Mūsų Revoliucinių socialistų sąjunga pasisako už praeities socialinių-revoliucinių judėjimų tradicijų sintezę, už naujos revoliucinės teorijos ir naujo revoliucinio judėjimo, adekvataus dabartinei epochai, sukūrimą. Akivaizdus faktas, kad mes, kilę iš marksistinės terpės, neskyrėme pakankamai dėmesio tam, kas vyksta anarchistiniuose šiuolaikinės Rusijos sluoksniuose. Šią tuštumą reikia užpildyti.
Jau ne kartą rašėme, kad bet kokia visuomeninė teorija ir bet koks visuomeninis judėjimas atspindi socialinę realybę, o ne kokias nors dorybes ar ydas, esančias anapus istorijos. Socialinių judėjimų pobūdį ir sėkmę nulemia ne absoliutūs jų privalumai, o socialinė kova, kurioje jie dalyvauja. Suirutės ir puvimo bruožai šiuolaikiniame rusiškame kapitalizme persiduoda visoms politinėms šiuolaikinės Rusijos srovėms: nuo fašizmo ir liberalizmo, per postkomunistines partijas pasiekia kraštutinius kairiuosius, įvairias marksistines ir anarchistines grupes.
Fašizmas, liberalizmas, stalinizmas, trockizmas ir anarchizmas kitose šalyse ir kitose epochose turėjo kur kas rimtesnių, o ne farsą primenančių bruožų. Į savo tarpą jie buvo įtraukę kur kas didisngesnių, talentingesnių ir tragiškesnių žmonių nei šiais vardais besivadinantys šiuolaikinės Rusijos judėjimai.
Senasis didysis 1850-1950 metų (datos paimtos sąlyginai) anarchizmas, Bakunino ir Kropotkino, FORA (Federación Obrera Regional Argentina) ir Baltstogės anarchizmas buvo daugiamilijoninių dirbančiųjų masių pasipriešinimo judėjimas prieš prievartinę proletarizaciją. Kaip tik dėl šito ryšio su masėmis anarchizmas tesė didžią, nors ir pasibaigusią pralaimėjimu, veiklą ir kūrė didžią, žinoma ne be trūkumų, teoriją. Pastarųjų dvidešimties metų rusiškas anarchizmas pasireiškė atskirų kontrkultūrinių ir intelektualinių jaunimo grupių virpesiais, niekaip nesusijusiais su visiškai nevykusia masių revoliucine kova arba nesamoningai paklususiais masių iliuzijoms ir masiniams judėjimams, ėjusiems į niekur. Būtent dėl tos priežasties galima kalbėti apie tai, kad šiuolaikinis Rusijos anarchizmas yra iš esmės skurdus.
Žinoma, Rusijos anarchizme pastaruosius 20 metų buvo žmonių, grupių ir srovių, ryškiai išsiskyrusių iš bendro nepatrauklaus fono (tokių grupių buvo ir marksistų, ir net stalinistų tarpe). Tačiau šiame straipsnyje nesiekiame išdėstyti visos šiuolaikinės Rusijos anarchizmo istorijos, todėl kalbėsime tik apie vidutinį anarchistinio judėjimo lygį, apie įvairiais laikotarpiais vyravusias sroves ir nuotaikas. Todėl paliksime nuošalyje sroves, sąmoningai siekusias atgaminti geriausias senojo anarchizmo tradicijas, anarchokapitalizmą ir kitokią užribio egzotiką. Kalbėsime apie tipiškus atvejus ir dominuojančias tradicijas.
Per pastaruosius 20 metų anarchizmas Rusijoje išgyveno 3 etapus ir yra vilties, kad ne už kalnų jo ketvirtasis etapas. Apie tuos etapus ir kalbėsime.
Pirmasis etapas – tai vėlyvosios perestroikos laikotarpis, 1988-1991 metai, kai anarchistų tarpe besalygiškai dominavo Anarchosindikalistų konfederacija (KAS), tapusi kraštutiniu kairiuoju perestroikos demokratinio judėjimo sparnu ir suteikusi anarchistinę išvaizdą to judėjimo iliuzijoms apie demokratiją ir rinką, kaip laisvės ir teisingumo garantus.
