Šią savaitę LUNI Vilniuje rengia 4 užsiėmimus: J. Baudrillard'o knygos „Vartotojų visuomenė“ pristatymą, praktinę Lotynų Amerikos šokių pamokėlę, M. Jankauskaitės paskaitą apie lyčių diskriminaciją ir A. Čepkauskaitės pasakojimą apie „WikiLeaks" cenzūros incidentą.

 

       J. Baudrillard‘o „Vartotojų visuomenė“: diskusija su G. Mažeikiu ir N. Vasiliauskaite

Prieš 40 metų parašytoje knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ prancūzų sociologas ir filosofas Jeanas Baudrillard’as esmingai apmąstė perteklinio gyvenimo estetizavimą kaip vieną ryškiausių šiuolaikinio pasaulio bruožų ir priėjo gana nihilistinės išvados, kad gyvenimas tėra blankių šešėlių teatras iliuzinėje tikrovės dykumoje. Tai negailestinga filosofo pozicija, paklaidinanti mus ontologiniame ženklų, kodų, simuliakrų ir signifikantų labirinte.

Gruodžio 15 d., trečiadienį, „Kitų knygų“ leidykla ir Laisvasis universitetas (LUNI) rengia J. Baudrillard‘o knygos „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ pristatymą. Apie susvetimėjusio vartotojų pasaulio ženklus kalbėsis filosofai Gintautas Mažeikis ir Nida Vasiliauskaitė. Viešą diskusiją moderuos ekonomistas Darius Pocevičius. Renginys prasidės 17:30 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

Filosofas G. Mažeikis, pasiūlęs „Kitoms knygoms“ išleisti šią J. Baudrillard‘o knygą, autoriaus idėjas kildina iš marksistinės tradicijos: „Septintajame dešimtmetyje Baudrillard‘as marksistinę kasdienybės ir kapitalo kritiką papildė semiologija ir su jos pagalba aiškino vartotojiškos visuomenės raidą, jos aspektus: reklamą, medijas, madą, sportą, reginius, visuomenės spektaklį.“

N. Vasiliauskaitė pabrėžia šio filosofo prieštaringumą: „Viena vertus, Baudrillard‘as skelbia politikos pabaigą ir transpolitinę anomalijos erą kaip permanentinį status quo, jis netiki galimybe pakeisti šią situaciją ir todėl dažnai kaltinamas konservatyvizmu bei nihilizmu, kita vertus, yra pagrindo manyti, kad jo pažiūras galima traktuoti kaip aktyvią ir radikalią politinę poziciją.“

Jeanas Baudrillard‘as (1929-2007) vadinamas vienu žymiausių postmodernizmo teoretikų, stovinčiu vienoje gretoje su Micheliu Foucault ir Rolandu Barthesu. Per savo kūrybos metus jis parašė apie 50 knygų ir daugybę straipsnių. Dar gyvas buvo pripažintas klasiku, o jo įvestos pamatinės „vartojimo visuomenės“, „simuliakro“, „hiperrealybės“ sąvokos, vos pasirodžiusios, smarkiai praplėtė filosofijos ir socialinių mokslų diskursą.

J. Baudrillard'o knyga „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ pasirodė 1970-aisiais, praėjus vos porai metų po 1968-ųjų gegužės pralaimėjimo Paryžiuje. Nors jam neabejotiną įtaką padarė Karlas Marxas, J. Baudrillard'as vis dėlto su juo nesutinka ir tvirtina, kad esminis struktūrinis šiuolaikinės visuomenės dėmuo yra nebe gamyba, gamybinės galios, darbo įrankiai ir pan., o vartojimas. Būtent vartojimas tapo veiksniu, nulemiančiu individo socialinį statusą, saviraišką ir netgi savimonę.

Analizuodamas tokius vartojimo fenomenus kaip masinė žiniasklaida, reklama, prekybos centrai ir gausos visuomenės mitas, J. Baudrillard'as atskleidžia, kad vartojimas kiekvienam individui yra nebe būdas savo poreikiams patenkinti, o reikiamybė išsiskirti, išreikšti savo tapatybę arba susikurti statusą visuomenėje.

