Ką darytų anarchistai su šiuolaikinėje visuomenėje paplitusiais smurtiniais nusikaltimais? Į šį daug ginčų keliantį klausimą nėra lengvo ar paprasto atsakymo. Klaidinančios neanarchistinės konstrukcijos šiuo klausimu paskatino mane išdėstyti savo mintis apie anarchistinį problemų sprendimą ir paaiškinti viziją, kuri būtų logiška ir neatrodytų paprasčiausiai „naivi“.
Viena iš pagrindinių anarchizmo idėjų, kurią nuolat atmeta nežinantys ar nenorintys suprasti žmonės, yra ta, kad mūsų metodai, kuriais keičiame pasaulį šiandien, apibrėžia ateities visuomenę. Trumpai tariant, pasaulio keitimas autoritariniais metodais kuria autoritarinę visuomenę. Pasaulio keitimas naudojant smurtą kuria smurtaujančią visuomenę. Bloga taktika kuria blogą visuomenę. Ir, savaime aišku, kad teisinga taktika sukurs teisingesnę visuomenę.
Taigi anarchistai, matantys, kad kažkas ne taip, ieško būdų, kaip tai pakeisti, kad rezultatas atitiktų jų įsivaizduojamą ateities visuomenę. Du esminiai būsimos anarchistinės visuomenės bruožai būtų tiesioginis veiksmas ir savitarpio pagalba, vadinasi, bet kuris šiuolaikinės problemos sprendimo būdas turėtų remtis kaip tik jais. Problema atsiranda tada, kai dabartinė visuomenė paverčia šiuos metodus sunkiai pritaikomais ar negyvybingais. Taip yra todėl, kad šių metodų įgyvendinimas griauna legalumo ir apskritai bet kokį valstybės poreikį.
Praktiškai tai reiškia, kad anarchistai iš pradžių bandys atrasti tokį socialinės problemos sprendimo būdą, kurį jie gali įgyvendinti patys, savo pačių jėgomis, o kai to neužtenka – ims spręsti problemą kolektyvinėmis bendruomenės pastangomis. Jie tuojau pat nesikreips paramos į valstybę, net jei tai ir būtų lengviau (protiškai ar fiziškai). Jie supranta, kad daugumą iškilusių problemų sukėlė visų pirma valstybės veikla, todėl kreipimasis į ją tik dar daugiau sumenkins mūsų galias ir sustiprins tuos, kurie sukėlė problemas, be to, dažniausiai dar ir sukurs šalutines problemas, kurios bus lygiai tokios pat arba dar didesnės.
Policininkas, kuriam jūs suteikiate galių ir tikite, kad jis apsaugos nuo smurtinių nusikaltimų ir nepageidaujamų veikų, galų gale pats pradeda tuo užsiiminėti korupcijos pavidalu (užmerkdamas akis prieš galinčius jam susimokėti nusikaltėlius) arba piktnaudžiaudamas vien jam priklausančia galia bei valdžia („valdžios“ rodymas, nepateisinama prievarta, žmogaus teisių pažeidimai ir pan.). Jei jūs galite kovoti prieš nusikaltėlius vienas ar kartu su bendruomene, tai prieš policija jūs esate bejėgiai.
Teisėjas, kuriam suteikiate galias ir tikite, kad jis priims teisingus ir objektyvius sprendimus, galų gale pradeda laikytis įtakingų žmonių (politikų) visuomenei diktuojamų taisyklių, dėl savo statuso turi daugybę ryšių su turtingesniais visuomenės sluoksniais, todėl tampa šališkas lengvai valdomas pinigų pagalba (bylas laimi tas, kas išgali nusipirkti geresnį teisininką). Todėl teisingumas pakrypsta turtingųjų naudai, kartais itin šiurkščiu būdu. Dabartinėje sistemoje vienintelis būdas pasiekti teisingumą yra pasitelkti brangias ir daug laiko užimančias priemones, kurios, žinoma, suteikia privalumų turintiems atliekamo laiko ir pinigų. Tuo tarpu teisingumui kur kas geriau pasitarnautų kolektyviniai, demokratiniai sprendimai, nes jie būtų gerokai arčiau paprastų žmonių nuotaikų.
