Darbininkų judėjimo krizė – akivaizdi. Net ta darbininkų klasės dalis, kuri priklauso profsąjungoms, dažniausiai miega letargo miegu ir tik kartais įžiebia konvulsiškas įzoliuotų protesto akcijų (streikai ir kt.) kibirkštis, greitai gęstančias be ypatingų rezultatų. Neskaitlingos darbininkų aktyvistų grupės vis dažniau ir skausmingiau kelia klausimą: „Ką daryti?”
Bet norint atsakyti į šitą klausimą, t.y. rasti išeitį darbininkų judėjimui, jo suaktyvinimui ir, svarbiausia – rezultatyvumui, reikia apsispręsti, ko turi siekti judėjimas. Ir tik aiškiai suvokiant tikslus, galima ieškoti kelių, kaip šiuos tikslus įgyvendinti.
Nežiūrint atsakymų įvairovės, jie iš esmės apsiriboja dviem variantais. Arba darbininkų judėjimas siekia pagerinti savo padėtį esamos santvarkos rėmuose (reformizmas), arba pakeisti savo padėtį keičiant visuomenę, žodžiu, jos atgyvenusias ir kenksmingas įstaigas bei institutus (įvykdyti socialinę revoliuciją).
Atrodytų, pagerinti daugumos žmonių gyvenimą per ekonominę kovą yra paprasčiau nei „išgalvoti revoliuciją”. Lengva įsivaizduoti, kad vykdant legalią, „civilizuotus įstatymus” atitinkančią profesinių sąjungų veiklą ir derinant veiksmus su kokiomis nors „kairiosiomis” opozicinėmis partijomis, galima pasiekti (na tegul ne tuoj pat) didelių algų ir pensijų, lengvatų užimtiems kenksminguose ir sunkiuose darbuose, valstybinės darbo apsaugos ir pan. Juk pagaliau ir „gimtoji valstybė” nuolat skelbia apie ketinimus „skatinti socialinės partnerystės politiką ir ginti visas gamybinių santykių puses”. Be to, visi dar prisimena gyvenimo sąlygas TSRS – tada, žinoma, irgi buvo „laikinų sunkumų”, bet, atrodo, darbininkų gyvenimas klostėsi lengviau.
Tačiau iš tikro tokios mintys visiškai utopinės. Na, nereikia kapitalizmui daugybės gerai apmokamų darbininkų! Jis puikiai tvarkosi su skurdžia dabo jėga ir niekada geruoju nesuteiks jokių nuolaidų. Ar jūs sutiktumėte už tą pačią prekę mokėti ne vieną griviną, o dešimt? Taigi nėra priežasčių, dėl ko kapitalistas turėtų savo valia mokėti atlyginimus ne po 300-500 dolerių, kaip beveik visur Ukrainoje, o po 3000-5000, kaip kažkur JAV? Kapitalistinio žaidimo taisykles nustato patys kapitalistai – tie, kurie valdo nuosavybę. O kaip sekasi gyventi pagal jų taisykles, visi jau išbandė savo kailiu.
Tad galbūt geriausia išeitis – kovoti už gerovę nepriešpastatant savo tikslų ir reikalavimų kapitalizmui kaip visuomenės organizavimo sistemai? Kitaip tariant, nebandant pakeisti minėtų žaidimo taisyklių, kad neduok dieve, nesukeltume konflikto su įstatymu, neerzintume miesčionio revoliucijomis, „nekartotume senų darbininkiško judėjimo klaidų”? Ką gi, kuriam laikui ypatingai sėkminga akcija (streikas ar pan.) gali iš šeimininkų išplėšti kokią nuolaidą. Bet nuosavybė, valdžia ir galia pasiliks jiems. Pakilusią algą greitai suės infliacija, o nedarbo problemos popierėlių ir vyriausybės dekretų rašymu išspręsi neįmanoma. Vadinasi, vėl streikuoti dėl trupinių nuo ponų stalo, dėl menkai padidėjusios išmaldos, kuri tuoj taps nuvertės? Ir taip be galo be krašto vaikytis vaiduokliškų tikslų, bėgti kaip voveriai rate? Ar toks idealas gali įkvėpti darbininkų judėjimą?!