Vėlyvoji perestroika buvo paskutinis visuomeninio pakilimo laikotarpis Rusijos istorijoje – laikotarpis, kai atrodė, jog šalis juda pirmyn, o ne atgal, ir prasidėjo Vasario revoliucija, o po jos seks ir Spalio. Kairiųjų (marksistinių ir anarchistinių) organizacijų narystė perestroikos laikotarpiu siekė skaičių, kuris jau po kelių metų atrodė neįmanomas. KAS turėjo iki trijų tūkstančių narių, o Marksistinės darbo partijos steigiamajame suvažiavime 1990 metais dalyvavo 168 delegatai.
Visgi ši parodomoji sėkmė buvo tik išorinė, išpūsta ir nepatvari. KAS iš tikro buvo tik bendro demokratinio judėjimo dalis, todėl buvo pasmerkta žlugti kartu su juo, tik mažesniu masteliu. Demokratiniam judėjimui patyrus krachą, kai parlamentinė demokratija ir rinka suteikė ne laisvę ir gerbuvį, o begalinį siaubą, pagrindinė demokratinio aktyvo dalis, kaip ir visa liaudis, įmesta į varginančią kovą dėl išgyvenimo, pasitraukė nuo bet kokios politikos. Tuo tarpu demokratinių judėjimų vadovai įsijungė į privilegijuotą kapitalistinės Rusijos klasę, nors ir nepretendavo į pagrindinius vaidmenis. Privilegijuotųjų klasės atstovu tapo ir buvęs KAS lyderis, o dabar visiems žinomas buržuazinis „Vieningosios Rusijos” politikierius Andrejus Isajevas. Taip negarbingai baigėsi pirmas šiuolaikinės Rusijos anarchizmo etapas ir prasidėjo antrasis.
Jau baigiantis perestroikai, 1990-1991 metais KAS vadų oportunizmas susilaukė kritikos anarchistinio judėjimo viduje. Dalis kairiųjų opozicionierių, protestuodami prieš KAS ir apskritai viso anarchistinio judėjimo trūkumus, perėjo į marksistų stovyklą. Pavyzdžiui, taip pasielgė tokie skirtingi žmonės, kaip Žvanija ir Dubrovskis. Kita dalis pasirinko senojo revoliucinio anarchizmo tradiciją ir įkūrė revoliucinio anarchokomunizmo srovę (GRAS – KRAS – MPST). Nežiūrint neginčijamų šios srovės privalumų, visgi 1990-ųjų Rusijos anarchizme dominavo ne ji.
Tuo laikotarpiu vyravo dvi kryptys – nepolitinis anarchistinis ekologinis „Vaivorykštės saugotojų” judėjimas (daugeliu požymių primenantis 2000-ųjų metų „Autonominį veiksmą“) ir judėjimas, norėjęs dalyvauti politinėje kovoje kaip ultrakairysis stalinistinės-fašistinės opozicijos sparnas. Apie ekologus pakalbėsime kiek vėliau, o dabar – apie antrąją srovę.
Ją sukūrė žmonės, kurie dar vėlyvuoju KAS laikotarpiu nesutiko su pastarąja ne tiek dėl tikslų, kiek dėl metodų. Jie troško ryžtingos kovos prieš „sistemą” nelabai susimąstydami dėl ko kovoti, kokiai metodais ir kas yra jų sąjungininkai. Jiems gimė natūralus noras sudaryti sąjungas su visais kitais „kovotojais” – t.y. su tuo metu griaudėjusia „raudonai-ruda” stalinistine- fašistine opozicija.