Taigi mes bandome surasti būdą, kuris būtų ir anarchistiškas, ir gyvybingas. Gerai suvokiame savo ribotas veiklos galimybes, nes kol egzistuos valstybė, kapitalizmas ir netolygus bendro vidaus produkto perskirstymas, smurtiniai nusikaltimai niekada neišnyks, todėl siūlome veiksmingus šiandienai ir ateičiai sprendimus. Žmogus, atmetantis anarchizmą vien todėl, kad anarchizmo šalininkai nenori naudoti valstybės galios kovojant su smurtiniais nusikaltimais, ieško vien trumpalaikių sprendimų, o blogiausia, kad tai daroma iš baudžiamosios, o ne reformacinės perspektyvos.
Problema ne ta, kaip per trumpiausią laiką sustabdyti kažkokią konkrečią banditų gaują. Iš tikro nėra svarbu, kada jūsų galias perėmusi sistema išstums į nusikalstamą gyvenimo būdą dar daugiau žmonių, kai žmonių bendruomenės gūžiasi savo namuose ir laukia policijos pagalbos. Be to, tie banditai išeis iš nehumaniškos kalėjimų sistemos dar blogesni nei anksčiau. Tai yra kaip ugnies gesinimas aliejumi. Žinoma, jei išpilsi jo daug, galbūt pavyks trumpam prislopinti liepsną, tačiau jūs ne tik sutepsite viską aplinkui, bet ir susilauksite dar didesnės bėdos. Užteks vienos kibirkštėlės.
Kad suprastumėte mano veiksmus ir požiūrį, leiskite pateikti pavyzdį iš mano paties gyvenimo. Beveik prieš metus aš su savo drauge galų gale persikėliau į didesnį namą. Gyvename tradiciniame vokiečių gyvenamajame rajone. Ir žinoma, aplink pilna nuobodžiaujančių ir visuomenės atstumtų (tai ypač galioja kvailai suvaržytai Vokietijos visuomenei) paauglių. Kaip ir galima tikėtis, yra ir neklusnaus jaunimo, kuriam nerūpi jiems primetamos taisyklės. Vokiečiai vadina juos „asiais“, t.y. „antisocialiais“, ir iš tikro jų nemėgsta. Ne todėl, kad jie būtų pavojingi, bet todėl, kad jie yra nevaldomi ir greičiausiai parodytų vidurinį pirštą, jei bandytum įtikinti juos prisilaikyti „vokiško kelio“.
Aplinkiniai gyventojai, kurių didžioji dalis yra vidutinio amžiaus ar pagyvenę žmonės, bando atsikratyti „asiais“ ir dažnai kviečiai (gąsdina, kad pakvies) policiją. Tai reiškia, kad „asis“ verčiamas gyventi klajokliškai ir nuolat baimintis, kai koks nors senas bezdalius pagąsdina, kad iškvies policiją, nes jam jie nepatinka (bus sugalvota priežastis). Galų gale, kai kurie jų pradėjo būriuotis po mūsų balkonu – plepėti, rūkyti ir pan. Man tai visai nerūpėjo. Neėmiau į galvą, kad jie ten sėdi ištisas dienas, o mano mergina kartą draugiškai jiems mostelėjo.
Panašu, kad tai buvo klaida. Netrukus į mūsų balkono langus karts nuo karto pradėjo lėkti sniego gniūžtės. Tai nėra malonu, ypač jei ramų vakarą žiūri filmą ar pan. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, nes dažnai būnu išvykęs arba paniręs į virtualų pasaulį prie monitoriaus. Tačiau mano draugė pradėjo dėl to jaudintis. Ne tiek dėl sniego gniūžčių, kiek dėl sudaužytų kelių vazonų. Ji pergyvena, kad vieną kartą kas nors sugalvos sviesti alaus butelį, ir mūsų langas to greičiausiai neatlaikys.