Ypač egtuziastingiems makaronų, kuriuos stropiai kabina buržuazinė bei valstybinė propaganda („mes esame pakeliui į rinkos klestėjimą ir europines demokratines vertybes”) mėgėjams paaiškinsime išsamiau. Jums aiškinama, kad kapitalizmas įrodė savo gebėjimą pagerinti visų žmonių gyvenimą, o todėl kito kelio neva nėra. Teledėžėje jums rodo paveikslėlius apie sotų ir patenkintą gyvenimą išsivysčiusiose kapitalizmo šalyse. Bet nutyli, kaip gyvenama kapitalistinėje Argentinoje, Indijoje, Zimbabvėje. Tai nesąžininga. Ko gero, buvęs inžinierius Kučma, buhalterė Tymošenko ir autošaltkalvis Janukovičius šiuolaikinėje Ukrainoje irgi ėmė gyventi geriau, bet juk reikia žiūrėti į pasikeitimus, įvykusius daugumos, o ne atskirų, netgi ir žinomų žmonių gyvenimuose.
Nė viena šalis, nuo XX amžiaus vidurio ėmusi žengti kapitalistiniu keliu, nepajėgė atlikti „šuolio į klestėjimą”. 1960 metais 20% žemės gyventojų suvartojo 30 kartų daugiau gėrybių, nei 20% skurdžiausių. Prabėgo keli kapitalistinio vystymosi dešimtmečiai, ir 1994 m. turtingieji gaudavo jau ne 30, o 78 kartus daugiau, o dar po metų – 82 kartus. Iš šešių milijardų Žemės gyventojų mažiausiai vienas milijardas alkanauja, o 1,2 milijardo gyvena lūšnose. Šie ir kiti skaičiai, rodantys kapitalizmo sukelto pasaulinio skurdo lygį, nuolat auga. Auga, tiesa ir atskirų asmenų gerbūvis: 1982 metais JAV gyveno 13 milijardierių, o 1999 – jau 149. Ar jus asmeniškai tai džiugina? O juk praeis truputis laiko, ir tada pamatysime, į kokią kategoriją pateksime mes ir mūsų artimieji: tarp vienetinių milijardierių ar tarp milijardų elgetų?
Masinio skurdo didėjimo tendencijos aiškiai matomos netgi išsivysčiusio kapitalizmo bastione – JAV. 1960 metais 90% šios šalies žemiausių sluoksnių gyventojams tekdavo 69% nacionalinio produkto, 1990-aisiais – tik 59%. Kur dingo visa „dešimtinė”? Ją papildomai suvartojo „viršūnės”. Klasikai buvo visiškai teisūs: turčiai tampa turtingesni, skurdžiai – skurdesni. Kol egziastuoja kapitalizmas ir valdžia, to nepakeisi jokiais streikais ir mitingais, badavimais ir peticijomis, maldavimais ir rinkimais.
Išeitis – socialinė revoliucija, t.y. radikalus visuomenės pertvarkymas. O pertvarkyti visuomenę galima tik masiniais veiksmais ir dirbančiųjų daugumos pastangomis.
Tai – perspektyva, beje, gana tolima, nes akivaizdu, kad masės visiškai nerevoliucingos, puolusios į vergišką paklusnumą. Todėl kol kas svarbiausias darbininkų ir kitų revoliucinių aktyvistų uždavinys – bandyti įsiūbuoti žmones, padėti gamintojų klasei įveikti savo apatiją bei nusivylimą. Išaiškinti šią paprastą mintį, kad egzistuoja reali alternatyva valstybei ir kapitalizmui. Užsiimti tuo, kas vadinama propaganda ir agitacija. Kokiomis formomis ją galima vykdyti? Kaip ir anksčiau, platinti revoliucinę anarchistinę literatūrą – laikraščius, atsišaukimus, plakatus, žurnalus. Dalinti ir klijuoti prie įmonių, o pagal galimybes – pačiose įmonėse.
Daryti tai, kuo RKAS (Revoliucinių anarchosindikalistų konfederacija) užsiima jau nebe pirmi metai. Organizuoti mitingus, paskaitas ir diskusijas. Platinti spaudą, kurti revoliucinės literatūros bibliotekas įmonėse. Propagandinis darbininkų ir revoliucinių aktyvistų darbas dirbamas seniai, nors ir be juntamų rezultatų. Taip bus dar kurį laiką. Bet nepakeitus masinės sąmonės, bet kokia kita veikla neturi prasmės. Galima pasiguost, kad laikas dirba mums, vadinasi, mes nugalėsim.
