LUNI – Laisvasis universitetas. Kas paskatino jį įkurti? Kas jį įkūrė? Kelintais metais? Kokias pagrindines idėjas skleidžiate?
Laisvasis universitetas (LUNI) susikūrė prieš ketverius metus – 2008 m. rugsėjį, per patį protestų prieš aukštojo mokslo reformą įkarštį. Nors studentų mitingai ir piketai tęstėsi iki pat 2009 m. vasaros, tačiau jau tada buvo aišku, kad „Stepu” vadinamo ministro niekas nesustabdys. Todėl grupelė protestuotojų nutarė tuščiai neeikvoti jėgų. Užuot stengęsi sustabdyti visos aukštojo švietimo sistemos komercializaciją, jie sukūrė nedidelę, tačiau realiai veikiančią alternatyvą.
LUNI principas labai paprastas – tai laisvas ir nemokamas dalijimasis žiniomis. Šiame universitete nėra žmonių, kurie siekia diplomo ir tiki žadama karjera. Kiti skirtumai irgi akivaizdūs: čia nėra nei pažymių, nei egzaminų, nei autoriteto baime grįstos atskirties tarp studentų ir dėstytojų. Sinergijos principu vyksta nuolatiniai informacijos mainai: žmonės, turintys žinių vienoje srityje, keičiasi jomis mainais į juos dominančią kitų sričių informaciją.
Vienintelis dabartinių universitetų tikslas – suleisti studentams valdžios aprobuotą žinių dozę, kad šie galėtų tapti uoliais valstybės tarnais arba darniai besisukančiais verslo sraigteliais. Tokie universitetai – kvalifikuotos, tačiau standartizuotos darbo jėgos tiekėjai – jokių perspektyvų neturi. Ateityje jie privalės virsti daugialypiais savišvietos ir informacijos mainų tinklais – panašiais į LUNI iniciatyvą.
Sakote, kad LUNI įkūrė grupelė protestuotojų. Kiek tai buvo žmonių? Ką jie veikė? Gal patys buvo studentai?
Iš pradžių juos galėjai suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Pati idėja kilo 2008 m. gegužę studentams nepavykus užsibarikaduoti centriniuose VU rūmuose. Susibūrė labai marga kompanija, kurioje galėjai rasti ir buvusį dėstytoją, ir doktorantą, ir studentą, ir panką. Kaip turėtų atrodyti LUNI, ginčytąsi tris mėnesius, kol atėjo rugsėjis. Galų gale buvo priimtas drąsus, nors ir skubotas sprendimas: „Pirma daryti, paskui galvoti”. Kaip matome, jis vis dėlto pasiteisino.
Kuriuose dar Lietuvos miestuose yra LUNI? Ar esate girdėjęs apie tokias mokymosi vietas užsienyje?
Praktika parodė, kad Lietuvos provincija yra leisgyvė. Pamažu numirė visos vietinės iniciatyvos įsteigti LUNI ne tik mažuose miesteliuose – Joniškyje, Kuršėnuose, Plungėje, bet ir didesniuose miestuose – Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Šiandien LUNI aktyviai veikia tik didmiesčiuose – Kaune ir Vilniuje. Nesustabdomi urbanizacijos ir emigracijos procesai padarė savo.
O užsienyje tokių autonominių alternatyvaus švietimo bei savišvietos projektų yra daugybė: Laisvasis anarchistinis universitetas Toronte, Eksperimentinis Mineapolio koledžas, Laisvoji Londono mokykla, Liublianos darbininkų ir pankų universitetas, Sankt Peterburgo gatvės universitetas ir kt.
Kaip randate, atsirenkate lektorius?
Įdomių, turinčių ką pasakyti žmonių Lietuvoje tikrai netrūksta. Anaiptol ne visi jie pasidabinę mokslinių ir pedagoginių laipsnių regalijomis. Būtent tokie žmonės – sumanūs keistuoliai, neradę sau vietos akademinėje terpėje – ir yra varomoji LUNI jėga. Prie pastarųjų prisideda ir kai kurie „akademikai”, suvaržyti mokslinių programų bei projektų. Laisvasis universitetas jiems tampa laisva eksperimentų vieta, kurioje galima išbandyti pačias netikėčiausias idėjas.
LUNI lektoriui ar lektorei iš esmės jokių apribojimų nėra – juo (-a) gali tapti kiekvienas. Vis dėlto ilgainiui turėjome suburti grupelę žmonių, kuri „atsijotų” įvairiausio plauko religinių sektų bei „dvasinių mokymų” atstovus, vienu metu tiesiog užplūdusius LUNI… Ši keliolikos žmonių grupė ir koordinuoja Vilniaus LUNI paskaitų, seminarų ir diskusijų planus. Kitų miestų Laisvieji universitetasi tvarkosi autonomiškai.
Kaip manote, kokios dabartinės visuomenės ydos? Kokios temos yra ypač svarstytinos?
Didžiausia bėda – mūsų visuomenės dogmatizmas ir negebėjimas kritiškai mąstyti. Mąstoma televizijos pokalbių šou kategorijomis, kalbama žiniasklaidos antraštėmis. Kartais atrodo, kad visuotinės kompiuterizacijos epochoje sugrįžome į A. Vienuolio „Paskenduolės” ir Žemaitės „Marčios” laikus. Šiandien be galo svarbu ugdyti kritinį žmonių mąstymą, kartu kurti visuomenines ir gyvenimo būdo alternatyvas. Todėl LUNI devizas ir skelbia: „Neturėk jokių autoritetų, tik save patį”.