Dėl anarchizmo silpnumo tokioje nenatūralioje sąjungoje jis buvo pasmerktas. Sąjungininkai jį prarijo ir suvirškino, iš anarchizmo liko tik pavadinimas. Asmeniniame lygmenyje tokia sąjunga su kitais „kovotojais prieš sistemą” Kostenką atvedė pas RKDP (Rusijos komunistinės darbo partijos) stalinistus, Cvetkovą – pas rafinuotus NBP (Nacionalboševikų partijos) fašistus. Nuoširdžiausiems ir rimčiausiems žmonėms šis suartėjimas 1990-aisiais baigėsi asmenine tragedija – beprasmišku ir pasmerktu bandymu pakartoti RAF (Rote Armee Fraktion) veiksmus.
Raudonai rudoji opozicija kaip rimtas politinis faktorius šalyje išnyko 2000 m. sausio 1 dieną. Jos radikalus gatvės sparnas nepajėgė paimti valdžios 1993 m. spalio mėnesį, o jo parlamentinis sparnas, t.y. RFKP (Rusijos federacijos komunistų partija), gėdingai ir nevykusiai neišnaudojo savo galimybių nei 1996-aisiais, nei 1998-1999-aisiais. Raudonai rudosios opozicijos programą –netvarkingą plėšikavimą pakeisti tvarkingu suvalstybinto kapitalizmo plėšimu ir biurokratiniu kumščiu, grasinančiu Vakarams bei parduodančiu jiems naftą, – ėmėsi vykdyti Putinas, tuo pačiu atimdamas iš tos opozicijos bet kokius atėjimo į valdžią šansus.
Atėjo stabilizacijos ir kalėjimo tvarkos laikotarpis. 1990-ųjų protesto judėjimas (o rudai raudonoji opozicija pagal socialinę dalyvių sudėtį kaip tik ir buvo toks judėjimas) subyrėjo dėl savo vidinio bejėgiškumo. Jėgos, galinčios mesti iššūkį plėšikiškai tvarkai, horizonte neatsirado. Prasidėjo socialinis štilis, įsigalėjo kapų tylą, tik retkarčiais sujaukiama gyvų užkasamų aukų riksmo. Maskvoje 2007-2008 m. gyventojų judėjimo pakilime aktyvistai svajojo (tik svajojo!) sukviesti į demonstraciją 2 tūkstančius žmonių, tikėdamiesi, kad tokia demonstracija gali tapti vos ne revoliucijos pradžia (prisiminkime, kad į „Darbo Rusijos” mitingus toje pačioje Maskvoje 1991-1993 m. ateidavo iki 100 tūkstančių žmonių).
Taigi 1991-1999 m. anarchistų politinis judėjimas buvo „raudonai-rudojo” judėjimo kraštutinis kairysis sparnas, kaip ir KAS buvo kraštutiniu kairiuoju demokratinio judėjimo sparnu. Žlugus masiniam judėjimui, kurio kelkraštyje stovėjo anarchistai, ir nesusikūrus jokiam kitam judėjimui, Rusijos anarchizmas liko vienui vienas. Prasidėjo 2000-ųjų epocha – „Autonominio veiksmo” laikotarpis.
1990-aisiais daugumos anarchistų propaguotą sąjungą su „visais kovotojais prieš sistemą” pakeitė aiškus sąjungos su nacionalistais atmetimas ir kovingo antifašizmo, kaip vienos iš svarbiausių veiklos sričių, pripažinimas. Veiklą kitų judėjimų pakraščiuose pakeitė orientavimasis į savo jėgas. Jeigu po 100 metų koks nors istorikas rašys „ Autonominio veiksmo” istoriją, jis tai laikys neabejotinu nuopelnu.
Vis dėlto mes istorijos nerašome ir laikas dalinti kraitį dar neatėjo. „Autonominio veiksmo” etapas turi baigtis, kitaip Rusijos anarchizmas bus pasmerktas likti kontrkultūrine sekta.
KAS anarchizmas ir 1990-ųjų metų anarchizmas buvo kad ir menkas, bet vis dėlto realių masių protesto judėjimų atspindys. O „Autonominio veiksmo” anarchizmas susikoncentravo į problemas, kurioms kenčianti ir engiama liaudis yra abejinga.
