Tie, kurie matė televizijos reportažus ar skaitė kitų masinių informavimo priemonių pranešimus apie Graikiją, tikriausiai prisimena, kokius šūkius graikai skandavo per protesto demonstracijas Atėnuose. Juos Airijoje žino visi, nes įpykę graikai skandavo „Mes ne Airija” (tai reiškia: mes nesižeminsime ir nesutiksime su finansinių institucijų reikalavimais, kaip padarė Airijos žmonės).
Su tuo pačiu pasisekimu (o tai tikrai būtų dar taikliau) jie galėtų sakyti – „Mes ne lietuviai”. Kubilius ir į jį panašūs aiškina, kad jei ne jie – Lietuvoje būtų kaip Graikijoje. Ką jie turi omenyje? Ką jie tuo nori pasakyti? Kad būtų reikėję kreiptis pagalbos į kitas ES valstybes ir skolintis iš TVF? Kad būtų kautynės gatvėse? Ko jis labiau bijo? Graikija, Airija ir Lietuva – visos jos kamuojamos krizės. Trys šalys, esančios skirtinguose Europos Sąjungos kampuose, tačiau visose panašios ekonominės bėdos – didėjančios valstybės skolos ir auganti bedarbystė. Visose trijose tarptautinių finansinių institucijų spaudimu mažinamas užmokestis ir didinami mokesčiai dirbantiesiems.
„Graikija neturi kito pasirinkimo. Stebuklų negali laukti, nes stebuklų nebūna. Graikijos vyriausybė turės mažinti išlaidas ir taupyti, tai yra privalės daryti tą patį, ką jau padarė Lietuva“, – sakė ministras pirmininkas. Tokie pamokymai graikams – nekorektiški, įžeidūs ir persismelkę arogancija. Pristatydamas pernai metų vyriausybės darbo ataskaitą, A.Kubilius gyrėsi jog „Apie tai bus rašomi vadovėliai ir disertacijos – kaip atlaikyti 15 proc. recesiją, sumažinti deficitą 9 proc. nuo BVP (beveik 9 mlrd. Lt) ir „nesubyrėti“ – išsaugoti visuomenės, politinį ir socialinį stabilumą, stabilią valiutą, stabiliai laiku mokamą pensiją ir atlyginimus. Kaip mums pavyko tai pasiekti – pasaulyje stebisi daug kas. Mes atlaikėme, nes neišsigandome, o mūsų šalis rodoma pavyzdžiu prasiskolinusiai Graikijai.“
Visiškai aišku, kokių tikslų siekiama tokiomis kalbomis – visų pirma pateisinti savo politiką (parodant – štai žiūrėkite kitur dar blogiau) ir nuraminti darbo netekusius bei dirbančiuosius už grašius, žmones. Pamirštamas tik vienas dalykas – o jis ir yra svarbiausias, kad dirbantiesiems šis diržų veržimas kainuoja daug daugiau nei graikams ar airiams. O ir bedarbių skaičius, palyginus šias tris krizės kamuojamas šalis, Lietuvoje didžiausias: Graikijoje – 10.6 % (vasario mėn. duomenys), Airijoje – 13.4% , Lietuvoje – 15.1% ir vis dar nepaliaujamai auga. Ir augtų dar greičiau, jei ne emigracija, kurios mastai patys didžiausi Europoje.
Bet Kubilius tai „pamiršta”. Škotų profesorius Charlesas Woolfsonas, kuriam teko atlikti tyrimus Lietuvoje, leidinyje „The New York Times“ yra pasakęs, kad kaina, kurią Baltijos šalys moka už savo ekonomiką, yra nereali ir negirdėta žmonijos istorijoje. „Ta kaina – tai išvaromi žmonės ir prarastos namų ūkių pajamos. Jeigu vyriausybė būtų sąžininga, turėtų pasakyti, kas sumokėjo už sutvarkytą ekonomiką. Mūsų emigracija tokia neįtikėtina, tarsi šitoje šalyje vyktų karas“.
Deja, lietuviai bent kol kas tikrai ne graikai ir net ne airiai. Gegužės 11-ąją, antradienį, Airijos gyventojai parodė, kad ir jie nenori būti atpirkimo ožiai. Socialistų darbininkų partijos (trockistų), profsąjungų, anarchistų, bedarbių, bendruomenių grupių koalicijos ir kitų aktyvistų maršas per visą Dublino centą O‘Conolio gatve iki Parlamento (Dail Eireann) parodė žmonių pyktį ir pasiryžimą kovoti už savo teises.
{youtube}y2lEez-U4RY{/youtube}
{youtube}LeMcozlcEfI{/youtube}
Maždaug 2000 žmonių demonstracija, prie parlamento pasibaigusi mitingu, neapsiėjo be susidūrimo su policija (garda). Susirėmimo metu nukentėjo šeši protestuotojai ir vienas policininkas, kai protestuotojai pabandė pro vartus įeiti į parlamento kiemą ir pareikšti savo nepasitenkinimą vykdoma skurdinimo politika. Richardas Boydas Barretas, vienas iš „Žmonių prieš pelną aljanso“ („Peoples Before Profite Alliance“) aktyvistų tiki, kad tai bus tik pirmas kampanijos prieš vyriausybės politiką žingsnis .Airijos žmonės įsiminė Atėnuose ant Akropolio iškeltą šūkį – „Peoples of Europe rise up”. Tik kažin kada tai bus išgirsta Lietuvoje? Ir ar iš vis bus išgirsta?
Dublinas, 2010 05 13