Atidarbininkiški įstatymai: demagogija ir priekabių ieškojimai
Masinio aktyvumo sumažėjimo problema, žinoma, lieka svarbiausia darbininkų judėjimui, bet ji, deja, ne vienintelė. Dar viena problema yra ta, kad praktiškai visos profsąjungos, net ir nepriklausomos, veikia pagal įstatymus. Svarbiausia visai ne tai, kad mums, anarchistams, visokių rašytų įstatymų priešininkams, aklai sekti tuo, kas parašyta popieriuje, atrodo kvaila. Reikalas tas, kad bet kurie įstatymai priimami vadovaujantis ponų interesais, todėl konkretūs dabartiniai darbo įstatymai yra akivaizdžiai nukreipti į darbininkų judėjimo sužlugdymą. Tą įrodo net paviršutiniška įstatymų, pvz., „Įstatymo apie profsąjungas, jų teises ir veiklos garantijas” ir „Apie darbo ginčus” (abu priimti 1999 metais), peržiūra.
Įstatyme yra daugybė demagogiškų straipsnių apie profsąjungų ir jų funkcionierių teises. Bet visos tos teisės susiveda į vieną: teisę reikšti savo nuomonę. Pavyzdžiui, profsąjunga gali gauti iš direkcijos informaciją apie būsimus atleidimus ir jų priežastis, ji gali pareikšti pageidavimus dėl atleidžiamųjų skaičiaus ir net pateikti konkrečius pasiūlymus šia tema (22 straipsnis). Nėra tik vienos teisės, kuri, beje, buvo formaliai įteisinta senajame, iki 1999 metų veikusiame įstatyme, – drausti atleidinėti „nereikalingus” darbininkus. Be šito draudimo „teisė ginti nuo nedarbo” virsta nieko nekeičiančiu profkomo amsėjimu ant viršininkų. Šuo loja, o karavanas toliau eina....
Profsąjungos turi teisę gauti iš įmonės savininko bet kokią informaciją apie įmonės ūkinę veiklą („nurodyta informacija turi būti pateikta per tris dienas”, 28 straipsnis). Deja, šis teiginys visiškai paneigiamas kitu įstatymu „Apie komercinę paslaptį”, pagal kurį savininkai patys sprendžia, kas yra ta baisi paslaptis. Todėl skaičiai ir faktai gali būti pateikiami pagal teisėtą reikalavimą, bet... negali būti „skelbiami”. Idealiu atveju reikalingą informaciją, pavyzdžiui, apie sąskaitoje turimas įmonės lėšas administracija gali pateikti profsąjungos pirmininkui, šiam raštiškai pasižadėjus jos neskleisti, kitaip gresia baudžiamoji atsakomybė. Argi daug naudos iš tokios informacijos?
Profsąjungos turi teisę pasirašinėti kolektyvines sutartis ir netgi skųstis valdžios organams bei teismams dėl kolektyvinių sutarčių nesilaikymo. Apie tai tiesiai ir aiškiai pasakyta 202 straipsnyje. Buržujai dreba ir bijo? Kurgi ne! Jokių įstatymų ar aktų, numatančių sankcijas už kolektyvinės sutarties nesilaikymą, nėra. Daugiausia, ko galima pasiekti per teismą, tai užuojautos nuskriaustam kolektyvui ir migloto moralinio pabarimo („nu, nu, nu, negera administracija!”). O kokia iš to nauda?!
Beje, apie kolektyvines sutartis. Visiškai nauja įstatymo pozicija (lyginant su tarybinių laikų įstatymais) – tai „bendra atstovybė”, į kurią turi įeiti visos įmonėje veikiančios profsąjungos. Veikiantis įstatymas visiškai atima bet kokis galimybes iš tų profsąjungų, kurios atsisako dalyvauti „atstovybėje”: jos paprasčiausiai išstumiamos iš kolektyvinės sutarties bei kitų legalių aktų, ginančių dirbančiųjų interesus, rengimo ir pasirašymo proceso. Veikiant proporciniam atstovavimo principui (daugiau žmonių – daugiau vietų „atstovybėje”) nepriklausomoms profsąjungoms „atstovybėje” yra begalo sunku įtakoti bendrus sprendimus. O pasirūpinti, kad paklusni viršininkams „kišeninė profsąjunga” nepritrūktų narių, viršninkai sugeba.
