Sausio 19 d., ketvirtadienį, 17:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į paskaitą „Alternatyvaus švietimo teoretikai: F. Ferrer, P. Freire, I. Illich”, kurią skaitys alternatyviuoju švietimu besidomintis LUNI koordinatorius Darius Pocevičius. Lektorius supažindins su trimis libertarinio švietimo grandais, kurie Lietuvoje mažai žinomi. Renginys vyks Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje, Rinktinės g. 2, Vilniuje (netoli Mindaugo tilto). Francisco Ferreras y Guardia (1859–1909) – ispanų pedagogas, racionalaus auklėjimo koncepcijos kūrėjas, 1901 m. Barselonoje įkūręs pirmąją „Šiuolaikinę mokyklą“ (Escuela Moderna). F. Ferrero manymu, mokyklos negali būti nei valstybinės, nei bažnytinės, nes jos siekia pripratinti vaiką paklusti ir aklai tikėti viešpataujančiomis socialinėmis dogmomis.
„Šiuolaikinėje mokykloje“ M. Ferreras atsisakė taikyti bet kokias bausmes, o kad nebūtų skatinama konkurencija, buvo atsisakyta ir pažymių. Tradiciniam skirstymui į pradinį, vidurinį ir aukštąjį lavinimą M. Ferreras priešpastatė „visapusiško lavinimo“ idėją – vieningąją mokyklą. „Šiuolaikinė mokykla“ inicijavo „naujų mokyklų“ judėjimą visoje Ispanijoje. 1904 m. Barselonoje ir jos provincijoje pagal F. Ferrero sistemą veikė 14 mokyklų, o 1907m. jų buvo jau 47-ios, jose mokėsi 1700 mokinių.
Paulo Freire’as (1921–1997) – brazilų pedagogas, kritinės pedagogikos teoretikas, „Engiamųjų pedagogikos“ autorius, kūręs libertarinio švietimo programas, diegęs naujus pedagoginius eksperimentus Brazilijos bei Čilės miestuose ir kaimuose. Dabartinę mokymosi sistemą P. Freire’as pavadino bankine: žinios į mokinius dedamos kaip indėliai, kurie vėliau turi atsipirkti mūsų klusnumu, dehumanizuojančių vertybių įsisavinimu bei pasiruošimu darbui baigus mokyklą. P. Freire‘as sukūrė ištisą išlaisvinančios pedagogikos sistemą, kurią labai sėkmingai pritaikė praktikoje mokydamas beraščius valstiečius ir ugdydamas jų kritinę sąmonę.
Šios sistemos branduolį sudarė vadinamieji kultūros rateliai (Circulo de Cultura), kuriuose ugdytojo padedami mokiniai savaip atkoduodavo elitui pritaikytas žinias. P. Freire mokymo esmė – įveikti vadinamąją „tylėjimo kultūrą”, kuriai valdantieji pasmerkia engiamuosius. „Engiamųjų pedagogika“ teigia, kad ugdymas turi keisti dominavimo santykius. Toks ugdymas apima du etapus: pirmojo etapo metu žmonės supranta (conscientização) apie savo priespaudą, o antrojo metu veikdami keičia priespaudą įtvirtinančias aplinkybes.
Ivanas Illichas (1926–2002) – kroato ir žydės sūnus, katalikų kunigas, austrų pedagogas ir filosofas, vienas labiausiai nonkonformistiškų XX amžiaus mąstytojų, aršus Vakarų švietimo sistemos kritikas. 1971 m. išleista jo knyga „Išmokyklinta visuomenė“ („Deschooling Society”) nubrėžė pamatines švietimo, kurį autorius vadina „išmokyklinimu“, sistemos ydas ir būdus, kaip tų ydų atsikratyti. Šiuolaikinę mokyklą Ivanas Illičius vertino labai radikaliai ir kritiškai: „Mokykla – pikčiausias šiuolaikinės visuomenės priešas. Mokykla blogiau už kalėjimą, blogiau už kariuomenę. Reikia ne tik apriboti jos įtaką, bet ir visiškai jos atsisakyti“.
Didžiausia švietimo sistemos yda, anot I. Illicho, yra ta, kad mokykla ne tik pasisavina teisę į mokymą, bet ir teisę į auklėjimą, „teisingų taisyklių” ir elgesio normų diegimą. Kitaip tariant, švietimo sistema yra monopolistinė „teisingų piliečių“ gamybos korporacija. I. Illichas siūlė naikinti šią korporaciją ir vietoj jos kurti naują švietimo tinklą, paremtą savišvieta, savanorišku mokymusi ir laisvu bendravimu. I. Illichas niekada nepasisake prieš patį švietimą. Jo mokymo esmė buvo gana paprasta. Jo manymu, dėstytojas ar mokytojas neturi skelbti dogmų, jis neturi mokyti gyventi. Jis turėtų būti žmogus, kuris ieškotų ir padėtų atrasti žmones, kurie kažką žino, supažindintų juos vienus su kitais, parodytų kitiems žmonems kelius, kuriais galima eiti, tačiau kurie turi ir alternatyvas.
LUNI info
2012 01 18