Knygoje esama ir vėlesnių J. Baudrillard'o temų užuomazgų: realybę šiuolaikinėje visuomenėje pakeičia ženklas, simuliuojantis ir imituojantis realybę, siekiantis tapti nepakeičiamu ir vieninteliu vartojimo objektu. Ženklinis vartojimas apima visas gyvenimo sritis: darbą, laisvalaikį, kultūrą, socialinę sritį, gamtą. „Vartotojų visuomenė“, kaip ir kitos J. Baudrillard'o knygos, įtaigiai atskleidžia poindustrinės šiuolaikinės visuomenės mechanizmus ir nuolat atsinaujinančius socialinius bei kultūrinius procesus.

Praktinis Lotynų Amerikos šokių užsiėmimas (5). Čia čia čia ritmu

Gruodžio 15 d., trečiadienį, 18:00 val., prekybos centre „Gedimino 9“ (Gedimino pr. 9, Vilniuje), IV aukšte, rengiamas 5-asis praktinis Lotynų Amerikos šokių užsiėmimas. VGTU studentė, lektorė Ugnė Narkevičiūtė, daugiau nei 8-ius metus lankė Tomo Petreikio šokių studiją ir mielai padės visiems norintiems išmokti  pagrindinius čia čia čia žingsnius ir figūras.

Ugnė Narkevičiūtė sako: „Praktinio šokių užsiėmimo metu visą dėmesį skirsime vienam Lotynų Amerikos šokiui – čia čia čia. Tai yra ypač ritmiškas, dinamiškas, linksmas, uždegantis šokis ir žmonės jį greitai pamėgsta. Aiškiai ir suprantamai parodysiu ir išmokysiu šokio pagrindinius elementus ir  kaip juos sėkmingai sujungti tarpusavyje. Čia čia čia dvasią padės pajusti temperamentinga Lotynų Amerikos muzika ir kitos dainos, kurios yra ekspresyvios, o jų melodija padeda išreikšti šokio judesį. Artėjant Kalėdinėms šventėms labai gera dalintis savo žiniomis. Dalyvauti užsiėmime kviečiami visi, kurie nori išmokti čia čia čia pagrindus ir linksmai praleisti laiką.“

Čia čia čia – tai Lotynų Amerikos šokis, kurio gimtinė yra Kuba. Šokyje atsispindi dviejų skirtingų kultūrų mišinys – afrikiečių ir vietinių kubiečių.Jo atsiradimas yra siejamas su 1950 metais, tai buvo kaip sulėtintas mambo variantas.Į čia čia čia pirmiausiai dėmesys buvo atkreiptas Amerikos šokių aikštelėse. Šokis yra linksmas, greitas, su išraiškingais klubų judesiais. Viena iš svarbiausių savybių yra tai, kad daugiausiai šokama be pakilimų ir nusileidimų. Atsipalaidavimas ir nerūpestingumas taip pat atsispindi čia čia čia judesiuose.

Šokio pavadinimo kilmė suprantama įvairiai. Vieni teigia, kad jis susijęs su kubietišku šokiu Guaracha, kiti mano, kad čia čia čia taip pavadintas dėl šokėjų kojomis skleidžiamo ritmo. Judesys turi būti lengvas, išraiškingas, tačiau ne agresyvus. Čia čia čia žavi dinamiškumu, greitai pajaučiamu ritmu, skleidžiama linksma nuotaika ir energija. Visi žingsniai yra atliekami žengiant nuo pirštų, ypač jaučiamas greitas, charakteringas čia čia čia trigubas žingsnis.

Margarita Jankauskaitė. Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija

Gruodžio 16 d., ketvirtadienį, 18:00 val., VU Chemijos fakultete, 227 aud., Feministinis frontas (FeF) kviečia dalyvauti Margaritos Jankauskaitės paskaitoje „Lyčių sistema ir daugialypė diskriminacija“.

Louisas Althusseris plėtojo teoriją, grindžiamą mintimi, kad dominuojančios ideologijos poveikio niekaip negalima išvengti, nebent būtų remiamasi moksliniu žinojimu. Ideologija „įsteigia“ konkrečius individus kaip asmenis formuodama jų tapatybės jausmą, todėl ji susijusi su tuo, kaip žmogus tampa subjektu. Neįmanoma, anot Althusserio, būti anapus ideologijos, nes tai – pašaliečių nepripažįstanti sistema. Tačiau ji veikia kruopščiai sunaikindama savo buvimo pėdsakus ir priverčia žmogų tikėti, jog ji(s) yra nepaveikta(s) ideologijos.