Rengiate ne paprastas, kaip įprasta „tikram” universitetui, paskaitas, o kaip tik siekiate diskusijos, bendro susikalbėjimo. Ar manote, kad tai – kertinis dalykas visuomenėje, siekiant griauti stereotipus ir fobijas?
Dialogas geriau už monologą, o polilogas – už dialogą. Stengiamės vengti savo tiesas bubenančių „profesionalų”, ribojame jų pasisakymo laiką, jį geriau skirdami diskusijoms. Taip ugdomas kolektyvinis protas.
Per ketverius metus LUNI surengė daugybę aštrių diskusijų, kuriose pasisakė visiškai priešingų idėjinių stovyklų atstovai. Deja, tenka pastebėti, kad susikalbėjimo mūsų visuomenėje per tuos metus ne ką tepadaugėjo. Neseniai teko vėl stebėti du aršius oponentus, atsinešusius slaptus diktofonus – jie įrašinėjo priešininko kalbas, kad vėliau galėtų kreiptis į teismą…
Ar šiuo metu LUNI turi konkrečią vietą, ar vykstančias paskaitas lengviausia sugaudyti „Facebooke”?
Esame klajokliai, graikiškai – nomadai. Glaudžiamės pas savo bičiulius: bare „Misterija”, VU Chemijos fakultete, Technikos muziejuje. Kauniečiai renkasi kavinėje „Kultūra”, „Fluxus” ministerijoje, VDU rūmuose. Kaip ir dera tinklinei socialinei iniciatyvai, mielai pasitelkiame socialinius interneto tinklus. Apie LUNI renginius galima sužinoti „Facebook” tinkle arba portale www.luni.lt.
Vilniečius sužavėjo LUNI ekskursijos po įvairiausias miesto vietas. Kada pradėjote jas rengti?
Ekskusijos, kurias mes vadiname pasivaikščiojimais po miestą, – tai ir pažintinė, ir pramoginė LUNI savišvietos programos dalis. Jas pradėjome rengti praeitą pavasarį, kai tūnoti uždarose patalpose pasidarė nebeįmanoma. Buvome sugalvoję paskaitas ir diskusijas perkelti į visų užmirštą Reformatų skverą, tačiau išsėdėti vienoje vietoje pasirodė labai sunku – reikėjo kažkur eiti, kažką daryti...
Kaip renkatės vietą, į kurią vesite ekskursantus?
Pasivaikščiojimai po miestą, kurių jau galima priskaičiuoti gerą dešimtį, rengiami senu geru „pasidaryk pats” principu. Kas nors beda pirštu į žemėlapį ir ištaria gatvės arba rajono pavadinimą. Tada mintis apie kelionę paviešinama internete, ir žiūrėk – beveik visada atsiranda koks nors žmogus, gerai pažįstantis tą rajoną, išlandžiojęs visus jo kampelius. Jis ir tampa mūsų „gidu”.
Licencijuotų profesionalių gidų paslaugos mums neįdomios. Kas gi norės klausytis mintinai iškaltų vadovėlinių pasakojimų? Kur kas įdomesnė gyvoji vietinių gyventojų patirtis, iliustruota konkrečiais nutikimais, istorijomis ir pokštais.
Todėl su Užupiu geriausiai supažindino Užupio respublikos užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis Batiuška ir ambasadorius Tibete Marius Abramavičius Neboisia; su Žvėrynu – šio rajono bendruomenės atstovai: žurnalistė Danutė Jokubėnienė ir kino režisierius Vytautas Damaševičius; o su Markučiais – šio unikalaus rajono fanatas geologas Nerijus Smolianskis.
Kokia informacija dalijatės su atėjusiais žmonėmis?
Vilnius – itin dėkingas miestas alternatyvios, „neoficialios” ir todėl nedaug kam žinomos istorijos požiūriu. Juk į mūsų galvas sukimšti vadinamosios „tautinės” istoriografijos fragmentai toli gražu neatspindi autentiškos daugiataučio Vilniaus istorijos. Užtenka kelias valandas panaršyti internetą lenkų ir rusų kalbomis, ir tuoj pat sužinai kelis istorinius faktus, kurių kažkodėl neafišuoja mūsų istorikai. Pavyzdžiui, ar daug vilniečių žino, kad Naujamiestyje, Muitinės gatvės gale stovi paminklinis akmuo su lenkiškais užrašais 1830-1831 m. sukilimo didvyriui Simonui Konarskiui?
Kuo gyvenate jūs pats? Verčiate ir rašote straipsnius, užsiimate knygų leidyba...
Kartais pažvelgiu į savo gyvenimą iš šono ir išsigąstu: tiek daug blaškytasi, tiek daug įvairių darbų griebtasi, kad net galva sukasi. Šiandien pagal nuotaiką prie savo pavardės prirašau pačius įvairiausius epitetus, bet vis dažniau – žodį „švietėjas”.
Kalbėjosi Rūta Šetikaitė
Sutrumpinta ir „suredaguota” interviu versija: www.lrytas.lt
LUNI info
2012 10 20