2000-ieji anarchistų judėjime tapo nepolitinių ekologinių „Vaivorykštės saugotojų” pergale prieš politinį anarchizmą. T.y. prieš anarchizmą, pateikiantį, kad ir neteisingus, bet vis dėlto atsakymus į svarbiausius visuomeninius klausimus. Apie 1990-ųjų anarchoekologiją yra sena geras Vadimo Damjė straipsnis „Sudie, ekologyste”, prie kurio nelabai yra ką pridurti.
Ekologiniai protesto judėjimai buvo masiški ir liaudiški paskutiniaisiais TSRS metais, vėlyvojoje perestroikoje. Žlugus „socialinio aprūpinimo valstybei”, liaudies apačioms, nublokštoms į varginančią kovą už būvį, nebeliko noro rūpintis ekologija. Nemokėdami kovoti už sau svarbesnius interesus, jie negalėjo ir nenorėjo domėtis jų interesus ne taip akivaizdžiai liečiančia ekologine kova. Taip ekologų judėjimas virto tik jų pačių gyvenimo būduv ir prarado ryšį su socialine kova. Anarchoekologizmas virto gyvenimo būdo anarchizmu. Kaip tik toks jis atgimė „Autonominiame veiksme”.
Pastarasis orientavosi ne į senąjį didingąjį anarchizmą, o į Vakaruose pasirodžiusį naują madingą antiglobalistinį judėjimą, kuris dėl daugybės smulkių problemų atsisakė kovos už visuotinę socialinę revoliuciją. Antiglobalistai svajojo apie būdus „pakeisti pasaulį neužimant valdžios” ir susirūpino ne darbo kova prieš kapitalą ir valstybę, bet žiurkėnų teisėmis ir panašiais niekais.
Antifašizmas, ekologija, feminizmas, kontrkultūra, homoseksualų teisių gynimas, kova už gyvūnų teises – štai toks klausimų ratas domino „Autonominio veiksmo” laikotarpio anarchizmą. Šalyje, kurioje didžiulė liaudies dalis gyvena visiškame skurde ir neturi jokių teisių, šalyje, kurią valdo kapitalo, valstybės ir mafijos monstras, šalyje, kur viešpatauja tamsi neteisybė ir policinė savivalė, šalyje, kur ekonomika, politika ir kultūra kartais nusirita į gūdų XVI amžių, visos šios problemos pasmerktos likti, jeigu kalbėti tiesiai ir nepolitkorektiškai, linksmu sočių ir sėkmę užsitikrinusių žmonių žaidimu. Dalis klausimų, rūpėjusių „Autonominio veiksmo” laikotarpio anarchizmui, pvz., kova prieš kapitalimo kėsinimąsi į gamtą (tarkime, kova prieš šiukšlių deginimo įmones) ir kova prieš fašizmą (kol ji nevirsta savitiksliu buržuaziniu antifašizmu kaip ir pars fašizmas bei žmonėms neįdomiomis „fa” ir „antifa” muštynėmis), gali ir turi įsijungti į tikslingą kovą už socialinę revoliuciją. Didesnė gi klausimų dalis – kontrkultūra, antihomofobija ir gryna ekologija – revoliucinei kovai paprasčiausiai nesvarbi. Mes nemanome, kad reiktų persekioti homoseksualus, ir juo labiau nepritariame nekaltų kailinių žvėrelių žudymui buržujų apykaklėms, tačiau šitie klausimai šiuolaikinėje Rusijoje neturi jokio sąryšio su socialiniu revoliuciniu darbu.
„Autonominio veiksmo” tipo anarchizmas daugiamilijoninėje Rusijoje pasmerktas likti daugių daugiausia kelių tūkstančių jaunų žmonių gyvenimo būdu. Jis neduoda jokio atsakymo į svarbiausias visuomenines problemas ir labai tolimas senajam revoliuciniam anarchizmui, aiškiai suvokusiam, kad viskas turi būti pajungta kovai prieš kapitalą ir valstybę, prieš išnaudojimą ir priespaudą, kovai už visuotinę socialinę revoliuciją.
