Filmą „End:Civ – Resist or Die“ vien iš aukotojų pinigų sukūrė ekologijai pasišventusi komanda. Filmas tyrinėja žalingą mūsų kultūros polinkį į sisteminę prievartą, negailestingą gamtinių resursų vartojimą, užnuodytų kraštovaizdžių ir ginklais apsvaigintų tautų epidemiją. Filmas, paremtas Derrico Jenseno knygoje „Endgame“ dėstomomis mintimis, klausia: „Ar priešinsiesi, jei tavo tėvų žemę užgrobs miškus kertantys, orą nuodijantys, vandenį teršiantys ateiviai iš kosmoso?“.
Filmas kviečia veiklai tuos, kurie iš tikro myli šią žemę. Pasitelkus muziką, archyvinius kadrus, animaciją, satyrą ir gyvą siužetą, dekonstruojama pasaulinė ekonomikos sistema, o dievo ir žmogaus užmirštuose kampeliuose nufilmuoti stulbinančio grožio kadrai atskleidžia nepaprastą gamtos grožį, persipinantį su plynų kirtimų ir visuotinai paplitusio šiurpinančio naikinimo vaizdais.
Nesibaigiantis ekonominis augimas virto pasauliniu ekonomikos krachu. Ką atneš ateinantys 100 metų? Istorijos studentai žino, kad visos civilizacijos anksčiau ar vėliau žlunga. To paties likimo neišvengė net tokios ilgalaikės ir galingos imperijos kaip senovės majai, kinų dinastijos, šlovingoji Romos imperija. Tas pats bus ir Vakarų civilizacijai.
Civilizacijų žlugimo priežastys slypi resursų išnaudojime. Tavo žvilgsniui slenkant šio monitoriaus ekranu, pasaulis patiria ekonomikos chaosą, artėjančią naftos resursų pabaigos grėsmę, klimato pokyčius, aplinkos nykimą ir politinius neramumus. Kiekvieną dieną pasaulio laikraščiai pateikia vis naujus skandalus, vyriausybių korupcijos ir išdavystės faktus. Mums net nereikia griežtai reikalauti, kad būtų išmontuota dabartinė pasaulio sistema, panašu, kad ji suirs pati savaime.
Žmonių drąsa, užuojauta ir altruizmas pakankamai stipriai pasireiškia net itin suniokotose žemės rutulio vietose. „End:Civ“ dokumentuoja nuo karo, represijų ir aplinkos teršimo nukentėjusių žmonių tvirtumą ir parodo galimą kelią iš šios viską vartojančios beprotybės į protingesnę ateitį.
Mes dar spėsime savo akimis pamatyti visą planetą apėmusį aplinkos naikinimą ir ekonominių klaidų sukeltas katastrofas, tačiau krizė yra ir galimybė atskleisti iliuzijas, atvedusias mus į šią realybę. Nedaug kas suvokia atviros ar numanomos prievartos, kuria remiasi mūsų ekonomika, mastą. Didesnė šios prievartos dalis yra eksportuojama ir todėl nematoma išsivysčiusių šalių gyventojams. Kinijos prakaito krautuvės, Tailando viešnamiai, niekingai mažai apmokamos Indijos skambučių tarnybos, užnuodytos upės ir užkariauti plotai yra tik keli užslėpto ekonomikos šlykštumo pavyzdžiai.
{youtube}CTwGIcb8xK8{/youtube}
Derrickas Jensenas pastebi, kad pasaulyje šiandien yra daugiau vergų nei bet kada anksčiau. Privilegijuoti vakariečiai per ilgai naudojosi prievartos ignoravimo prabanga, apgaudinėdami save, kad Vakarų civilizacija yra taikiausia, gausiausia ir maloniausia visoje žmonijos istorijoje. Šią akimirką beveik pusė pasaulio kariauja, o milijardas žmonių badauja. Ši prabanga mums per brangiai kainuoja.
„Ar tiki, kad mūsų kultūra savanoriškai transformuosis į protingą ir darnų gyvenimo būdą?“ – klausia Derrickas Jensenas. „Kelerius pastaruosius metus užduodavau šį klausimą žmonėms paskaitose, demonstracijose, bibliotekose, maisto ir ūkinių prekių parduotuvėse – visur. Atsakymai įvairūs – nuo įtikinamo „ne“ iki juoko, tačiau niekas neatsakė teigiamai. Vienas žmogus per paskaitą pakėlė ranką ir, kai visi į jį sužiuro, sumurmėjo: „A, savanoriškai? Tada ne, žinoma ne“.
Kitas mano klausimas: „Kaip mes, suprasdami, kad ši kultūra savanoriškai nesustos naikinti gamtos, čiabuvių kultūrų ir vargšų, galime pakeisti savo taktiką ir strategiją?“. Koks gi atsakymas? Niekas nežino, nes mes apie tai niekada nekalbame. Mes per daug užsiėmę apsimetinėjimu, kad pati kultūra magiškai transformuosis.“
Jenseno žodžiams pritartų milijonai – vargšams ir bejėgiams daroma sisteminė skriauda palieka negyjančias žaizdas ištisoms kartoms. Jis prilygina kultūrą šeimai, kurioje nuolatos naudojama prievarta, o aukos jaučiasi bejėgės ir priklausomos nuo skriaudėjo. „Civilizacija ir civilizuotieji kuria žaizdotą pasaulį“.
