Prašom užimti jums skirtas vietas. Nekalbėkite, čia kūrybos nereikia. Tik pažymėkite visus burbuliukus. Jokių spalvų, jokių piešinių, jokios poezijos, jokios muzikos. Jokio individualizmo. Tiktai lapas su teiginiais, iš kurių reikia pasirinkti. Vis labiau jaučiamės tarsi avys, peršokančios nuo vieno standarto prie kito.
Mes esame priešybė šiai naujai standartizuoto bukinimo erai. Minties ir mąstymo stabdymui. Kiekviena klasė gerai aprūpinta viskuo, ko reikia, kad tave įmurkdytų į šį mėšlą. Kad viską, ko išmokai, atrytumei testų lapuose. Nesidairyti į kitų testus. Nevalgyti. Negerti. Jokių telefonų. Nekosėti. Nečiaudėti. Nesijuokti. Nekvėpuoti. Tylos. Žiūrėkite į savo testą. Užpildykite visus burbuliukus.
Mano standartai nesutalpinami ant medinio mokyklinio suolo, kur rankos stengiasi prisitaikyti prie pieštuko linijos. Atsiverskite testą Nr. 1. Galite pradėti. Mūsų protingumas matuojamas skaičiumi, užrašytu ant mūsų kaktos. Yra dalykų, kuriuos reikia žinoti norint gyventi. Bet sistema net nežinos, ar mes jų išmokome.
Privačios korporacijos iš mūsų žemų pažymių darysis pelnus. Neišmanymas išpučia jų algas. Jie yra viršūnėse – turi atsakingas pareigas ir aukščiausius laipsnius. Šios kompanijos moko mus, ką galvoti. Neovergai, varžteliai mašinoje, kuri gamina jiems pinigus.
Mus moko skurdžiose mokyklose su revizuotais ir perrašytais istorijos vadovėliais, kad laikytų toliau nuo tiesos. Mes esame jų produktai, o ne jų mokiniai.
Klasėse niekuomet neužtenka knygų. Sudriskusios, suplėšytos, subraižytos. Niekad neužtenka pinigų pakeisti jas naujomis. Mūsų kaimynystėje daugiau pinigų leidžiama policijos pajėgoms sustiprinti, kad jos pašalintų grafičius. Nes nusikalstamumo lygis aukštesnis, negu mūsų testų pažymiai.
{youtube}vGYLWPPQ9UU{/youtube}
Mūsų kritinis mąstymas užpelkėjęs, mus moko tik to, kas būtina gyvenant korporacijų valdomoje Amerikoje. Mano pasiekimai matematikoje prasti, gamtos moksluose – dar blogesni. Anglų kalba -- patenkinamai. Mūsų atsakymų kortelės dabar makulatūros dėžėje.
Sustingsta visas kūnas, kai pirštai žymi testo burbuliuką. Dar vieną, dar vieną. Klausimas po klausimo. Mes palaidoti po akademiniais pavadinimais ir standartais. Testais, kurie pasako, kokia tavo asmenybė. Mus piešia juodai baltus, kad būtume vienos pilkos spalvos, kurios pilkumą galima išmatuoti. Individualumo negali būti nė krislo. Gyventi pagal pasaulio standartus. Kiekvienas vedamas tuo pačiu konformizmo taku.
Nuo kada rezultatai turi būti skaičiais? Norite įvertinti, kaip mums sekasi? Tuomet nueikite į miesto centrą.
Mus malšina ir tramdo taisyklėmis bei draudimais, ir taip stumia į vienodus gyvenimus. Patyrę manipuliavimą, išplautais smegenimis, įsprausti į juodai baltą rutiną, tarsi skruzdėlės skruzdėlyne, juodi taškeliai, rausiantys urvus, nuolat keliaujantys uždarais tuneliais – kiekvienas eina tuo pačiu taku, kuriuo ėjo pirmasis.
Mus tai žlugdo. Esame stumiami į daug gilesnę duobę, negu mūsų protas pajėgus suvokti, kaip iš jos išlipti. Kai pagaliau mus paleidžia iš mums „skirtų“ vietų, tuomet galime išsitiesti visomis kryptimis.
Mes pakelsime kumščius. Įsikiškite tą „F“ (vertinimas lygus nuliui) į savo failų aplankus arba stalčius – su visais įrodymais, esame ar nesame stuobriai, išmatuoti pagal šiuos šabloniškus testus. Aš atsisakau susitaikyti su segreguotu švietimu. Tiktai aš, tiktai aš, tiktai aš, tiktai aš – galiu nuspręsti, kas aš esu.
Meilės laiškas Albuquerque valstybinėms mokykloms
Miguel Figueroa, Reed Bobroff, Olivia Gatwood, Eva Crespin
a.lt, 2011 05 22