Pagaliau, profsąjungos ir jų pirminės organizacijos paskelbtos juridiniais asmenimis. Tai gerai ar blogai? Juridiniai asmenys gali turėti nuosavybę, atsidaryti sąskaitas ir pan. Tai lyg ir gerai. Bet juridinai asmenys yra juridiškai atsakingi už savo veiklą, padariusią žalą kitam juridiniam asmeniui. Tai, be abejo, blogai. Paaiškinsim: streikas, padaręs materialinę žalą įmonių savininkams (pvz., įskaičiavus planuotą, bet negautą pelną), gali baigtis teismo sprendimu profsąjungai atlyginti žalą „vargšams buržujams”. Ar daug rasime norinčių streikuoti tokiomis sąlygomis?
Įstatymą apie darbo ginčus jau nagrinėjome viename iš ankstesnių „Anarchosindikalisto” numerių 1998 metais. Pakartosime tik to straipsnio išvadą: įstatymas orientuotas į tai, kad streikas – pats galingiausias darbininkų kovos ginklas, mušantis per šeimininkų kišenę, – būtų iš viso neįmanomas. Tuo tikslu sugalvotos ilgos derybų ir sutaikymo procesdūros bei įsteigtas valstybinis komitetas „darbo ginčams” spręsti. Galima tik viena išvada: nei esami įstatymai, nei, svarbiausia, realūs santykiai tarp darbininkų ir įmonės administracijos neleidžia ginti darbininkų interesus legaliai, įstatymų rėmuose. Esamos profsąjungos turės vis didesnių problemų, atviras (legalus) naujų sąjungų, netgi nerevoliucinių, sukūrimas darosi praktiškai neįmanomas. Kai šalyje milžiniška bedarbystė (todėl negalima kalbėti apie jokį dirbančiųjų solidarumą), darbininkų aktyvistams už pastangas veikti tuoj pat atvirai rodoma į vartus.
Jeigu nėra galimybių veikti legaliai, reikia sąmoningai pasirinkti nelegalų kelią. Kitaip tariant, ignoruojant įstatymus ir valdininkų nurodymus, savarankiškai kurti darbininkiškas organizacijas (sąjungas, kuopeles), paslėptas nuo budrių savininkų akių ir jų skundikų iš darbininkų tarpo.
Ką gali nuveikti tokios dirbančiųjų organizacijų kuopelės? Pirmiausia, matyt, užsiimti propaganda, platinti atsišaukimus ir leidinius, agituoti žodžiu. Antra, burti į savo gretas naujus narius – aštrių socialinių ekonominių konfliktų metu (streikų ir pan.) šis procesas gali būt net masiškas. Trečia, svarbiausia, kovoti už darbininkų interesus tiesioginio veiksmo metodais.
Tai gali būti spaudimo administracijai organizavimas (pavyzdžiui, atsišaukimų kampanija vienoje iš Kalušos miesto įmonių, 1998 m. vykdyta mūsų draugų anarchosindikalistų, privertė atsistatydinti apsivogusį direktorių. Žmogus neatlaikė nuolatinių užsipuldinėjimų ir įžeidimų!) Tai gali būti ir sistemingas raštiškų vadovybės nurodymų naikinimas.
Galima ir reikia esant tinkamoms sąlygoms (svarbiausia – kolektyvo nuotaika) organizuoti streikus, blokadas kitas klasikines darbininkų judėjimo akcijas. Ir, pagaliau, naudoti praeityje plačiai paplitusią darbininkų kovos priemonę – sabotažą. Tai nedidelių įmonės dirbančiųjų grupių daroma žala įrengimams ir įmonės darbui siekiant laikinai ar visiškai ją sustabdyti. Tokios akcijos gali skaudžiai smogti šeimininkų kišenei – jautriausiai jų vietai. Pavyzdžiui, gavus skubų ir svarbų užsakymą (apie tai dažniausiai sužino visas kolektyvas), įrengimų gedimas ir panašios priežastys neblogai veikia direkcijos savijautą. Keli sužlugdyti užsakymai – ir ji pagaliau supras, kad paprasčiau laiku mokėti atlyginimus, o ne prarasti pelningus užsakymus ir nuolatinius verslo partnerius.
Kitas variantas – gadinti pasenusius įrengimus, žalojančius sveikatą ir apsunkinančius darbą. Tegul savininkai krapšto piniginę naujiems! Pagaliau, nėra reikalo kęsti gamyboje tokius „patobulinimus”, kurie tiesiogiai nukreipti į žmonių kontrolės stiprinimą ar kitokį padėties bloginimą.