Franklinas Lopezas pasakoja: „Ištisus dešimtmečius JAV laivynas vaizdingoje Vieques saloje, netoli Puerto Riko, bandė bombas ir kitus ginklus. 1980 metais su tėvu nuvykome į Vieques pažvejoti kartu su vietiniais žvejais. Netikėtai sudrebėjo žemė ir pakrantėje pradėjo sproginėti bombos. Tuomet virš galvų, sprogdindami ausų būgnelius, prašvilpė du F15 naikintuvai. Stovėjau sustingęs iš siaubo, o vietinis žvejys, grūmodamas kumščiu, prakeikė tolstančius naikintuvus už jo žuvies sprogdinimą. Po daugelio metų, kai laivynas buvo benutraukiantis savo pratybas saloje, išgirdau Derricko Jenseno paskaitą apie jo knygą „Endgame“.
Jensenas aiškino, kodėl šią civilizaciją jis laiko prakeikta: „Vaikščiojau po plynai iškirstą mišką kalnuose, slėniuose ir pakrantėse. Sėdėjau tylėdamas ant likusių kelmų, šalia tuščių upių, kurios tik prieš keliasdešimt metų pabaldavo nuo nesuskaičiuojamų lašišų, grįžtančių namo neršti ir mirti“.
Jam kalbant mintimis grįžau į savo vaikystės iškylą. Tada prisiminiau naujausius pranešimus apie bombomis sunaikintas žuvis. Prisiminiau pranešimus apie tai, kokia nuodinga išlikusi dešimtoji žuvų dalis. Kad salos gyventojai nenormaliai dažnai serga vėžiu. Mačiau veidus tų žmonių, kurie narsiai planavo, organizavosi ir galų gale išvijo kariškius iš salos. Tai nebuvo abstraktūs samprotavimai. Ši veikla buvo tokia pat reali, kaip ir gumbas mano pilve ar baimė suprakaitavusiame seno žvejo veide. Pajutau, kaip mano pasaulyje įvyko pokytis, kaip pasislinko vidinės tektoninės plokštės. Per paskutinį savo apsilankymą Vieques visi mano sutikti žmonės pažinojo ką nors sergantį vėžiu ar mirusį nuo vėžio. Mano draugai kovojo su laivynu ir laimėjo. Bet ką jie laimėjo?“
Kiekvieną dieną girdime panašias istorijas. Kartais kalti kariškiai, kartais – korporacijos. Jensenas kviečia priimti šiuos faktus be išsisukinėjimo. Jis reikalauja, kad suvoktume, kiek jėgos ir didvyriškumo mums reikės, kad imtis veiksmų planetos ir žmonijos vardan.
Filme ir jo kūrime dalyvavo:
Derricko Jenseno knygos turėtų būti privalomos visiems, studijuojantiems kultūrą ir socialinius pokyčius. Jis Išleido daugiau nei 20 knygų ir jo idėjos plinta vis plačiau, ypač tarp jaunimo, kuriam lemta gyventi vis blogesnėmis sąlygomis. Jenseno tyrimuose jie randa aštrų realizmą, jokiu būdu nebandantį pateisinti gamtos naikinimo ir žmonių pavergimo. Jensenas rašo ir į „New York Times“, „Audubon“, „The sun“, o jo paskaitos sausakimšai užpildo universitetų auditorijas, konferencijų sales ir knygynus.
Waziyatawin Ph. D. – rašytoja, mokytoja ir aktyvistė iš Dakotos, pasišventusi išsilaisvinimo strategijoms, kurios atvers kelią čiabuvių gyvenimo būdui, jų žemių atgavimui ir kolonijinių institucijų sunaikinimui. Ji taip pat vadovauja Oyate Nipi Kte – organizacijai, siekiančiai išlaisvinti Dakotą, atkurti Dakotos tradicines žinias ir darnų gyvenimo būdą
Dr. Stevenas Bestas – garsus rašytojas, viešas intelektualas ir ilgametis aktyvistas, domisi gyvūnų teisėmis, ekologine krize, biotechnologijomis, išlaisvinančia politika, terorizmu, masinėmis informavimo priemonėmis, globalizacija ir kapitalizmo dominavimu. Išleido 10 knygų, parašė daugiau nei 100 straipsnių ir apžvalgų.
Gorgas Hillas – šiaurės vakarų pakrantės tautelės Kwakwaka'wakw gyventojas, rašytojas, menininkas ir karingas kovotojas, daugelį metų dalyvaujantis čiabuvių pasipriešinime, antikolonijiniame ir antikapitalistiniame judėjime. Dažnai naudoja pseudonimą Zig Zag. Parašė dvi knygas: „500 čiabuvių pasipriešinimo metų“ ir „500 metų pasipriešinimo komiksų knyga“.