Lytis (ar lyčių sistema), Teresos de Lauretis nuomone, funkcionuoja kaip ir Althusserio apibrėžta ideologija, išskyrus vieną savitą skirtumą. Lyčių sistemos paskirtis – įsteigti konkrečius individus ne tik kaip asmenis (subjektus), o paversti juos vyrais ir moterimis, įskaitant visas iš čia kylančias socialines, politines, simbolines reprezentacijos pasekmes.

Vienas labiausiai paplitusių vaizdinių kodų yra pagrįstas moters/vyro opozicija ir „natūralios“ lyčių hierarchijos įtvirtinimu. Ji išryškinama pabrėžiant tiek „prigimtinius“, tiek statuso skirtumus. Fizine jėga, galia, racionalumu ir kontrole pasižymintis vyriškumas modeliuojamas kaip priešprieša pasyviai nuolankiam, jausmingam, geidulingam ar sudaiktintam moteriškumui, kurio pagrindinė paskirtis yra stiprinti vyriškos galios įspūdį.

Kaip galėtų būti paaiškintas toks lyčių reprezentacijos kodų patvarumas? Vieną iš atsakymų teikia heteroseksualumo imperatyvas, kuris formuoja mūsų kolektyvinę savimonę. Net tuomet, kai lyčių sistemą mėginama apmąstyti kaip socialiai nulemtą reiškinį, niekas nemėgina griauti mito apie „natūralią“ heteroseksualumo prigimtinį. Tik homoseksualumo atveju tikimasi rasti biologinės ar psichologinės kilmės paaiškinimų. Heteroseksualumas kaip reiškinys nenagrinėjamas, nes, remiantis šiuo imperatyvu, suformuota kolektyvinė tapatybė trukdo įgyti kritinei refleksijai, vertinimo perspektyvai būtiną distanciją. Taigi normatyvinis heteroseksualumas tampa lyčių sistemą formuojančiu pamatu ir išsaugo šią struktūrą pačių sudėtingiausių socialinių, kultūrinių permainų sąlygomis.

Esame skatinami būti seksualiais (geisti ir būti geidžiamais), ir mes noriai priimame šias žaidimo taisykles, nė nenutuokdami, kaip meistriškai lyčių sistemoje įkurdintos heteroseksualumo normos nukreipia ir suformuoja mūsų (fiziologiniais laikomus) troškimus. Kai „natūralius“ lyčių skirtumus įprasminantis heteroseksualumas įgyja prigimties statusą, natūralizuojama ir lyčių sistemai būdinga galios bei subordinacijos schema, kuri perkeliama į seksualumo sferą ir įtvirtinama joje. Vyro ir moters seksualumas pateikiami kaip viena kitą pildančios aktyvioji ir pasyvioji priešybės. Tačiau, jeigu asmens seksualumas (heteroseksualumo pavidalu) yra suvokiamas ir pateikiamas kaip nekintanti, prigimtinė, asmens esmę apibrėžianti šerdis, vadinasi visuomeninio statuso, finansinės, politinės padėties permainos reikalo esmės nepakeičia. Seksualumo kodai moterį visuomet apibrėš kaip aktyviam vyro troškimui subordinuotą objektą ir ignoruos bet kokią jos, kaip aktyviu seksualumu pasižyminčio subjekto, reprezentaciją.

Žinoma, apie diskriminaciją nereikėtų kalbėti selektyviai – išskiriant tam tikras atskirties grupes, nors akivaizdu, jog ir tarp „atskirtųjų“ galioja tam tikra hierarchija (hierarchija to, kaip jas priima visuomenė), tačiau ne paslaptis, kad moterų padėtis visuomenėje yra kaip lakmuso popierėlis – jeigu ji blogėja, vadinasi, patriarchalinės tendencijos stiprėja, o tai reiškia, kad nukenčia ir visi kiti. Moteris patriarchališkoje sistemoje įprasmina atskirtį par exellence, todėl visos kitos atskirties grupės taip pat feminizuojamos ir tuo pačiu nuvertinamos.

Negęstant tarptautiniam skandalui dėl organizacijos „WikiLeaks“ veiksmų, gruodžio 17-ąją, penktadienį, 18:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) Vilniuje rengia paskaitą apie šiuos valstybinių ir tarptautinių politikos bei verslo struktūrų demaskuotojus. Paskaita, kurią ves žurnalistė Audra Čepkauskaitė, vyks „Artotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse (A. Strazdelio 1, prie muzikos klubo „Tamsta“, Vilnius).

