 1954 m. buvo priverstas pabėgti į Prancūziją. Paryžiuje jis įsidarbino mūrininku, įstojo į Anarchistų federacijos jaunųjų libertarų organizaciją ir susidraugavo su André Bretonu bei Albertu Camus.
Paryžiuje L. Urtubia savo namuose slėpė ispanų partizanus, kurie priešinosi generolo Franco režimui net ir sutriuškinus revoliuciją. Vienas iš tokių pabėgėlių buvo legendinis katalonų anarchistas Francescas Sabaté Llopartas, kuris rūpinosi Ispanijos CNT profsąjungos narių ir kitų libertarų, pasitraukusių į Tulūzą, Perpignaną ir Paryžių, šeimų nariais. Jau tada Urtubia kartu su Sabaté pradėjo rengti žygius į Ispanijos teritoriją ir eksproprijuoti frankistų turtą revoliucijos reikmėms. Vėlesniuose žygiuose jį visada lydėjo „Thompson“ kulkosvaidis, paveldėtas po Sabaté mirties.
Tuo metu Urtubia pradėjo klastoti dokumentus partizanams ar tremtiniams. 1960 m. kartu su bičiuliais jis pagamino didelę partiją netikrų pinigų, kuriais siekė finansuoti revoliucines grupuotes ir kartu destabilizuoti kapitalistinę ekonomiką. Kubos ambasadoriui Paryžiuje, o vėliau ir Kubos vidaus reikalų ministrui Che Guevarai jis siūlė surengti didelę suklastotų JAV dolerių spausdinimo operaciją, tačiau šis siūlymas buvo atmestas.
Didysis Urtubijos „darbelis”, pakeitęs jo gyvenimą, buvo atliktas 1977 m., kada jis sublizgėjo žiniasklaidoje kaip „gerasis plėšikas” ir „baskų Zoro”. Suklastojęs kelioninius čekius, jis apmovė Pirmąjį nacionalinį banką (dabar – „Citibank“) ir išpešė iš jo 3 milijardus pesetų. Pinigai, kaip visada, buvo panaudoti siekiant finansuoti partizanų (tupamarų, montonerų ir kt.) judėjimą Lotynų Amerikoje bei Europoje.
Neįtikėtina, kad ši didelio masto operacija jam kainavo tik 6 mėnesius kalėjimo, nes Urtubijai pavyko susitarti su banko atstovais ir sumažinti įkalinimo trukmę mainais į netikrų čekių spausdinimo plokštes.
L. Urtubijos gyvenimas buvo nuolatinės nuotykis: vykdydamas tarptautines užduotis, įskaitant ir gautas iš CŽV; jis parengė nacio Klauso Barbie pagrobimo iš Bolivijos planą; bendradarbiavo su Juodųjų panterų (kovingo 7-ojo dešimtmečio JAV juodaodžių judėjimo) lyderii Eldridge’u Cleaveriu, rėmė Iberijos išlaisvinimo judėjimo (Movimiento Ibérico de Liberación) akcijas.
Jis visada gynė savo darbą sakydamas „Mes esame mūrininkai, dažytojai, elektrikai – valstybė mums niekam nereikalinga“. L. Urtubia šiuo metu gyvena Paryžiuje, yra pensininkas.
Daugiau apie filmą: http://www.lucio.com.es