Tipiškas vokietis būtų jau seniausiai iškvietęs policiją, bet mano draugė (kuri lėtai juda anarchizmo link) to nepadarė ir paklausė manęs, kokių jungtinių veiksmų mes galėtume imtis. Ji jau bandė kalbėtis, aiškinti, šaukti ir net asmeniškai kalbėtis, tačiau šios priemonės nesuveikė, todėl ji jau nebeišmanė, ką daryti. Atrodė, kad jie nesiruošia mūsų išklausyti. Kai mes nusileisdavome į apačią norėdami pasikalbėti, jie manydavo, kad mes norime juos sučiupti, ir pabėgdavo.
Tai sunki situacija man, nes reikia surasti šios problemos sprendimą (daiktai balkone, ko gero, bus sulaužyti ir mums teks padengti nuostolius), bet aš bjauriuosi valstybės pagalba. Galvodami apie tai, mes sumanėme, kad visų pirma mums reikia kaip nors susisiekti su jais ir paaiškinti, kokias pasekmes sukėlė jų veiksmai. Pradinė idėja buvo susekti, kada jie ateina, ir pasikalbėti nusileidus į apačią. Jei jie pabėgs mus pamatę, galime pabandyti palikti jiems žinutę (kartu su keliais alaus buteliais), kurioje paaiškintume, kad mums nerūpi, kad jie čia būriuojasi, bet norėtume, kad jie nelaužytų mūsų daiktų. Ar tai suveiks? Galbūt. Jei ne, mes patobulinsime savo taktiką.
Visada išlieka galimybė, kad bet kokie mūsų sumanymai jų nesustabdys. Mano sprendimai gali žlugti, nes aš, nelaimei, dar negyvenu anarchistinėje visuomenėje. Galėčiau suorganizuoti kažką panašaus į kaimynų asamblėją, bet turint omenyje gana didelį bendruomenės susvetimėjimą (normalaus vidurinės klasės miestiečio mastymas rimtai paveiktas „Vokietijos idėjų“) ir mano paties kalbinę izoliaciją, greičiausiai to nepavyktų padaryti. Todėl gali būti, kad man teks kviesti policiją. Esminis skirtumas tas, kad aš tai darysiu pačiu paskutiniu atveju, suvokdamas, kad kviečiu juos tik tam, kad jie iškabintų jų pačių užvirtą košę. Ne dėkosiu, o kaltinsiu valstybę, kad ji atėmė visas mano galimybes ir paliko tik vieną – kreiptis į valstybę. Lygiai taip pat aš nedėkosiu, o kaltinsiu mafiją, kad mano parduotuvė „atsitiktinai“ nesudegė, kol aš jiems moku už „apsaugą“.
Taigi kartais man tenka nenoromis priimti neidealų sprendimą, kuris tik parodo, kokioje neidealioje sistemoje mes gyvename. Tai nėra principų išdavystė, lygiai kaip ir darbas kapitalistams ar gyvenamos vietos nuoma. Mes esame priversti gyventi neteisingoje sistemoje, kuri labai dažnai nesuteikia mums jokio kito pasirinkimo. Skirtumas tik tas, kad mes, anarchistai, prieš pasirinkdami blogą variantą, ištyrinėsime ir visas kitas galimybes, artimesnes mūsų norams. O tada, kai nelieka nieko kito, tik palaikyti ydingas praktikas, mes sutelksime dėmesį į neteisingą galimybių ribojimą.
Trumpai tariant, anarchistai gal ir yra svajotojai, bet dažniau jie tikri pragmatikai. Visų pirmiausia jie bando išnaudoti galimybes, kurios geriausiai atitinka jų įsivaizduojamą ateities visuomenę, ir tik po to, nelikus tokių galimybių, pereina prie kitų „mažiausiai blogų“ sprendimų. Net ir tuo atveju „mažiausiai blogo“ sprendimo pasekmės turėtų būti daug kartų švelnesnės už tas, kurių būtų susilaukta tokio sprendimo nepriėmus. Tą dažniausiai suvokia visi anarchistai.
Iš http://dbzer0.com/blog/ vertė RB
