
„Lietuvos ryto” priedas „Sostinė” nuo seno garsėja „valdininkišku” požiūriu. Priedo žurnalistai, ilgus metus rašydami apie kasdienes Vilniaus problemas, dažniausiai išreiškia ne miesto gyventojų, o oficialiąja valdžios nuomonę. Kartais susidaro įspūdis, jog redakcinis „Sostinės” kolektyvas dirba ne nepriklausomame spaudos leidinyje, o Vilniaus miesto savivaldybės ryšių su visuomene skyriuje. Tuo šis leidinys itin primena sovietmečio „Vakarines naujienas”, kurių pagrindinė užduotis buvo išaiškinti darbo liaudžiai valdžios sprendimus ir parodyti, kokia ta valdžia gera ir teisinga, kaip ji rūpinasi paprastų miesto gyventojų gerove.
Ne išimtis ir ši bjauri rašliava. Pasirodo, romų tauta užkliuvo tik dviems žmonėms - „Sostinės” korespondentui Arūnui Dumalakui ir Žirmūnų seniūnei Onai Suncovienei. Straipsnyje aiškiai apgailestaujama: „Aplinkinių daugiabučių gyventojai dėl nevalyvų kaimynų Žirmūnų seniūnijai skundų nerašė”. Taigi tokios rašliavos šiandieninėje valdžios ir žiniasklaidos simbiozėje atsiranda gana paprastai. Valdininkė turbūt paskambino į „Sostinės” redakciją, t.y. savivaldybės „viešųjų ryšių skyrių”, ir įsakė suorganizuoti pijaro kampaniją prieš kelias Vilniaus įvaizdį gadinančias lūšnas. O jaunas, nepatyręs, tačiau labai uolus žurnalistas aiškiai persistengė - apdergė ne tik keletą šeimų, bet ir visą romų tautą. Tad „Lietuvos ryto” priedą „Sostinę” nuo šiol reikia lyginti ne su oficiozinėmis sovietmečio „Vakarinėmis naujienomis”, bet ir su smetonmečio voldemarininkų leistu antisemitiniu laikraštpalaikiu „Tautos kelias”.
Straipsnyje rašoma: „Tarp abiejų lūšnų savininkų mirga čigoniškos pavardės: Aleksandravičiūtė, Brižinskaitė, Kasperovič”. Solidarizuodamasis su jais pasirašau „čigoniška” pavarde:
Jonas Aleksandravičius
2008.03.30