Reikia pastebėti, kad 2000-ųjų metų „Autonominio veiksmo” tipo anarchizmas visai neignoravo darbo ir kapitalo kovos, visgi jam, kaip ir jo globėjui – Vakarų antiglobalizmui – tai buvo viena iš problemų, lygiavertė kitoms. Yra proletarū ir yra vėžlių gynėjai, jie lygiaverčiai. Tokiu požiūriu „darbininkiška politika” susiveda į solidarizavimąsi su įvairiomis profsąjungomis ir praktiškai nesiskiria nuo įvairių trockistinių grupių „darbininkiškos praktikos”.
Kontrkultūrinio anarchizmo bejėgiškumas ir tuštumas krinta į akis apžvelgus pasaulinę padėtį. Per pastarąjį dešimtmetį matėme daugybę stichiškų liaudies maištų bei išpuolių – Albanija, Indonezija, Argentina, Alžyras, Ukraina, Kirgizija, Prancūzija, Latvija, Lietuva, Graikija, Islandija, Tailandas ir t.t. Mūsų akyse, sprendžiant iš visko, prasideda nauja revoliucija Irane. Liepsnoja valstiečių karas Indijoje. Tuose liaudies maištuose, išskyrus akivaizdžią Graikijos (ir tam tikra dalimi Prancūzijos) išimtį, anarchistai žiba savo nedalyvavimu, kaip, beje, ir marksistai.
Skeptiškas marksistų požiūris į tokius atstumtųjų maištus aiškinamas sustabarėjusiomis marksistinėmis dogmomis, teigiančiomis, kad proletariatas – tai, visų pirma, nuolatinį darbą stambiose įmonėse turintys pramonės darbininkai ir kad proletariška kova – tai, visų pirma, kova įmonėse. Bet istorinis anarchizmas atsirado kaip masių maištų, nukreiptų prieš prievartinę proletarizaciją, praktika ir teorija. Ir tik tokiuose maištuose anarchizmas gali įrodyti savo jėgą bei teisingumą, tik susietas su jais jis iš vis turi teisę egzistuoti.
Jeigu taip nėra, tai tik todėl, kad šiuolaikinis irstantis kontrkultūrinis anarchizmas neturi apie ką kalbėtis su maištaujančiomis masėmis. Visi pastarųjų 15 metų liaudies bruzdėjimai vyko ne dėl homoseksualų arba banguotojų papūgų teisių, o dėl klausimų, tiesiogiai liečiančių nuskriaustas mases, kurios pakilo į kovą už žemę ir darbą, už duoną ir vandenį, prieš skurdą ir beteisiškumą, prieš policijos savivalę ir politikierių apgavystes.
Kontrkultūrinis anarchizmas pasmerktas likti ne engiamų masių judėjimu, o vidutiniškai pasiturinčių buržuazinės visuomenės intelektualų gyvenimo būdu. Nenutraukę ryšių su tuo irstančiu anarchizmu, nesukūrę tikrai socialinio revoliucinio judėjimo, liaudies protestai įklimps smėlyje, bus pajungiami ir išnaudojami demokratinių, neosocialdemokratinių ir fašistinių buržuazijos grupuočių, kas, beje, ir vyksta visame pasaulyje. Kontrkultūrinis anarchizmas turi būti palaidotas. Mes galime stebėti kai kuriuos viltį teikiančius požymius, kad jo epocha Rusijoje eina į pabaigą…
„Putino stabilizacijos” krachas dėl 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės ir akivaizdi kontrkultūrinio „gyvenimo būdo anarchizmo” aklavietė suteikė postūmį naujoms, ypatingai džiuginančioms anarchistinėms tendencijoms. Kalbame apie tokias organizacijas kaip Tarpprofesinė dirbančiųjų sąjunga, Krasnojarsko anarchistų grupė, kovingojo anarchizmo srovė ir kai kurias kitas organizacijas, stovinčias socialinio-revoliucinio anarchizmo pozicijose.