Johnas Zerzanas – amerikiečių anarchoprimityvistas. Savo darbuose kritikuoja šiuolaikinę civilizaciją ir skatina gilintis į priešistorinius laikus, nes juose galima rasti įkvėpimą laisvai visuomenei.
Harjapas Grewalas – Vankuverio antiautoritarinis organizatorius/aktyvistas, dirbantis kartu su „No one is illegal“ kolektyvu ir kitomis vietinėmis grupėmis. Jo veiklos sritis apima migrantus, prekybą, aplinkosauginį teisingumą, antikapitalizmą ir antikolonializmą.
Aricas McBayus – rašytojas, aktyvistas ir nedidelio ekoūkio savininkas, skleidžiantis informaciją apie bendruomeninį ūkį ir gyvenimą be elektros, vandentiekio ir šilumos tinklų.
Lierre Keith – rašytoja, smulki ūkininkė, aktyvistė ir radikali feministė. Šiuo metu kartu su Derricku Jensenu ir Aricu McBay rašo knygą apie aplinkosauginio judėjimo strategijas.
Paulas Watsonas – „Sea Shepherd Conservation Society“ įkūrėjas. Ši organizacija užsiima moksliniais tyrimais, įstatymų, sutarčių, rezoliucijų ir taisyklių sukurtų pasaulio jūrų gamtos apsaugai taikymu bei priežiūra.
Georgeas Poitras 1999-2002 metais buvo Mikisew Cree čiabuvių vadas ir aktyviai veikė bandydamas atkreipti dėmesį į Albertos naftos turinčio smėlio naudojimo neigiamas pasekmes gyventojams.
Jamesas Howardas Kunstleris – urbanistas, švietėjas ir rašytojas. Jo geriausiai žinoma knyga „Ilgai trunkanti pagalba“ tyrinėja galimas besibaigiančios naftos pasekmes.
Shushli Che Dutnah – Karuk genties moteris, bandanti išsaugoti čiabuvių istorijas ir gyvenimo būdą iki civilizacijos pabaigos. Šiuo metu gyvena Portlende (Oregonas, JAV) ir kartu su savo vyru kuria bendruomeninę radijo laidą Amerikos čiabuviams.
Peteris Gelderloosas – radikalus bendruomenių organizatorius, rašytojas, anarchistas. Dalyvauja kuriant nepriklausomą žiniasklaidą, stebint policijos veiklą ir kovojant su priespauda darbo vietose.
Qwatsinas buvo Nuxalk tautelės vadas. Kartu su kitais bendraminčiais 1990 metais kovojo už atogrąžų miškų išsaugojimą. Mirė 2010 metais.
Dru Oja Jay – „Dominion“ kolektyvo narys. Gyvena Monrealyje.
Zoe Blunt savo karjerą pradėjo kovodama už aplinkosaugą užnuodytame mieste, kuriame augo alkoholikų šeimoje. Nuo to laiko ji įkūrė kelias grupes, atskleidžiančias vietinę korupciją ir sukaupė įspūdingą policijos areštų kolekciją.
Michaelas Beckeris Ph. D. dėsto politikos mokslus Kalifornijos universitete ir, pasitelkęs Deleuzo rizomų idėją, tyrinėja filosofines ir taktines sąsajas tarp zapatistų ir „Earth Liberation Front“.
Macdonaldas Stainsby – nepriklausomas rašytojas, profesionalus keliautojas autostopu ir socialinio teisingumo aktyvistas, dalyvaujantis keliose Palestinos solidarumo organizacijose. Šiuo metu gyvena Edmontone (Kanada) ir koordinuoja oilsandstruth.org veiklą.
Shannon Walsh – filmų kūrėja ir rašytoja, besiblaškanti tarp Kanados ir Pietų Afrikos. Jos pirmasis dokumentinis filmas „H2Oil“ kritiškai vertina Albertos naftos turinčio smėlio naudojimą.
Mikeas Mercredis – Dene čiabuvis, jaunystę praleidęs medžiodamas, žvejodamas ir spęsdamas spąstus. Vėliau 10 metų dirbo naftą iš smėlio išgaunančiose įmonėse ir dabar viešai kalba apie žalingą šio proceso poveikį aplinkai, žmonėms ir laukiniams gyvūnams.
Stephanie McMillan kuria komiksų seriją Minimum security, o jos taiklūs ir politiškai nekorektiški komiksai spausdinami visame pasaulyje. Kartu su Derricku Jensenu sukūrė komiksų knygą „As the world burns“
{youtube}--FsPMKkt9c{/youtube}
Trumpas filmo pristatymas: http://submedia.tv/endciv/
Filmą galima atsisųsti iš http://thepiratebay.org
Filmo subtitrai anglų kalba: http://submedia.tv
Parengė RB
2011 02 01
