Jums rašo anarchofeministinis kolektyvas, veikęs buvusiame socialiniame centre „La fabrica”, Konsepsjone, Čilėje. Mes dalyvavome socialinio centro veikloje kartu su kitomis organizacijomis, bet dabar jį teko uždaryti dėl žemės drebėjimo padarytos žalos. Norime jums pranešti štai ką.

Praėjus 19 dienų nuo žemės drebėjimo, per kurį nukentėjo Konsepsjonas ir Maulė, kai kurie žmonės iš neturtingiausių kvartalų taip ir nesulaukė jokios pagalbos iš municipaliteto ir vyriausybės. Tuose neturtinguose rajonuose, kuriuos pagalba pasiekė, ji buvo panaši į pasityčiojimą: dėžutė su maistu, kurioje nėra nė tokių reikalingų produktų, kaip aliejus ir cukrus. Daugeliui iš tų rajonų iki pat šiol netiekiamas vanduo ir elektra.

Kitaip klostėsi reikalai Konsepsjono miesto centre, kur stovi pasiturinčių žmonių namai ir butai. Kalbame apie namus, kurie kainuoja daugiau nei 100 milijonų pesų. Juos pagalba pasiekė prieš daugybę dienų, nežiūrint to, kad jie yra netoli nuo išplėštų prekybos centrų. Tai buvo 25 kilogramų svorio dėžės. Anot vienos iš mūsų, buvusios tarp pagalbą dalijusių savanorių, gavę jas, sunkiai galėjo nulaikyti rankose.

Mes nemanome, kad tai tik sutapimas, nes buvusi merė (dabar gubernatorė) viešai pareiškė per televiziją ir spaudą, jog pagalba neturtingiems rajonams vėluos, nes būtent jie laikomi kaltais dėl parduotuvių plėšimų. Taip politikai rodo savo paramą viduriniajai klasei.

Dėl to mums kilo du klausimai:

– Ar tikrino merė kiekvieno žmogaus, plėšusio parduotuves, socialinę ekonominę padėtį? Kodėl jis nepastebėjo plėšikų, atvažiavusių automobiliais bei autofurgonais, ir yra nusistačiusi prieš vargšus?

– Ar teisėta bausti žmones apribojant jų teises ir net nepradedant prieš juos teisminio proceso?

Lyg to dar nepakaktų, municipalitetas paskelbė, kad daugybė namų, pvz., mūsų socialinis centras, yra laikomi negyvenamais, bet nepasiūlė nieko mainais. Todėl daugelis priversti gyventi kiemuose. Mes patys buvome tokios padėties aukos, kai vakar municipaliteto valdininkas atėjo apžiūrėti namo. Jis pasakė, kad aprūpinimas vandeniu – tai procedūra, kuri truks mėnesius, ir mes turėsime patys nugriauti pažeistus pastatus.

Tai reiškia, kad mes, katastrofą išgyvenę žmonės, šiuo metu turime rizikuoti savo gyvybėmis griaudami namus, neturėdami nei priemonių, nei žinių, reikalingų tam darbui, nes municipalitetas nenori leisti pinigų arba prisiimti kokią nors atsakomybę.

Taigi dabar mes esame žmonės, kuriuos vadina nusikaltėliais už tai, kad mes vargšai. Mes likome be darbo ir esame priversti ieškoti gyvenamo būsto, maisto ir savarankiškai atstatinėti savo namus. Negalima sakyti, kad valdžia vykdo savo pareigas, nes ji nedaro nieko, kas bent minimaliai pateisintų jos egzistavimą, nieko, kad apgintų žmones. Nekalbant apie tai, kad viską turime daryti iki komendanto valandos pradžios, nes kariškiai patruliuoja mieste ir pažeidinėja žmonių teises:

- Žemės drebėjimo dieną, praėjus 20 minučių, kai žemė nustojo drebėti, du žmonės iš mūsų socialinio centro bandė gelbėtis ant kalvos, o tuo metu mes klausėmės radijo, per kurį valdžia kvietė žmones grįžti į savo namus, nes nebuvo paskelbtas cunamio pavojus. Po kelių minučių Dichato, Llico, Constitución, Talcahuano ir kt. buvo nušluoti cunamio – žuvo šimtai žmonių. Vieno draugo iš socialinio centro seserį, kuri gyveno Talcahuane (Salinase), išgelbėjo kaimynas, kuris ėmė šaukti, kad jūra veržiasi iš krantų, nors Čilės karo jūreiviai tuo metu vaikščiojo gatvėmis ir kvietė žmones grįžti į namus.

Karinis jūrų laivynas, nesitenkindamas tuo, kad šimtai žmonių žuvo dėl jo neatsargumo ir skleidžiamos melagingos informacijos, dabar mums ėmė kenkti savo represijomis. Prieš kelias dienas Hualpéno municipalitete penki jūrų pėstininkai nužudė vyrą, nes jis ėjo gatve per komendanto valandą. Jį vadino Davidu Riquelme, jis buvo „cartonero” (kartono rinkėjas), tuo metu dirbęs savo darbą. Laimei, jie nenužudė jo palydovo, o tik sumušė. Jis pajėgė duoti parodymus, tad dabar jūreiviams iškelta byla.

Kviečiame platinti šią informaciją, kuriije apie savo gyvenimą pasakojame mes patys, o ne kiti. Tai daro tiesioginę įtaką mums kaip organizacijąi ir kaip žmonėms.

Per televiziją matėme tas gėrybes, kurios buvo atgabentos į Čilę iš užsienio, visas rinkliavas, visas NVO ir asmenis, kurie kalbėjo apie rengiamas daugiamilijonines kampanijas, bet viskas, ką mes galime pasakyti: mes matėme tai tik per televiziją. Todėl kad niekas, ką matėme, mūsų nepasiekė, ir daugelis mūsų kolektyvo narių gali pramisti tik dėl mūsų centro socialinio tinklo solidarumo. Tuos tinklus sukūrė žmonės ir organizacijos, kurioms mes suteikėme paramą anksčiau, tad dabar jos remia mūsų veiklą ir tiesia mums pagalbos ranką. Mes taip pat tikimės paramos iš feministinių organizacijų, kurios tiesiogiai nedalyvaudamos mūsų centro veikloje, galėtų paremti feminisčių veiklą.

Nuoširdžiai dėkojame visoms toms organizacijoms ir žmonėms. Raginame juos platinti šią informaciją. kad ir koks stiprus būtų pavojus, mes negalime neatskleisti piktnaudžiavimų ir tikimės, kad šių faktų paviešinimas taps spaudimu, kuris sutrukdys politikams bei labdaros organizacijoms daryti pinigus iš nelaimių, atneštų katastrofos mums – neturtingiems ir visada nukenčiantiems.

Anarchofeministinis kolektyvas „La fabrica”

Iš http://libcom.org vertė E.B.