Tos organizacijos (su kai kuriomis išlygomis) atmeta kontrkultūrinį gyvenimo būdo anarchizmą ir grįžta prie senos anarchistinės tradicijos, kuriai svarbiausia yra kova prieš kapitalą ir valstybę, prieš išnaudojimą ir priespaudą. Vietoj madingos kovos už žiurkėnų teises, savo svarbumu neva prilygstančios kovai prieš skurdą ir beteisiškumą, jie renkasi tikrąjį revoliucinį judėjimą, kuris turi teikti atsakymus į svarbiausius visuomeninio gyvenimo klausimus, liečiančius dešimtis milijonų žmonių, turi įtikinti žodžiu ir darbais – savo atsakymų teisingumu – plačias liaudies mases. Pagaliau vietoj anarchizmo, kuriuo užsiimama įdomumo dėlei, jie laikosi rimto idėjinio požiūrio į savo veiklą. Todėl jie yra mūsų draugai.
Neatmetuis irstančio postmodernistinio, atleisk, Bakuninai, „anarchizmo”, nesustiprinus geriausių senojo revoliucinio anarchizmo tradicijų, joks socialinis-revoliucinis anarchizmas negalimas. Visgi, mūsų požiūriu, paprasto senųjų didžiųjų anarchizmo tradicijų įsisavinimo ir kartojimo nepakanka.
Pakartoti Bakunino ir Kropotkino anarchizmą, FORA ir Machno judėjimą šiandien taip pat neįmanoma, kaip ir pakartoti Marxo ar Gortero marksizmą. Pasaulis kitas. Į daugelį šiuolaikinio pasaulio klausimų neįmanoma rasti atsakymų Kropotkino ar Marxo veikaluose. Mūsų požiūriu, kurio mes neprimetame draugams, besilaikantiems anarchistinės tradicijos, norint gauti atsakymus į tuos klausimus, reikia peržengti anarchizmo ribas.
Įsivaizdavimas, kad nuvertus buržuazinę valdžią tuojau pat įsivyraus komunistinė nevalstybinė santvarka, prieštarauja revoliucinės kovos – ir Machno judėjimo, ir Ispanijos revoliucijos – patirčiai. Reikia nuo pat pradžių suvokti, kad senosios buržuazijos valdžios nuvertimas taps ne revoliucijos pabaiga, o ilgo revoliucinio laikotarpio pradžia – visuotinių komunistinių visuomenės pertvarkymų laikotarpiu. Kai valdžia priklausys dirbančiųjų bendriems susirinkimams, naudojantiems savo revoliucinę valdžią, nesuvaržytą jokių įstatymų, reikės nuslopinti senųjų išnaudotojų klasių pasipriešinimą, vykdyti visaapimančią visuomenės komunizaciją ir pereiti kontrrevoliucijos bandymų laikotarpį.
Labai abejotina galimybė šiuolaikinio irstančio kapitalizmo sąlygomis sukurti kiek nors masiškesnius revoliucinius sindikatus. Labiau pagrįstas atrodo požiūris, kad dirbančiųjų kova vyks dviem organizacinėmis formomis – tai socialinės kovos įmonių lygmenyje, kurios nebus masinės, ir kovos įkarštyje kuriami visų dirbančiųjų susirinkimai su renkamomis ir kontroliuojamomis delegatų tarybomis.
Galiausiai biologinis ir evoliucinis Kropotkino materializmas pasaulėžiūros prasme aiškiai nusileidžia istoriniam ir katastrofiškam Markso ir Bakunino materializmui. Valstybės atsiradimo ir objektyvių galimybių ją sunaikinti tyrimas tuoj pat susiduria su visuomeniniu darbo pasidalijimu, o pastarojo panaikinimas akivaizdžiai priklauso istorinio materializmo minties sričiai.
Mes nepretenduojame į šimtaprocentinį mūsų pažiurų neklaidingumą ir nesiruošiame savo požiūrio primesti mūsų draugams anarchistams. Tikrovė ir bendra kova sustatys viską į savo vietas. Mūsų požiūriu, naujas socialinis-revoliucinis judėjimas, naujas revoliucinis socializmas užgims kaip geriausių revoliucinių tradicijų sintezė, plytinti ir už senojo revoliucinio marksizmo, ir už senojo revoliucinio anarchizmo ribų.