Idomiausia, kad sabotažas – ne kabinetinės darbininkų judėjimo teoretikų minties rezultatas. Ta praktika nenutrūko niekada, net TSRS ir visagalio KGB laikais. Autorius girdėjo pasakojimus apie sistematišką naujų importinių staklių gadinimą vienoje iš Dnepropetrovsko karinių gamyklų 1970-ųjų pabaigoje. Jų įdiegimas grėsė etatų mažinimu keliuose cechuose, tad žmonės, nepanorę atsisveikinti su gerai apmokamu darbu, „tyliai” laužė brangias naujoves, kol viršininkai neatsisakė diegti tų įrengimų. 1998 metais nežinomas darbininkų klasės didvyris (o gal jų buvo keli), nusivylęs dėl daug mėnesių nemokėtos algos, susprogdino Kaluškos „Neftemašo” plieno lydymo krosnį Ivanofrankovske. Visai neseniai Maskvoje, vienoje iš firmų, pabandžiusių gamyboje įdiegti kompiuterinę sistemą, kas minutę kontroliavusią darbininkų darbo laiko panaudojimą, įvyko klasikinis sabotažo atvejis – reikiamoje vietoje buvo išpiltos kelios stiklinės vandens, ir visa sistema (beje, kainavusi 4 milijonus JAV dolerių) paprasčiausiai perdegė. Galų gale, sveikintina iniciatyva – pradurti padangas ir išmušti stiklus darbuotojus atleidinėjančio direktoriaus automobiliui! Tai vaizdžiai ir suprantamai jam paaiškintų, kaip reikia elgtis su pavaldiniais.
Siekiant padidinti nelegalių kuopelių tiesioginio veiksmo efektą, kiekvieną jų akciją reikia operatyviai palydėti atsišaukimu, trumpai ir aiškiai paaiškinant šios atakos prieš savininkų turtą priežastis bei tikslą. Tik taip galima tikėtis, kad pasyvi darbininkų dauguma po pirmų diversijų ir sabotažo akcijų susimastys apie savo padėtį ir imsis ją keisti.
Be rizikos ir pavojaus nelegalaus darbininkų judėjimo aktyvistų saugumui (man geriau kasdienė rizika nei gyvuliškas vergo gyvenimas!), vieninteliu tiesioginio veiksmo taktikos trūkumu galima laikyti karjėros galimybių praradimą. „Ukrainos nepriklausomos šachtininkų profsąjungos” lyderiams ponams Volyninui ir Krylovui, kadaise buvusiems šachtininkams, o dabar nutukusiems biurokratams, lipantiems per buvusių draugų galvas į deputatų kėdes (galbūt ir ministrų), permainos darbininkų judėjimo organizavime ir taktikoje nereikalingos. Kitas reikalas, kad tokie išdavikai ir karjeristai nereikalingi ir darbininkų judėjimui.
Užtat privalumai akivaizdūs kiekvienam sąmoningam darbininkų aktyvistui. Ten, kur nėra galimybių į kovą pakelti pasyvią daugumą, kelių ryžtingų žmonių grupė pajėgi labai daug nuveikti. Pirmų netikėtų akcijų efektas gali būti toks įspūdingas, kad privers savininkus daryti rimtas nuolaidas. Pagaliau, parodomas pavyzdys suteikiama galimybė pasitempti inertiškai paklusniai daugumai.
Pabaigai. Sėkmingai nedidelių grupių veiklai būtinai reikia, kad jos koordinuotų savo veiksmus. Pavyzdžiui, atsišaukimus lengviau platinti išsišakojusiai organizacijai, o ne nedidelei autoniminei grupei. Vadinasi, reikia plėsti solidarumą, kurti atskirą darbininkų pasaulį, besipriešinantį kapitalo, valdžios ir priespaudos pasauliui! Ateitis parodys, kad pradėję nuo mažų grupių per kovoje didėjantį darbininkų, valstiečių ir tarnautojų sąmoningumą, per masines daugiatūkstantines dirbančiųjų organizacijas mes ateisime į laisvą laimingą gyvenimą, į nevalstybinio socializmo pasaulį, į anarchiją!
RKAS žurnalas „Anarchosindikalistas” Nr. 25, 2000 m.
