Vasario 27-ąją, šeštadienį, grupelė Vilniaus anarchistų nutarė pareikšti solidarumą su Visagino gyventojais ir prisijungti prie jų mitingo, kuris skelbė šūkį „Reikalaujame geresnių gyvenimo sąlygų!“. Visagine atsidūrėme prieš pat mitingo, kuris prasidėjo 12 val., pradžią. Mus pasitiko vietinis anarchistas Marius, ir netrukus įsiliejome į mitinguojančių gretas.
Visų pirmiausia nustebino mitinguojančių gausa. Centrinė miesto aikštė buvo pilna žmonių, kai kurie mūsiškiai iš akies vertino, kad susirinko ne mažiau kaip 5000 (oficiozinė žiniasklaida vėliau pranešė, kad mitinge dalyvavo daugiau nei 3000 žmonių). Tokios didelės protestuojančių minios nebuvome matę netgi Vilniuje jau nuo 2009-ųjų sausio 16 d. Taigi Visaginą reiktų laikyti unikaliu Lietuvos miestu, kuriame gyvena iš tikro socialiai aktyvūs žmonės.
Nuostabą sukėlė ir mitingo „spartietiškumas“. Prie spalvingų transparantų ir ryškių šūkių įpratusiai akiai visaginiečių susibūrimas atrodė rūstus ir susikaupęs. Miestiečiai, turbūt vengdami bet kokio tapatinimosi su partijomis ir politiniais judėjimais, atėjo į mitingą be vėliavų, skrajučių, transparantų ar kitokios simbolikos. Keli transparantai buvo pastebimi tik pačiuose minios pakraščiuose.
Trečias gana neįprastas mitingo bruožas buvo geležinė organizatorių tvarka ir stebėtina mitingo dalyvių rimtis. Atėjusiems žmonėms buvo išdalinti žali vizitinės kortelės dydžio popieriaus lapeliai, kuriais buvo galima balsuoti – pritariant iškelti juos virš galvos. Beje, šitų lapelių užteko ne visiems: šalimais stovintys žmonės kalbėjo, kad pagaminta jų buvo aiškiai per mažai – tik 2000.
Su griežta organizatorių tvarka susidūrėme jau pačioje renginio pradžioje. Prie mūsų netrukus prisistatė vienas iš organizatorių su keliais policininkais. Išsiaiškinęs, kas užrašyta ant mūsų transparanto (jį puošė užrašas „Laisvę žmonėms, arkliams ir vaizduotei“), geltona liemene apsirengęs vyriškis pareiškė, kad užrašo turinys nėra suderintas su mitingo rengėjais, todėl jo laikyti rankose mes negalime. Mes jam paaiškinome, kad užrašas yra neutralus ir „nekaltas“, be to, neturėjome jokių galimybių jį suderinti su organizaciniu komitetu. Kelis kartus pakartojęs tą patį, bet pamatęs, kad mes nė nesiruošiame transparanto nuleisti, geltonliemenis kažkur dingo.
Tada prie mūsų pristojo jo atvesti policininkai. Jie paprašė parodyti žalius lapelius – „mitingo dalyvio pažymėjimus“. Mes paaiškinome, kad atėjome kelias minutes pavėlavę, todėl „bilietų“ mums nebeliko. Tą patvirtino ir greta stovėję žmonės, irgi neturėję tų neįprastų mitinguotojų atributų. Mentai „atsikniso“, bet niekur nepasitraukė ir visą laiką stovėjo už kelių žingsnių.
Kalbėtojai keitė vienas kitą. Įgarsinimas buvo ganėtinai prastas, todėl klausytojų ausys pavargo jau po kelių kalbų. Be to, jos buvo gana vienodos ir skyrėsi tik oratorių iškalbos sugebėjimais. Visaginiečiai daugiausia kalbėjo apie varganą socialinę padėtį – 6 kartus padidėjusias išlaidas už šildymą, smarkiai sumažėjusius atlyginimus ir menkas bedarbio išmokas (bičiulis Marius sakė, kad jo šeima už trijų kambarių buto šildymą moka daugiau nei 1000 litų). Buvo pareikšta daug piktų žodžių ir Vilniaus, ir Visagino valdžios ponams. Iš daugelio kalbėtojų lūpų sklido apmaudūs ir nostalgiški žodžiai, bet ne sovietinei, o visai netolimai praeičiai, kai Visagino gyventojai, turėdami milžinišką elektrinę, jautėsi svarbūs visai Lietuvai... Jausmingesni oratoriai ir oratorės susilaukdavo minios plojimų, kuriuos palydėdavome garsiais būgno dūžiais.