Tarptautinė žurnalistų federacija (TŽF) ir organizacija „Reporteriai be sienų“ smerkia išpuolius prieš pranešėjų nutekintą informaciją skelbiančią „Wikileaks“ ir vieną jos įkūrėjų Julianą Assange‘ą.

„WikiLeaks“ (toliau – Vikilyksai) yra 2006-2007 m. veiklą pradėjusi pasaulinė tinklinė organizacija, viešinanti ir analizuojanti informaciją, kuri jų požiūriu turi politinės ir visuomeninės reikšmės. „Pirmiausia mus domina despotiški režimai Azijoje, buvusios sovietinės šalys, sub-Sacharos Afrika ir Viduriniai Rytai, tačiau mes taip pat tikimės būti naudingi Vakarų žmonėms, kurie nori atskleisti neetišką savo vyriausybių ir korporacijų elegesį“, – rašoma Vikilyksų svetainėje.

Vikilyksai teigia siekę sukurti visiškai saugų būdą viso pasaulio pranešėjams (whistleblowers) viešinti informaciją. Organizacija skelbia gavusi daugiau negu pusantro milijono dokumentų iš disidentų bendruomenių ir anoniminių pranešėjų. Šimtai savanorių Vikilyksų bendradarbių – programuotojų, koduotojų, žurnalistų ir analitikų – dirba be užmokesčio.

2008 m. Vikilyksams paskirta žurnalo „The Economist“ Naujosios žiniasklaidos (New media) premija, J.Assange‘ui – „Index of Censorship“ premija už žodžio laisvę, 2009 m. – žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ Žiniasklaidos premija už neteisminių nužudymų atskleidimą Kenijoje, o 2010 m. jis apdovanotas Samo Adamso premija už principingumą.

Prieš dešimt metų JAV prezidentas Billas Clintonas, kalbėdamas apie Kinijos bandymus cenzūruoti internetą, ironiškai palinkėjo jai sėkmės sakydamas, kad tai tas pats, kaip bandyti prikalti žele prie sienos. Vikilyksų istorija parodys, ar tai gali pavykti, jeigu vienu metu bus paimta daug politinių bei verslo plaktukų ir jais kalama tarptautiniu lygiu.

„Mylėkit mus arba nekęskite mūsų, bet apginkite mus“, – rašė Vikilyksai savo puslapyje po to, kai interneto bendrovės viena po kitos atsisakė teikti jiems paslaugas.

Diskusijoje bus bandoma atsakyti į klausimus, kaip Vikilyksai susikūrė, kokie jų veiklos principai, kokia jų ir jų „seserinių“ organizacijų reikšmė žodžio laisvei ir vešajai diskusijai, kodėl Vikilyksai ypatingai svarbūs Lietuvai ir Lietuvos žurnalistikai?

Keletas klaidų, dėl informacijos stokos pasikartojančių pokalbiuose apie Vikilyksus:

¤ jie nesilaiko etikos taisyklių ir pažeidžia įstatymus,

¤ jie antiamerikietiški ir antivakarietiški,

¤ jie skelbia informaciją tik apie Ameriką,

¤ jie nieko naujo nepaskelbė, tik tai, kas ir taip žinoma tiems, kas domisi,

¤ negražu skaityti svetimus laiškus,

¤ jie vagia informaciją,

¤ dėl jų neatsakingos veiklos žus žmonės ir prasidės nauji karai,

¤ tas Assange‘as – tai kažkoks kompiuterių įsilaužėlis ir dar moterų prievartautojas,

¤ jie patys yra slapta organizacija, kaip jie gali reikalauti skaidrumo iš kitų?

Audra Čepkauskaitė studijavo žurnalistiką VU, vėliau – mokslo ir technologijų istoriją ir filosofiją KTU, daugiau nei dešimt metų dirbo Lietuvos radijo (LR) naujienų tarnyboje, rengė pasakojimus laidoms "Ryto garsai" ir "Kultūros savaitė", taip pat kūrė laidas "Be sienų" (apie globalizaciją), "Vėjas Vakarų krypties" (apie permainas visuomenėje) ir  "Naujas Laikraštis" (apie tai, ar pavyko XIX a. sugalvotas Lietuvos modernizacijos projektas). Šiuo metu radijo stotyje "Klasika" rengia laidą "Žmonės ir idėjos".