Neseniai nuskambėjo praėjusią žiemą vykusio Islandijos sukilimo teisinis aidas. Devyni žmonės, įskaitant kelis anarchistus, buvo apkaltinti grubiu įstatymų pažeidimu, tarp jų – vieno, už kurį baudžiama nuo 1 metų iki gyvos galvos. Teismas buvo numatytas vasario mėnesį, bet teisėjų sudėtis buvo pakeista, nes išaiškėjo šeimyniniai ryšiai tarp valstybės kaltintojo ir vieno iš parlamento apsaugos bendradarbių. Bylos nagrinėjimas prasidėjo kovo 11 dieną ir tesis iki balandžio 9 dienos.

Kaltinimai pateikti dėl 2008 metų gruodžio 8 dienos įvykių, kada apie 30 žmonių įėjo į parlamentą, ketindami pakilti į balkoną, kur žmonėms pagal Islandijos įstatymus galima būti ir stebėti parlamento posėdžius. Kai žmonės atėjo į parlamentą, juos pasitiko sargybiniai iš pastato apsaugos tarnybos, kurie iš karto pabandė jiems užkirsti kelią. Daugeliui žmonių pavyko nusigauti iki laiptinės, vedančios į balkoną, bet ten juos vėl pasitiko sargybiniai ir policininkas, kuris grasino ašarinėmis dujomis.

Tuo metu minia užstrigo laiptinėje, apsupta sargybinių ir policininkų, bet du žmonės prasibrovė į balkoną, iš kur ėmė šaukti parlamento nariams: „Nešdinkitės iš pastato, nuokrušos!“ („Fuck off and get out of the building!“). Vienas parlamento apsaugininkas ištempė juos iš tenai ir numetė žemyn laiptais. Policija tapo dar agresyvesnė ir kelis kartus bandė nustumti žmones iš viršutinės laiptų dalies. Žmonėms nebuvo kur dingti, nes visi galimi išėjimai jau buvo uždaryti. Policija užsirašė kai kuriuos vardus ir socialinio draudimo numerius, keli žmonės buvo areštuoti dėl neaiškių priežasčių.

Po kiek laiko žmonėms buvo leista palikti pastatą, kuris tuo metu buvo apsuptas žiniasklaidos atstovų, atsitiktinių praeivių ir protestuotojų šalininkų. Išorėje keli žmonės buvo areštuoti už tai, kad pabandė išlaisvinti sulaikytuosius ir nepakluso policijos nurodymams. Dauguma žmonių buvo paleisti tos pačios dienos vakarą.

Tas įvykis atkreipė žiniasklaidos dėmesį, nes konfliktai parlamento viduje vyksta ne kasdien. Tai buvio ženklas, kad auga visuomenės nepasitenkinimas, kuris didėjo visą žiemą, ir pasiekė kulminaciją 2009 metų sausio mėnesį. Tada tūkstančiai žmonių išėjo į Reikjaviko gatves, sutrukdė parlamentui susirinkti po kalėdinių atostogų, degino laužus, mušė puodukus ir puodus, puldinėjo politikus, policininkus ir svarbiausias visuomenės institucijas, o galų gale – nuvertė vyriausybę.

Tų pačių metų sausį vienuolika žmonių buvo pristatyti į policijos skyrių ir apklausti dėl vadinamojo „parlamento užpuolimo”. Dešimt iš jų tikrai buvo pastato viduje, o vienuoliktas policijai buvo žinomas kaip „protestuotojas”, bet tai nesutrukdė apklausai. Po apklausos žmones nuvedė į skyriaus rūsį, kur privertė palikti pirštų anspaudus, o taip pat išmatavo, pasvėrė, nufotografavo. Į prašymą pateikti raštišką leidimą tai daryti policija pareiškė, kad tai „įprasta procedūra” . Kai kuriuos iš kaltinamųjų ginantis advokatas mano, kad tai gali būti tik keršto aktas, paremtas asmeniniu policininkų nusiteikimu prieš suimtus žmones.

Iš dešimties apklaustųjų ir tikrai buvusių parlamento viduje vienam kaltinimai nebuvo pateikti iš viso. Jis dirba medicinės slaugytoju ligoninės skubios pagalbos skyriuje, į kurį nuolat kreipiasi policininkai. Fotografijos, padarytos parlamento stebėjimo kameromis, rodo ir likusių dvidešimties žmonių, patekusių į paralamentą, veidus, bet jiems nebuvo pateikta jokių kaltinimų. Faktas, jug teisiamas tik trečdalis žmonių, aiškiai liudija apie tai, kad kaltinimus lemia asmeninės antipatijos.

Devyni žmonės buvo apkaltinti vienų ir tų pačių įstatymo paragrafų pažeidimu:

(1) Jie užpuolė parlamentą, šis jų veiklos būdas ir sumanymas turi būti laikomas pavojingu. Šis paragrafas taip pat liečia tuos, kurie kvietė užpulti arba prisijungė prie tokio kvietimo.

(2) Oficialaus asmens užpuolimas ir/arba bandymas sutrukdyti jam eiti pareigas panaudojus prievartą arba pagrasinus ją panaudoti

(3) Paragrafas taikomas skaitlingų grupių lyderiams, jiems turi būtitaikoma griežtesnė bausmė.

(4) Trukdymas surengti legalų susirinkimą užimant jam skirtą vietą.

(5) Įsilaužimas į patalpas.

Visų tų paragrafų pažeidimas baudžiamas laisvės atėmimu arba baudomis, maksimalios bausmės labai didelės. Pirmas iš minėtų paragrafų – 100-asis baudžiamo kodekso straipsnis (minimali bausmė – 1-eri metai nelaisvės), nebuvo taikomas nuo 1949 metų, kada Islandijos parlametas patvirtino šalies stojimą į NATO. Protestai tada virto neramumais, kurių metu parlamentas buvo apmėtytas akmenimis, o policija ir dešinieji ėmė mušti demonstrantus. Po to kai kurie iš protestavusių neteko savo „demokratinių” teisių.

Žinoma, visa meinstryminė žiniasklaida (o Islandijoje egzistuota tik tokia) pateikė labai vienpusišką požiūrį į bylą ir kaltinimus, tvirtindama, kad visi jie teisingi. Televizijos žiniose ir šou parodė bylos kadrus veiksmo filmų stiliuje. Nebuvo jokių bandymų pasikalbėti su kaltinamaisiais. Žiniasklaida vėl demonstruoja savo tikrąją prigimtį: manipulioti informacija valdžioje esančių naudai.

Šalin valstybės ir policijos represijas! Reiškiame solidarumą su „Reikjaviko devyniukę”!

Parašyk solidarumo laišką ir išsiųsk artimiausiai Islandijos atstovybei: http://www.iceland.is/diplomatic-relations/

Žmonių suėmimo vaizdai: http://mbl.is/

Iš http://libcom.org vertė E.B.