Netrukus įvyko ir antrasis incidentas su jėgos struktūromis. Kalbos darėsi vis nuobodesnės, tad minios pakraščiu nutariau apeiti žmones ir pažiūrėti į tribūną iš kitos vietos. Bičiulius palikau ankstesnėje vietoje ir nužingsniavau į laisvesnė vietą tiesiai prieš tribūnas. Turėjau būgną, kurio garsais palaikydavau plojančius, kai kalbėtojas nutildavo. Po kelių būgno dūžių prie manęs prisiartino 3 mentai. Jie pasakė, kad aš pažeidžiau viešąją tvarką, paminėjo kažkokį administracinio kodekso straipsnį ir įsakė eiti kartu su jais iki policijos automobilio. Einant pro žmones, šie pradėjo piktintis ir rėkti „Jis nieko nedarė“, „Paleiskit jį“, „Negi mitinge negalima mušti būgno?“. Išgirdęs triukšmą atskubėjo policininkų vyresnysis ir, išklausęs visas puses, nusprendė mane paleisti. Ačiū, taip sakant.
Bevaikščiodamas aplinkui minią, pastebėjau keistą būrelį žmonių, stovinčių ant betoninės pakylos su didžiuliu pravoslavišku kryžiumi. Priėjus arčiau, jie linksmai paaiškino, kad tokiu būdu protestuoja prieš Visagine statomą Europos radioaktyvių medžiagų šiukšlyną. Vienoje kryžiaus pusėje buvo užrašyta „Į Visaginą“, kitoje – „Į Chojat“ (žaismingas trumpinys iš žodžių „Branduolinės atliekos“). Apačioje – klausimas, kurį supranta tik rusai. Be to, mergina laikė didžiulę sąskaitą už šildymą, kurios suma prilygo „begalybei“.
Netrukus visi prisijungėme prie jų. Šmaikštavome apie protestuoti susirengusias bobutes, pašiepėme rimtas profsąjungų bei visuomeninių organizacijų lyderių kalbas.
Linksmieji visaginiečiai išdavė paslaptį, kad netoliese už cerkvės slepiasi „robokopų“ būrys. Nuėjome dviese patikrinti – iš tikrųjų! Dauboje už cerkvės sustatyti 3 autobusiukai tamsintais stiklais, o už jų – kojas pramankštinti išlipę „robokopai“. Daug „robokopų“. Gal 30, gal 40, gal dar daugiau. Neturi ką veikti, vargšeliai – kas rūko, kas stumdosi tarpusavyje, kas mėtosi juokeliais. Nufotografavome juos. Mūsų nenušovė ir net nesumušė.
Mitingui pasibaigus Marius pasišovė parodyti savo gimtąjį miestą. Ilgai vaikštinėjome pažliugusiais šio labai erdvaus ir žalio (dabar – balto) miesto šaligatviais, klausėmės Mariaus pasakojimų apie visaginiečių gyvenimo ypatybes. (Man asmeniškai įstrigo sveikintinas šio miesto gyventojų nenoras susidėti su bet kokiomis partijomis, nesvarbu, kokios jos būtų – kairiosios ar dešiniosios, prorusiškos ar antirusiškos.) Aptarėme LUNI filialo Visagine steigimo perspektyvas.
Nusitrenkę į tolimą Lietuvos pakraštį negalėjome neaplankyti ir numarintos AE, Jos apylinkės savaitgalį priminė stalkerių zoną, į kurią seniai nežengė žmogaus pėda. Statybų darbai (net per krizę) verda tik netoli nuo pačios elektrinės esančiame poligone. Gerai saugoma teritorija, milžiniškų vamzdžių trasa, daugybė šiandieninėje Lietuvoje retai sutinkamų statybinių kranų. Užrašas: „IAE laikinosios panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybos darbai“.
Mums besišlaistant apie tvorą, iš būdelės išlindo apsauginis. Bičiuliškai pasikalbėjome. Jis sakė, kad branduolinis šiukšlynas bus baigtas po kelių metų. Atsisveikinome pažadėję čia sugrįžti daug anksčiau – su protesto plakatais ir ekologinėmis akcijomis.
Daugiau foto: www.flickr.com
Įspūdžius užrašė en arche
